(c) Politologas.lt archyvo nuotr.

Armėnų kilmės rusų politologas Andranikas Migranijanas mėgdavo sakyti, jog Rusijos istorija, tai nuolatinė autoritarinių bei totalitarinių valdžios sistemų kaita laikotarpių bėgyje. Savo įžvalgą jis argumentavo tuo, jog komplikuota rusų tautos dalia daugelį amžių kariaujant dėl išlikimo arba įtakos sferų su artimiausiais savo kaimynais, vidaus politikoje leido įsigalėti tvirtos rankos kultui. Nuolat kylantys konfliktai su „išorės agresoriais“ būdavo pristatomi kaip grėsmė šalies saugumui. Valdžios elitas išmaniai naudojosi nepaprastąja padėtimi valstybės viduje iki minimumo suvaržydamas piliečių teises. Ilgainiui tokia padėtis tapo neatsiejama rusiškojo mentaliteto dalimi. Konsoliduota ir permanentinio karo negandoms pritaikyta liaudis valstybės valdovams suteikė papildomų kozirių, ir taip jau nemenkam, karybos ir visuotinės mobilizacijos potencialui.

Rusijos imperializmas

Skamba neįprastai, tačiau prieš Apšvietos epochą Europos valstybės tarpusavyje kariavo ne tik dėl materialių interesų, tačiau ir vedinos religinių paskatų. Daugumai šalių viduramžiais religiniai karai buvo toks pats savaime aiškus faktas, koks šiais laikais yra konfliktai dėl materialinių gėrybių. Tiesa, rusų atveju viskas vyko kiek kitaip. Stačiatikiai Maskvos ir kitų senųjų rusų žemių valdovai, vykdydami agresiją prieš kaimynus, nuolat skelbė apie svarbią savo misiją – nešti teisingą tikėjimą „klaidingų“ krikščioniškų religijų žmonėms. Už šitaip deklaruojamų tikslų paslėpti tikrieji motyvai labiau primindavo imperinės galybės įtvirtinimo siekius, dangstomus vienokio ar kitokio ideologinio mesianizmo lozungais. Rusijos atveju, būtent valstybė, o ne bažnyčia atliko religijos flagmano vaidmenį. Tai bylojo apie pasaulietinės valdžios fetišizavimo kultą, nebūdingą Vakarams, kai tuo tarpu stačiatikių bažnyčia turėjo tenkintis tik nuolankaus valdžios tarno role.

Rusų ekspansijos į Vakarus apogėjaus pradžia beveik sutapo su Europoje beįsibėgėjančiu procesu, kuomet buvo bandoma išstumti religiją iš politinės gyvenimo sferos. Kaip žinia, pasaulietinių valdovų ir katalikų bažnyčios kova, praktiškai vykusi nuo pastarosios susiformavimo pradžios, simboliškai užbaigiama Vestfalijos taikos sutartimi 1648 metais. Nuo to laiko sekuliarizuota valstybė tapo tarptautinės politikos norma, o liberalios tendencijos ėmė skverbtis į visas viešo bei privataus gyvenimo sritis. Religinio bendrumo saitai sieję Europos valstybes dar prieš šimtą ar du šimtus metų, dabar buvo marginalizuojami, o vietoje to iškilo nacionalinio intereso fenomenas. Prancūzijos kardinolas Richelieu buvo pirmasis šalies valdovas Europoje, politinę nacionalinio intereso sąvoką iškėlęs aukščiau už religinę vienybę. Jo pavyzdžiu vėliau ėmė sekti ir kiti didieji Europos valdovai.

Naujo pobūdžio tarpvalstybinė sistema, daugeliu atvejų ignoravo kultūrinio paveldo ar istorinės atminties suformuotus politikos dėsnius bei tradicijas. Po Vestfalijos sutarties užsienio politikoje ėmė vyrauti galios balanso ir tarpvalstybinio dialogo tvarkos principai. Europiečiai visas valstybes daugiau ar mažiau ėmė traktuoti, kaip sau lygias arba iš esmės labai panašias (i.e. su sekuliarizuotu valdžios elitu, liberalėjančia visuomene ir be ypatingų mesianistinių pretenzijų užkariauti visą pasaulį). Tokiam siauram valstybės įvaizdžiui daug įtakos padarė bendra Europos šalių kultūrinė praeitis, elgesio normos bei visuomeninės raidos etapai, kurie suformavo tikėjimą, jog visi nepriklausomi politiniai vienetai veikia daugmaž vienodai. Būtent tuo laikotarpiu užgimė viena didesnių problemų, iki šių laikų kamuojanti vakariečių politikus.

