Nostalgija, šokiai ir politika dešimtojo dešimtmečio žvaigždžių koncerte

Paskelbė: Data: 2016-11-20 08:32

Spausdinti | Komentarai

© Daivos Repečkaitės nuotr.

Net 14 tūkst. lankytojų Žalgirio arenoje! Maždaug taip ir atrodė – didelė, masinė šokių mėsmalė. Lankytojos (kodėl mot. g.?) buvo įvairaus amžiaus, ėjo ištisos šeimos. Greičiausiai taip yra todėl, kad dešimtąjį dešimtmetį prisimenančioms žmogoms ši muzika kėlė nostalgiją, o jaunimui (moksleivėms ir studentėms) tai buvo proga susipažinti su madingu laikotarpiu, kurio stilistika paskutiniu metu grįžta. Lapkričio 9 d. organizatorės FB paskelbė, kad liko tik šimtas bilietų.

Vaikystėje ir paauglystėje tokią muziką ne itin mėgau, o klasės žiburėliai būdavo apgailėtinas lažas. Vis dėlto eurobeat, eurodance ir panašiai vadinamų stilių nebuvo įmanoma ignoruoti – jie skverbėsi per radiją ir televiziją. Kaip ir daugelis to laikmečio vaikų gaudžiau spalvingo Vakarų pasaulio atgarsius. Mokydamasi užsienio kalbų, pamažu pradėjau suprasti žodžius. Iš šių dainų bei įvaizdžių per Viva kanalą ir kitus šaltinius mane pasiekė vaizdiniai, kaip atrodo šiuolaikiškos visuomenės, į kurias orientuojamės. Ne jų portretai, veikiau fantazijos, bet jos ne mažiau svarbios už tikrovišką visuomenių atvaizdavimą.

Tuo metu plito mintis, kad muzika yra gaminama iš daugybės jau prikurtų ir įrašytų elementų. Nereikia didelės grupės su šimtmečius beveik nesikeičiančiais instrumentais. Garsus galima miksuoti, o bendravimą su publika patikėti išimtinai dainininkių charizmai. Tačiau ne jos kurdavo ir telkdavo grupes – pirmu smuiku (ar reikėtų sakyti, pirmu sintezatoriumi?) grojo prodiuserės. Bent tuo metu atrodė, kad klipai tapo svarbesni nei gyvi pasirodymai. To laikotarpio muzika šventė technologijų pažangą ir besienį pasaulį. Tai akivaizdu, pasiskaičius kad ir vakar Lietuvoje koncertavusių dainininkių biografijas. Populiariausias formatas turbūt buvo juodaodžio vyro ir šviesesnės, bet nebūtinai visiškai baltos moters pora. Eurodance stilių formavo Karibų salų ir kitos įtakos.

Lyčių vaidmenys buvo stereotipiški, bet kitokie nei ankstesnio dešimtmečio. Aplink vokalistes sukiojosi diržiniais sijonais ar šortais pasipuošusios šokėjos, bet pačios dainininkės dažniau buvo šalto „sniego karalienės“ grožio, dažnai puošėsi metalo, robotiškais elementais. Jos nevirkavo pabėgusios „miailės“ kaip šiandieninių baladžių atlikėjos, neliedavo širdies, kad „tu mane praskrodei ir aš vis kraujuoju meile“, veikiau aiškindavo, kaip renkasi, kviečia, svarsto, ar priimti kvietimą, atstumia ir atsisveikina.

Vyrams labai puoštis nereikėjo, dažnai jie galėjo apsieiti ir be įspūdingo vokalo. Vakar vyrai šokėjai taip pat trepsėjo su marškinėliais ir sportinėmis kelnėmis. Vokalistams reikėjo daug kalbėti, pasakoti istorijas. Apskritai dešimtasis dešimtmetis su savo paprastais ritmais („bumčikais“) turėjo labiau išplėtotą nei šiandien tekstinę kultūrą. Dainų tekstai dažniau buvo pareiškimai nei laiškai įsivaizduojamam adresatui. Ne svetimos buvo ir socialinės temos.

Koncertą Kaune pradėjo Dr.Alban – Nigerijoje gimęs buvęs odontologas iš Švedijos. Jo superhitas „It’s my life“ yra viena iš tokių dainų-istorijų, kai žinutė tiesiog paleidžiama į eterį, o ne skirta kam nors vienaskaitos antruoju asmeniu. Atidarydamas koncertą daina „Hello Africa“, jis kelis kartus žodžius pakeitė į „Hello Kaunas“, o publikai delsiant įsidainuoti, lietuviškai pasakė „katastrofa“. Vis dėlto jis puikiai užkaitino publiką ir sukėlė lūkesčius. Mano nuomone, jis iš visų pasirodė geriausiai.

