Septynios širšės kas? Ateina devintoji
Banga – nebejuokinga, lemiama.
Algimantas Mikuta
Algimanto Mikutos eilėraščių rinkinys „Septynios širšės“, atsiskleidė kaip kupinas įvairiausių minčių dūzgesio, nors žvelgiant į knygos visumą, eilėraščius galima suskirstyti į tam tikras grupes: „pamokomojo“ pobūdžio („Neverta sielvartauti dėl randų…“, p. 11; eil. „Baubas“, p. 30; eil. „Baltieji pradeda“, p. 69) , ironiškai kritikuojančius šiandieninę kartą ir globalų pasaulį (eil. „Burmistro prizas“, p. 8; eil. ciklas „Simona“, p. 18-21; eil. „Didžėjus“, p. 17, eil. „Emigrantai“, p. 72) bei nostalgiškus (eil. „Miestelis prie gelžkelio“ p. 10; eil. „Žalioj gatvelėj“ p. 60). Knygos anotacijoje teigiama, kad joje esama kintančių įvykių, svarstymų, emocijų virtinės. Išties, eilėraščiai pasirodo kupini emocionalumo, ironijos bei autoironijos, o keliaujant rinkiniu galima pastebėti, kad ši virtinė prisodrinta besikaitaliojančiomis nuotaikomis.
Vis dėlto jau perskaičius patį pirmąjį eilėraštį, galima įžvelgti nostalgišką „anų“ laikų ilgesį: „Anų laikų docentas man kalbėjo, / kad už kiekvieno žodžio turi būti faktas, <…> Teisus jis buvo, tų laikų docentas, / dabar matau, kaip greit nusišnekėjo / visi, kas ragino smagiai gyventi / vien šia diena, nebeieškot idėjų.“ (p. 5). Matyti, kad savaip kritikuojama „gyventi šia diena“ pasaulėžiūra, ir ne tik tai – nepakenčiama tuščiažodžiavimo. O kam gali patikti tas tuščiažodžiavimas? Nepaisant to, iškart pastebimas atotrūkis tarp skirtingų laikmečių, o skaitant rinkinį pamatai, jog neapsirinki, bet pirmiausia reikėtų stabtelėti ir paklausti, kas yra tas žodis, savyje slepiantis faktą, ir koks jo vaidmuo poezijoje? Galbūt poetas pateikia atsakymą šiose eilutėse: „Nėra vasaros žodžių ir žiemos žodžių, / yra tik vasaros ir žiemos troškimai, <…> O žodžiai visi vienodi, / visi iš karštos burnos,“ (p. 49). Mes išgyvename, patiriame pasaulio faktus, o žodžiai, tikriausiai, yra keistas žmogaus gebėjimas, kurį jau pastebėjo Aristotelis, apibrėždamas žmogų kaip „gyvūną, gebantį kalbėti“ (zoon logon echon). Visgi poezijos pajauta, atrodo, neatsiejama nuo pasaulio reiškinių, kuriems kalba nereikalinga, nors pati poezija įkūnijama ne kitaip, o tik per žodį: „Išmokęs pinklioti žodžius, / rašai eilėraščius klaidžius. / Laukinė antis skraidžioja po sodą, / o jos ančiukai bėga iš paskos.“ (eil. „Sode. Expromtus“, p. 92).
Dar viena problema išryškėja eilėraštyje „Susitarta“: „Visa estetika ir menas – / susitarimo reikalas, brangieji. / Jei pasakyta, kad gražu, tai ir gražu.“ (p. 32). Estetinio suvokimo pajauta, žinoma, yra aktuali ne tik meno plotmėje, bet ir filosofinių tyrinėjimų lauke. Eilėraštyje ironiškai ir kiek piktinantis postringaujama apie dainavimą kaip šūkčiojimą ar „hormonų šokius“. Kitaip tariant, neigiamai žiūrima į šiandieninės kartos kuriamą realybę, kuri nėra savaime nekvestionuojama, bet šiame rinkinyje pasigendu išeities taško iš nepageidaujamos situacijos. Pavyzdžiui, iškyla klausimas, kaip gi galėtumėm traktuoti estetinį suvokimą ir kokie yra objektyvūs grožio kriterijai? Atsakymo neradau. Kita vertus, galima pajusti savotišką estetinę žiūrą, tad gal čia (nors nebūtinai) ir yra atsakas: „Iš atminties atkask šviesius paveikslus, / iš nebūties sufantazuok vaizdus, / kurių apybrėžos ir spalvos keisis, / ir švies pro tarpus degantis vidus.“ (p. 101).
Ironija, sutinkama rinkinyje, be jokios abejonės, provokuoja skaitytoją. Visgi ironiškas požiūris ne visada atskleidžiamas skoningai, kartais labai aiškiai įžvelgiamas pasipiktinimas dabarties karta bei globaliu pasauliu, taip neišvengiamai steigiant atotrūkį tarp to, kas buvo ir, kas yra šiandien: „Sumaišė dangų su žeme, / dabar štai turime / lijundrą, šlapdribą, / kreolų ir mulatų margumyną, / galybę vištgaidžių, kokteilių, vinegretų,“ (eil. „Didžėjus“, p. 17). Atotrūkį galima pajusti ir kalboje: jau reikėtų atsisakyti tokių sąvokų kaip „negras“ (eil. „Emigrantai“ p. 72), ar „čigonas“, „Čigonynas“ vartosenos… (eil. „Per čigonų vestuves“, p. 74). Taip pat, kaip skaitytoja, susimąstau, ar tokio pobūdžio eilėraščiuose lyrinis subjektas netampa pačiu rašančiuoju? Tebūnie tai mano subjektyvus pasvarstymas, bet jų kalbantysis tarsi tampa kitu „aš“, priešingai nei kituose tekstuose.