Tikėdami sekuliarizacijos universalumu bei ignoruodami religinių aspektų suformuotas skirtingas kultūrines tradicijas, Europos valdovai ėmė nuolat lipti ant to paties grėblio. Bendraudami su nevakarietiškomis šalimis, taip pat ir Rusija, jie laikėsi europietiško moralės bei tradicinės elgsenos kodekso, tarsi tos šalys būtų gyvenusios ir patyrusios tuos pačius procesus, kaip ir Europos valstybės (katalikų bažnyčios teisinės tradicijos viešpatavimą, reformaciją, modernizaciją, sekuliarizaciją etc.). Neilgai trukus rusų carai, pajutę savo statuso Europos akyse metamorfozes, ėmė tuo sėkmingai naudotis vakariečių nenaudai (reikia pastebėti, kad panašiais metodais Rusija nuolat naudojasi iki šiol).

Po karinių konfliktų su Rusija, kurie beveik niekada nesibaigdavo įtikinama kurios nors iš pusių pergale, europiečių valdovai būdavo linkę pasirašyti kompromisines taikos sutartis su abipusėmis nuolaidomis. Ši politinė tradicija, Europoje grindžiama savitarpio pasitikėjimu ir ilgalaikiu įsipareigojimu, buvo įprasta forma reguliuoti valstybių santykiams pokonfliktiniuose laikotarpiuose. Tuo tarpu rytietiško mentaliteto valstybių elitui taikos sutartis su nuolaidų paketu, tiesiogiai asocijuodavosi su priešininkų stovyklos dvasiniu ir fiziniu silpnumu. Reaguodami į tai, rusų vadai ruošdavo naujus karinius antpuolius, žinodami, kad šie laikinai ir vėl bus malšinami naujomis nuolaidomis.

Nuolaidžiavimo politika Rusijos atžvilgiu europiečiams beveik visada atnešdavo nesėkmes diplomatijos fronte bei tuščių iliuzijų apie taikios ateities galimybę žlugimą. Tereiktų prisiminti vis dar rusenančią Antrojo pasaulinio karo istoriją bei tragiškai pasibaigusį Vakarų nuolaidžiavimą Stalinui. Be to, kaip rašė Henry Kissingeris, rusų diplomatai itin mėgo (ir tebemėgsta) maustyti vakariečių kolegas pasirašinėdami paliaubų sutartis, bet po to apie pasiektus susitarimus nepranešti savo kariuomenės vadams, kurie lyg niekur nieko toliau tęsdavo savo grobikiškus žygius. Beje, kaip tik toks atvejis buvo užfiksuotas ir pernai rugpjūtį, kare Gruzijoje. Taip pat į akis krenta ir kelių savaičių senumo istorija, kada Barackas Obama, bandydamas įsiteikti Maskvai, nutraukė George‘o W. Busho administracijos planus dislokuoti priešraketinės gynybos sistemos elementus Lenkijoje ir Čekijoje, tokiu būdu pamindamas artimiausių Jungtinių Valstijų sąjungininkų pasitikėjimą. Jau šiandien girdėti, jog rusų pareigūnai, užuot padėkodami už draugiškumo reveransą iš Baltųjų rūmų pusės ir spausdami Iraną dėl jo branduolinės programos sustabdymo, toliau it niekur nieko gieda tą pačią giesmelę – „mes nesiruošiame jų spausti, nedarykite to ir jūs.“

Stebėtina, tačiau nepaisant šių, Vakarų diplomatijai gėdingų tendencijų, užsienio politikos strategija Rusijos atžvilgiu nekinta. Maža to, Vakaruose bandoma saviįtaigos metodais apgauti ir įtikinti save, jog „jei mes Rusijai ištiestume pagalbos ranką, šiai sunkiu ekonominiu laikotarpiu, ji tikrai tai įvertins ir ims keistis į gerąją pusę“. Apie tai bylo iškalbingas faktas, kad Rusija pirmauja pasaulyje pagal skolų nurašymo mastus.

