Jeffery Deaver „Kaulų kolekcionierius“

Paskelbė: Data: 2017-05-03 09:29

Spausdinti | Komentarai

Kaulu-kolekcionierius

Sužinojusi, kad skaičiau „The Son“, kolegė nutarė mane aprūpinti detektyviniais romanais. Taip mano rankose atsidūrė knyga, kurios nė už ką nepirkčiau ir kitomis aplinkybėmis greičiausiai neskaityčiau. Tačiau pradėjusi kantriai perskaičiau, puslapis po puslapio, mėsmalė po mėsmalės.

Šio romano pagrindiniai veikėjai iš tiesų panašūs į J.Nesbo policininkų porą – patyręs senas vilkas ir talentinga išplėstaakė jauna naujokė. Tik šį kartą autorius iki nuobodumo dažnai pabrėžia, kad policininkė būtinai graži ir tai jai padeda dirbti. Be to, kirbanti įtampėlė tarp skirtingų lyčių kolegų išplėtota tiesmukiau, vyriškis ramiai sau lygina kolegę su savo meilužėmis, džiaugiasi fiziniu artumu. Kolegė nesipriešina.

Tik yra viena detalė – patyręs policijos vilkas yra paralyžiuotas.Būtent tai suteikia romanui pipirų. Netikėta pora taip ir susiburia, nes patyrusiam detektyvui ir teismo medicinos ekspertui reikia „kojų ir rankų“, kad rinktų įrodymus. Be to, pradžioje jis net nėra detektyvas, o ankstyvas pensininkas, kurį kolegos vargais negalais įkalba tirti daug kraujo ir mėsgalių pareikalavusią bylą.

Skaitydama, kaip nusikaltėlis doroja savo aukas (vėliau paaiškės, kodėl jis taip stengiasi lenktyniauti su policija, suras-nesuras), kaip jas raiko ir svilina, galvojau, kaip gerai, kad ši istorija – ne filmas. Tačiau vėliau sužinojau, kad yra ir filmas. Nerekomenduočiau…

Kodėl tad skaičiau knygą iki galo, nepaisant lėkšto herojų vyrinimo, erzinančios seksualinės dinamikos darbe, kuriame jos neturėtų būti (bet kur jau čia, juk tam, kad nusipelnytų dirbti svarbius darbus, vyrų autorių vaizduotėje moterys privalo būti buvę modeliai, o vyrai gali būti baisūs kaip velniai, bet vis tiek bus joms patrauklūs) ir viso raikymo ir svilinimo? Ogi todėl, kad patiko mokslinė dalis. Knyga prifarširuota įvairių įrodymų tyrimo įdomybių, nevengia policijos terminų, kurie paaiškinti žodynėlyje, išsamiai aprašo, kokius stebuklus daro įvairūs reagentai. Prisiminiau, kaip darydama reportažą paklausiau vieno Vilniaus patrulio, kas jį veža šiame pavojingame ir prastai apmokamame darbe. Jis atsakė, kad adrenalinas, kuris lydi sekant, aiškinantis, nuspėjant veiksmus ir galiausiai pričiumpant. Galiu tik įsivaizduoti.

Kai knygos veikėja grįžta į savo butą ir apmąsto, kas įvyko, nejučia supranti, kad keli šimtai puslapių aprašo vos vieną parą. Tačiau, žinoma, jie neprailgsta – ne dėl „siaubiakų“, o būtent dėl įdomių policijos darbo aprašymų.

daivarepeckaite.com

Daiva Repeckaite

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Daiva Repečkaite