Pasirodo, komentavimas kolegų tinklaraščiuose labai padeda surikiuoti mintis. Apie autorių teises nemažai diskutavau Nezinau.lt ir Martyno tinklaraščiuose, kol galiausiai supratau, kad šios mintys nusipelnė būti sudėtos į atskirą tekstą.
Manau, kad nepriklausau nei vienai iš kraštutinių grupių – nesu prisiekęs piratas, bet ir nepritariu autorių teisių turėtojų dabartinei politikai. Taigi mano pozicija turėtų būti kažkur per vidurį, o į kurią pusę krypstu labiau – spręsti jums. Dirbu kūrybinį darbą kūrybinėje industrijoje, taigi apie autorių teises žinau ne iš nuogirdų, susiduriu su tuo gan dažnai.
Paimsiu pavyzdį iš Džiugo ir mintis dėliosiu punktais, pažymėtais ženkleliu § (tikiuosi jis manęs už tai į teismą nepaduos, juo labiau kad idėjos autorystę aš jam priskiriu). “Kapeikų” iš tiesų yra daugiau, bet šiam rašiniui užteks ir šių – bus proga prie šios temos dar sugrįžti. Taigi.
§1. Pirmiausiai, tai manau kad dabartinę autorių teisių sistemą vadinti autorių teisėmis – visai nemenkas pasityčiojimas. Kurios dalies iš viešai išleidžiamų tekstų, muzikos kūrinių, vaizdo siužetų teisės iš tiesų priklauso tikrajam tų kūrinių autoriui? Fiziniam asmeniui, be kurio tas kūrinys iš tiesų nebūtų buvęs sukurtas. 10 procentų? 5 ? Nemanau, kad daugiau, jei žvalgysimės į komercinės kultūros padangę. Ten kur baigiasi komerciniai interesai – situacija kita, bet apie tų autorių teises diskusijos nevyksta, o ir jiems patiems šios nelabai rūpi. Tuo tarpu komerciniuose projektuose kūriniai dažniausiai kuriami autorinių sutarčių, perduodančių visas įmanomas teises kažkokiam juridiniam asmeniui, pagrindu. Taip, autorius gauna sutartą vienkartinį atlyginimą, bet tuo jo interesai šitoje rinkoje ir baigiasi – toliau jau viskas – leidėjo ar studijos rankose. O šioms rūpi tik pelno eilutė finansinėje ataskaitoje.
Tikrai nesakau, kad autorių teises ginantys įstatymai yra nereikalingas blogis. Jie reikalingi, tačiau juos kuriant buvo padaryta keletas esminių klaidų. Pirmoji – leidimas autorių teisių turėtoju tapti juridiniams asmenims, antroji – neprotingai ilgas autorių teisių galiojimo laikas. Ši sistema kūrybinėse industrijose sukūrė “didžiuosius žaidėjus”, kurie savo per ilgus veiklos metus sukaupto portfelio dėka be didelių problemų galėtų pragyventi ir vien iš pajamų, gaunamų už prieš pusšimtį metų sukurtus ir išleistus kūrinius. Tai – įmonės, o ne autoriai tiesiogiai. Šie jau kadaise gavo savo honorarus, ir į tolimesnes pajamas nebepretenduoja. Tik tikrai garsūs ir pripažinti autoriai šioje situacijoje gali išsiderėti geresnes sąlygas. Bet jei esi pradedantis – pamiršk. O pasirinkimo tu neturi, nes smulkios leidyklos, gyvenančios tik iš naujai išleidžiamų darbų neturi galimybių bent apylygiai konkuruoti su milžinais. Taigi nenuostabu kad didieji žaidėjai garsiausiai rėkia, gindami savo sočią ir patogią egzistenciją.
Viena iš pradinių autorystės apsaugos idėjų buvo 14 metų apsauga + dar 14, jei praėjus pirmajam terminui autorius vis dar gyvas. Tarkim, kad tokia sistema veikia iš tiesų, o autorių teisių objektu gali būti tik tikrasis kūrinio autorius. Iš per beveik 30 metų gautų pajamų už savo kūrinius autorius, jei jo kūrinai buvo ne visiškai beviltiški, uždirbs tikrai pakankamai pinigų, kad nesijaustų apvogtas, jei po to jo kūrinai išleidžiami be tiesioginės finansinės naudos jam. Be to, autoriaus pyrago dalis bus didesnė, nes jis gaus finansinės naudos iš kiekvieno naujo knygos išleidimo ar kūrinio panaudojimo. Aišku tokiu pasikeitimu nebus patenkinti leidėjai, ypač stambieji – nes galios centras nuo jų pasislinks link autoriaus. Neliks galimybės sočiai gyventi iš praeities darbų, kiekvieną litą reikės užsidirbti realiu darbu, teikiant redagavimo, maketavimo, marketingo paslaugas. Leidykla taps tiesiog dar vienu paslaugos teikėju – kaip spaustuvė ir knygynas, įrašų studija ar DVD nuomos punktas. Tad apie ką iš tiesų diskutuojame – autorių teises, ar leidyklų nepasitenkinimą galimu vaidmens pasikeitimu?
§2. Antra kapeika – apie skaitmeninio turinio kopijavimą. O jei tiksliau, tai jo tiesioginį lyginimą su vagyste. Tarkim, muzikos kūrinio įrašo ar vaizdo įrašo kopijos padarymas sulyginamas su kieme stovinčios mašinos vagyste. Nesąmonė – reali analogija būtų pagal turimą pavyzdį garaže Šančiuose surinkti tikslią ir veikiančią mašinos kopiją. Taip, greičiausiai būtų pažeista nemažai patentų, bet čia tikrai ne kriminalinis nusikaltimas, numatytas Baudžiamajame kodekse.