Nors paprastai Vakaruose Rusija nėra vertinama kaip priešiška valstybė, bet kariniam-ekonominiam šantažui ar agresijai suintensyvėjus, net ir patys draugiškiausi vakariečių politikai ją pradeda traktuoti, kaip grėsmės šaltinį. Vienas paskutinių kartų buvo jau minėta, prieš metus vykusi, Rusijos karinė kampanija Gruzijos valstybės teritorijoje bei dujų karas su Ukraina pirmomis šių metų dienomis. Tuo laikotarpiu kalbos apie Rusiją ir jos vykdomą politiką, Vakaruose buvo įgijusios, nors menką, bet neigiamą atspalvį. Iš tuo metu žiniasklaidoje pasirodžiusių kritinių straipsnių buvo galima susidaryti įspūdį, kad pastarieji orientuoti į tariamai elementarių istorijos žinių stokojančią skaitytojų auditoriją (kuri turėtų tikėti, kad dabartinė Rusija ir komunistinė Sovietijos imperija neturi beveik nieko bendro). Gaila, tačiau šis mitas, atrodo, gajus ne tik komunistinių režimų nusikaltimus rehabilituoti bandančioje KGB klikos valdomoje valstybėje, tačiau ir Vakarų demokratijose.

Rusija egzistavo tiek prieš pasaulinius karus, tiek komunistų viešpatavimo metu, tiek ir po Šaltojo karo. Jos imperialistinė politika buvo ir yra tipiškiausias didžiarusiškumo bruožas per beveik visą šios valstybės gyvavimo istoriją. Veikiausiai niekas glaudžiau kultūriškai nevienija Ivano Baisiojo ir Vladimiro Putino laikų rusiškosios politikos, kaip šiųdviejų autoritarų požiūris į individo teises bei kaimyninių šalių laisvę. Iš šios pusės, būtų verta pasidomėti kokios aplinkybės lėmė tai, jog Rusijoje per amžius buvo laikomasi „tvirtos rankos“ principais grįsto vidaus valdymo ir agresyvios užsienio politikos.

Specifinė Europos geografinė padėtis – iš trijų pusių apsupta vandens ir tik iš rytų – žemyno, svariai paveikė tolesnę rusų stačiatikių civilizacijos raidą. Neturėdami tiesioginio ryšio su kitais kultūriniais regionais nei šiaurėje, nei vakaruose, daugiausia laiko rusai praleido plėtodami bendravimą su  rytiniais bei pietiniais Europos kaimynais. Beje, reikėtų pabrėžti, kad žodis bendrauti šiame kontekste turi kur kas platesnę, nei šiuolaikinėje kalboje įsitvirtinusią reikšmę. Nuo pat Vakarų civilizacijos susiformavimo bei iškilimo laikotarpio XI amžiuje, intensyviausias  bendravimas vykdavo šalims, arba jų atstovams (nebūtinai oficialiems), prekiaujant arba kariaujant. Nuolat besikeičianti, o laikui bėgant vis labiau intensyvėjanti taikos-karo būklės kaita, kaimynams neleido pamiršti vieniems apie kitus.