Algimantas Mikuta / M. Kiaušaitės nuotr.
Nors ir su humoro gaidele, bet pastebėtina, jog išnyra patriarchalinis požiūris („Gyvenkit patys, pasiuskit, / ganykit savo jaunas bobas,“ eil. „Senis ant kaladės“, p. 22), bet kartu ir autoironija (eil. „Ku kū“, p. 76), arba vyriška figūra tampa „karalienės“ užgaidų įkaitu, kas ir vėlgi rodo nelygiavertį santykį tarp vyriškojo ir moteriškojo subjektų (eil. „Karalienė“, p. 71).
Vis dėlto, eilėraščiuose „Po gobtuvu“ (p. 33), „Uždanga“ (p. 38) užslėptai kvestionuojamos nusistovėję religinės vertybės, o šios tematikos, mano manymu, kulminacinis tekstas yra „Naujas piemuo“ („kuo gi kalti taikūs dievuliai, / susispietę krūvon it ėriukai, / kad atsiųstas naujas piemuo – / visų avinėlių ganytojas – / pultų čaižyti juos botagu: / Kentėkit!“, p. 82). Pastebėtina, jog eilėraščiai „Rudasis lokys“ (p. 41), „Prieš naktį“, (p. 39) bei „Dar apie gelmes“ (p. 87-88) simboliškai svarsto šio pasaulio vertybes; ar „Kelionių fotografijos“ (p. 35), nupiešiančios laiko tėkmę, skiriančią kartas ir vietoves, bet čia jau atsisakant to nepasitenkinimo ar pasipiktinimo prieskonio. Kitaip tariant, šiuose tekstuose, atsiskleidžia įdomesnės figūros, prasmės, simboliai, svarstant šiuolaikines globalaus pasaulio problemas.
Vieni gražiausių eilėraščių pasirodė jau įpusėjus rinkinį, kuriuose sutinkami gamtos motyvai („Rudagalvės antys“, p. 46; eil. „Supančiotos gėlės“, p. 52; eil. „Žalioj gatvelėj“, p. 60; eil. „Avys rūke“, p. 91; eil. „Balta ir žalia“, p. 95; eil. „Drugys“ p. 104). Juos skaitant, galima pajusti ilgesį ar susitaikymą, kaip tik dėl to labiausiai ir skatinančius susimąstyti apie šiuolaikinio pasaulio trūkumus ir asmens vietą jame. Esama gražių palyginimų, pavyzdžiui: „Tai būtų gražu, / jei gėlės kaip katės / mėnesienos takais / sugrįžtų namo – / į gėlynus.“ (eil. „Supančiotos gėlės“, p. 52).
Kaip jau buvo pastebėta, rinkinyje nerandama išeities, kalbant apie šiandieninį pasaulį, tačiau galiausiai suvoki, kad jos, ko gero, neieškoma. Tai sufleruoja eilėraštis, tokiu pačiu pavadinimu kaip knyga – „Septynios širšės“ (p. 73), kurio eilutės pasirinktos epigrafui. „Devintoji banga“ neišvengiamai asocijuojasi su Ludwigo van Beethoveno paskutiniąja „Devintąja simfonija“, tad, atrodo, jog lyrinis „aš“ tiesiog pasitinka visa nunešančią bangą, o tai išties neoptimistinis scenarijus rinkinyje, nestokojančiam humoro ir ironijos, visgi galima pastebėti tam tikrą susitaikymą su tuo, ko negali pakeisti: „Jau per vėl ką nors pradėti, / ne laikas skleisti, kai čia pat naktis, / belieka kuo ilgiau nenužydėti / ir vyt šalin bastūniškas mintis.“ (p. 24). Tam tikra prasme, lyrinis subjektas pasirenka gyventi iki tol, kol ateis „naktis“.
Skaitant rinkinį, buvo galima įsitikinti, kad ironija, sumišusi su nostalgišku požiūriu gali nublokšti į tiesiog asmeninio požiūrio išsakymą, kuris verčia suabejoti lyrinio „aš“ atskirtimi nuo autoriaus, bet eilėraščių virtinėje būta ir simbolines prasmes atveriančių eilėraščių, ar tokių, kurie lyg fotografijos nukelia į praeitį, kai prisiminimuose galima atrasti kažką itin brangaus. O surikiuotas žodžių skambesys veda eilėraščių virtine gana lengvai, neretai šyptelint, kartais išgyvenant neišvengiamo nerimo šešėlius, nes išeities iš dabarties, atrodo, nėra.
Algimantas Mikuta. Septynios širšės. Eilėraščiai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, p. 111.