Šiame sename jo klipe, panašu, matyti ir šokinėjantys masajai, kuriuos šiemet teko stebėti gyvai. Dainoje skatinamos panafrikanizmo idėjos.

Vokietijos grupė „Snap“ išgarsėjo kūriniu „Power Rhythm is Dancer“. Penny Ford, su kuria grupė ir išgarsėjo (nors pačią grupę sukūrė prodiuseriai ir tik po kelių eksperimentų pakvietė P.Ford) spinduliavo energija, nors pabrėžė esanti 52 metų. Jos kolega buvo naujas dainininkas vinguriuojančiu balsu. Vienu metu P.Ford paprašė linkėti pasauliui taikos, o po to sekė politinis komentaras: „Melskitės už Ameriką… Prezidentas Trumpas… Ką dabar daryti?“ „Snap“ repertuaras man buvo bene mažiausiai girdėtas, bet dainininkės energija įtraukė ir išjudino ne mažiau nei Dr. Albano.

Treti buvo Vokietijos grupė „La Bouche“ – senas dainininkas ir nauja balsinga jo kolegė. Tai irgi buvo toks projektas, kur prodiuseriai sugalvodavo dainą, o tada ieškodavo vokalo. Amerikietė dainininkė, su kuria grupė išgarsėjo, žuvo lėktuvo avarijoje. Vieną dainą kolega paskyrė vokalistės atminimui. Daugelis prisiminė „La Bouche “dainas „Be My Lover“ ir „Sweat Dreams“. Naujos dainininkės vokalas šiuolaikiškas, skirtas rėkti didelėje arenoje labiau nei miksuoti studijoje. Užtat su vyriškio balsu kažkas buvo ne taip – ar garsas ne taip sureguliuotas, ar tiesiog tokiai erdvei neužteko jo vokalo jėgos.

Po pertraukos į sceną užlipo ilgai laukti „Ace of Base“, dar vienas sėkmingas Švedijos muzikos eksporto produktas. Jų muzika man anais laikais buvo įdomiausia iš visų šių grupių ir mielai jos klausydavau. Pasirodymą atidarė daina „Happy nation“, kuri parašyta lyg istorijos pabaigos, kuria daugelis tuo metu tikėjo, himnas, kaip pažangos ir taikos pasaulyje pašlovinimo giesmė, bet jau tada žodžiai ir muzika buvo sukurti taip, kad naiviai viltingas himnas būtų pilnas įtampos, jame jaustųsi ironija ir abejonė.

Po to sekė gana desperatiškas bandymas sušiuolaikinti muziką, priartinti prie šiuolaikinių baladžių ir TV projektų formato. Dainininkės balsas tokio baladinio stiliaus neištempė, o DJaus improvizacijos, bandant iš sintezatoriaus pasidaryti pianiną, basas balerūnas kaip dabar madinga ir gilus žvilgsnis nuvylė publiką – ne to ji čia susirinko. Porą palėtintų dainų net nušvilpė. Tik kai pabaigoje grupė atliko porą trankesnių kūrinių, publika įsišoko ir pakvietė „Ace of Base“ atlikti biso.

Švilpimo susilaukė ir turbūt vokalo prasme stipriausias koncerto dalyvis Haddaway, tik ne už palėtintą muziką. Superhitų „What is Love?“ „Life“, „I Miss You“, „Rock My Heart“ ir „Catch I Fire“ atlikėjas prisipažino, kad susitikinėjo su ruse ir jai parašė dainą. Publika taip švilpė ir baubė, kad jis beveik atsiprašė, esą padarė nesąmonę, bet ji esą buvusi graži ir taip jau išėjo. Buvęs futbolininkas iš Vokietijos dainavo puikiai, turbūt eičiau ir į jo vieno koncertą, bet bandymai sušiuolaikinti melodijas irgi nebuvo itin sėkmingi. Kartu su garsenybe dainavo balsinga meksikietė, kurią jis vis vadino Meksika, o ne vardu.

Prisimindama atlikėjų biografijas, galvojau apie tai, koks besienis tuomet atrodė pasaulis, kaip normalu buvo gimti vienoje šalyje, užaugti antroje ir išgarsėti trečioje, kiek vilties ir žaismingumo tvyrojo ore. Kita vertus, buvo daug netikrumo ir visokeriopos „plastmasės“ (išvaizda, „patiuninguoti“ įrašai ir t.t.), kuri labai jaučiasi anuometinius kūrinius įvelkant į šiandieninį formatą. O šiandien, kaip žinia, madingi judrūs vyrai su falcetais ir scenos viduryje reikšmingu žvilgsniu balades traukiančios „undinės“.

daivarepeckaite.com

Daiva Repeckaite

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Daiva Repečkaite