Nevienoda istorinė įvairių slavų tautų patirtis iš pagrindų nulėmė tolesnę jų religinę, o ilgainiui ir kultūrinę orientaciją. Rusai, patyrę, mongolų ir totorių priespaudą, neatsilaikė ir tolydžio kultūriškai supanašėjo su savo okupantais. Tuo tarpu vakarų slavai, priėmę krikštą iš Romos, tapo tikrais Vakarų europiečiais. Esminis Europos bei Rusijos santykių raidos pasikeitimas įvyko Maskvai pasiskelbus Trečiąja Roma ir perėmus iš Konstantinopolio stačiatikių pasaulinės sostinės vardą. Tai įvyko 1492 metais, Rusiją valdant Ivanui III. Ši data neatsitiktinai žymi pasikeitusios Rusijos užsienio politikos pradžią. Kaip pažymi garsus amerikiečių istorikas bei antropologas Williamas H. McNeillas, rusai kaip tik tada nuo pavienių kaimyninių teritorijų puldinėjimų perėjo prie sistemingos ir nenutrūkstančios karo būklės „klaidatikio“, i.e. Vakarų pasaulio, atžvilgiu.

Karai bei nuolatinis rusų skverbimais į vakarus sėkmingai tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Šią, nesustabdomą ekspansiją pristabdė tik jūrinių valstybių – Jungtinių Valstijų ir Vakarų Europos šalių susitarimas sukurti bendrą kolektyvinės gynybos aljansą, kuris iš esmės buvo nukreiptas prieš komunistinę Rusijos imperiją. Galima prisiminti mėgstamą pokario politinio leksikono idiomą: to keep Americans in, Germans down and Russians out.

Nors rusų teritorinė ekspansija į Vakarus buvo sustabdyta, nežabota ideologinė agresija ir itin efektyvi specialiųjų tarnybų veikla tęsėsi toliau. Per visą Šaltojo karo laikotarpį abidvi pusės –  tiek Rusija, tiek ir Vakarai (NATO) konfrontavo  kone visose tarptautiniams santykiams reikšmingiausiose srityse: ekonominėje, ideologinėje ir karinėje. Nors tikrų karų Europoje tarp priešininkų jau nebuvo, atvira konfrontacija vyko kituose žemynuose – Azijoje (Korėjoje, Vietname, Afganistane), Afrikoje  (Angoloje, Mozambike), Lotynų Amerikoje (Kuboje, Nikaragvoje).

Vakaruose priimta buvusią priešpriešą tarp Rytų ir Vakarų įsprausti į ideologinius komunizmo ir liberalizmo nesantaikos rėmus, tačiau pamirštama (o galbūt paprasčiausiai stengiamasi ignoruoti), jog sunkiai suderinami vertybiniai požiūriai ir dažni, kartais netgi principiniai nesutarimai tarptautinių santykių srityje egzistavo ir prieš kruviną komunistų revoliuciją carinėje Rusijoje 1917 metais. Iš kitos pusės, ne visi komunistai buvo tokie aršūs Vakarų atžvilgiu. Pavyzdžiui Kinijos Liaudies Respublika beveik nieko nenuveikė, prisidėdama prie SSRS karinių žygių prieš „kapitalistinio imperializmo“ įsigalėjimą pasaulyje.

Šie faktai rodo, jog ne ideologinis prieštaravimas buvo pagrindinis konfrontacijos variklis, o nesutarimai greičiausia slypėjo (ir slypi) kur kas giliau, nei valdymo santvarkų skirtumai. Progresyvių vakariečių politikų įprasti bandymai politinio korektiškumo priemonėmis užtušuoti istorinę patirtį, nepastebint šių tendencijų, yra išties nedovanotinai trumparegiški. Užuot sprendus fundamentalias problemas, pasitenkinama laikinomis ir aiškiai paliatyvinėmis priemonėmis.

Sugriuvus komunistiniam lageriui, atrodė, jog Rusijos žmonės pagaliau nusimes šimtmečius juos slėgusį autoritarinės valdžios jungą ir puls į išskėstomis rankomis jų laukiančią, liberalios demokratijos vertybėmis gyvuojančią, Vakarų Europos tautų šeimą. Kiek labiau pesimistiški analitikai, tikėjo, jog pasikeitus buvusios supervalstybės politinei sanklodai,  teritorijai bei jos pavadinimui, Rusija taps ne tik kur kas labiau sukalbamesnė, bet ilgainiui persiorientuos į demokratinę santvarką, taps strategine Vakarų sąjungininke. Bet nepaisant (laikino) santykių atšilimo, kilo dilema: ar tai Rusijos vakarėjimo pradžia ar tik trumpalaikis atokvėpis bei jėgų kaupimas prieš naujus žygius?