Plačiau tęsiant analogiją, tokią mašiną turėtų būti galima įsigyti tik naują ir tik salone Ženevoje, už septynženklę sumą, ja važinėti tik gamintojo patvirtintais keliais, kiekvieną kartą atrakinant trim spynom užrakintus vartus ir pilant tik gamintojo nurodytą kurą. Tuo tarpu “made in Šančiai” kopiją būtų galima gauti už dyką, ja važiuoti visur, kur tik norisi ir kurą rinktis pagal skonį ir kišenę. Tiesa, Šančių meistrai gal ir ne visus varžtus prisuko iki galo, sugedus remontuotis teks pačiam, o ištikus avarijai negalėsi niekuo apkaltinti gamintojo. Ir dar, sustabdžius policijai, tektų tąsytis po teismus ir mokėti baudą, bet maždaug 9,65 iš 10 pareigūnų arba neatskirs kopijos nuo tikro daikto, arba nemokės tinkamai sutvarkyti biurokratinių dokumentų ir dėvės labai žymų uniforminį megztuką.
Dabar norėčiau pasiūlyti trečią variantą – paprastesnio modelio automobilį, kurio kaina telpa į 10-20 vidutinių mėnesio atlyginimų, parduodamą artimiausiame mieste – jam tinka dauguma degalinėse parduodamo kuro, juo galima važiuoti visur išskyrus žvyrkelius ir mokamus greitkelius. O prabangųjį už pusę kainos galima įsigyti Marijampolės turguje iš savininko, kuris netrukus pirks naujesnį modelį ir nori atlaisvinti vietą garaže.
Pirmi du variantai atitinka dabartinę realią situaciją skaitmeninio turinio rinkoje. O juk būtų šaunu, jei ši veiktų panašiai kaip reali automobilių rinka – niekas ten neverkia, kad neišgalintys pirkti naujo automobilio perka dėvėtą. O skaitmeninio turinio rinkoje – rėkiama. Visu balsu. Nors realiai, aš, pavyzdžiui, naujausių JAV serialų serijų legaliai pažiūrėti negaliu – nei už dyką, nei už +- padorią kainą (padori kaina – iki keleto JAV dolerių).
a) lietuviškos televizijos rodo juos su N sezonų vėlavimu, nesilaiko epizodų tvarkos, nutraukia transliacijas vidury sezono, mėto iš vieno laiko į kitą ir kitaip nepagarbiai elgiasi su jais. Nekalbu jau apie vertimą – jei negalit padaryt kokybiškai, verčiau jau rodykit titrus + originalo kalbą, negu tokią, atsiprašant, pornografiją.
b) JAV televizijos kai kurios rodo serialų serijas savo interneto svetainėse, leidžia tą daryti hulu.com ir pan. svetainėms, tačiau viskas blokuojama geografiniu atžvilgiu.
Ir lieka du variantai – nežiūrėti visai arba naudotis megavideo/wisevid/ir pan., kurie, be kita ko dar ir nemokami…
§3. Antroji kapeika savotiškai veda prie trečios problemos. Vieno Džiugo straipsnio komentaruose buvo labai aktyviai kalbama apie “Zero 2” atvejį, kai iš kino teatro buvo pavogtas ir torrent’uose išplatinta filmo DVD versija, dar prieš šiam pasirodant kino teatre.
Iš karto pasakau, kad, mano nuomone, taip pasielgęs žmogus yra kvailys ir vagis, už ką jis ir bus pelnytai nubaustas. Bet ir čia yra kita pusė – to įvykio priežastys. Kai skaitmeninių kopijų darymas yra nelegalus iš esmės, visos ribos išnyksta ir nebelieka suvokimo apie skirtumą tarp sąlyginai “nekalto” kopijavimo ir tikrai žalingų, piktavališkų veiksmų. Represijos visuomet didina ekstremistinių pažiūrų individų ratą.
Tuo tarpu švietimas augina švelnesnių, ne tokių radikalių pažiūrų žmones. Tik švietimas ir turi būti švietimas, o ne propaganda. Kai abi pusės pradeda propagandinį karą, prasideda tokie kuriozai, kaip istorija JAV, kai mokytoja/as nubaudė atviro kodo OS “Ubuntu” diską į mokyklą atsinešusį vaiką ir pareiškė, kad nemokamų programų tiesiog negali būti. Jei nustotume tempę virvę kiekvienas į savo pusę, iš tokio švietimo būtų daugiau naudos.
Be to čia yra ir dar vienas niuansas – suprantu, kai DVD prekyba yra nukeliama po rodymo kino teatruose pabaigos, o teisės televizijai parduodamos po to, kai išplatinamas DVD tiražas, bet niekaip nesuprantu kai vardan verslo interesų jau gatavas, sumontuotas filmas daugiau nei pusmečiui numetamas ant lentynos vien todėl, kad taip studija geriau “išlygins pinigų srautus” (“Hario Poterio” atvejis). Dovanokit, bet kai tokie interesai iškeliami aukščiau visko, studija yra pati kalta dėl nutekinimo. Vienas toks atvejis, antras, trečias, o po to jau tekinama tiesiog iš įpročio…