Tuo metu (i.e. prieš dvidešimt metų) tiek vieną, tiek kitą nuomonę palaikiusios intelektualų stovyklos savo pusėje turėjo daugybę svarių bei sunkiai paneigiamų argumentų, savajai tiesai pagrįsti. XXI  amžiaus pirmo dešimtmečio pabaigoje, tapo kone akivaizdu, kad arčiau tiesos buvo ta pusė, kuri tolesnį geranorišką Rusijos–Europos bendradarbiavimą vertino pesimistiškai. Centrinės valdžios stiprinimas, politinės opozicijos naikinimas, laisvos žiniasklaidos suvaržymas, politinių provokacijų, nedraugiškos propagandos bei energetinio spaudimo kūrimas kaimynų atžvilgiu, ir netgi karinė agresija prieš suverenią valstybę, kaip ir daugelis kitų oficialių ir neoficialių signalų iš Kremliaus rodo, kad Rusija, pasinaudodama naiviu Vakarų nuolaidumu bei politiniu trumparegiškumu, yra pasiryžusi vėl sustiprėti ir pratęsti savo  šimtmečius vykdytą imperialistinę politiką.

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, galima matyti, kad labai panaši situacija jau yra buvusi Pirmojo Pasaulinio karo metais, kuomet revoliucijos nuvarginta Sovietų Rusija 1918 metais Breste pasirašė separatinę taiką su vokiečiais. Rusija, iš pradžių norėjusi pradėti taikaus bendradarbiavimo laikotarpį ir iš esmės pakeisti tarpusavio santykių strateginę raidą, tačiau gavusi taip reikalingą poilsio pertraukėlę, atgijo ir iš naujo pradėjo kurti naujus, imperinės galybės susigrąžinimo planus.

Akivaizdūs faktai, išduodantys Rusijos ateities planus bei jų įgyvendinimo strategiją, nesuteikia daug iliuzijų Europai pačiai tęsti savo politinės įtakos plėtimą toliau į Rytus ir tapti stipriu geopolitiniu centru. Po Šaltojo karo Vakarams padarytos nuolaidos iš  Maskvos pusės, iš esmės, buvo tik bandymai sutvirtinti savas, po SSRS žlugimo sumenkusias pozicijas, bei padėti tvirtesnius pagrindus tolesnei ekspansinei politikai, kurios rusai  niekada nebuvo išsižadėję.

Tai, jog Rusija, iš esmės, nesikeičia jau daugelį amžių, tvirtina ir JAV politologas Zbigniewas Brzezinskis, vienoje savo knygų rašęs: „Kaip ir 1945, taip ir XIX amžiaus pradžioje, Europa ir Amerika stovi vienišos prieš Eurazijos masyvą, kuris primena XIII amžiaus mongolų-rusų imperiją“. Vakariečių tarpusavio vaidai ir galimo skilimo perspektyva Maskvoje yra sutinkama plojimais ir pritarimo šūksniais. Rusijos valdžios elitas tebesinaudoja jau seniai pasiteisinusia politine taktika – skaldyk ir valdyk – kuri,  atrodo, neapvilia jos iki šiol.

Galiausiai norėtųsi pridurti, jog labiausiai nesmagu ne tiek dėl vakariečių politikų nesugebėjimo, o galbūt nenorėjimo matyti tikrojo Rusijos politikos veido, kiek tai, jog panašios tendencijos ima rastis ir mūsų šalyje. Tariami intelektualai ar politikos analitikai, nevykusiai mėgdžiodami Vakarų liberalius naivuolius ir neomarksistus, flirtuoja su Maskva, menkindami kovotojų už laisvę idealus bei bandydami rehabilituoti rusų imperialistinės politikos nusikaltimus. Nors, kita vertus, akademiniuose sluoksniuose panašaus penktos kolonos kontingento netrūksta nei vienoje šalyje. Tad norėtųsi, kad bent mūsų valstybėje atsakingiausieji politikai sugebėtų atsispirti piktiems Kremliaus propagandininkų kėslams.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: