KNYGOS IŠTRAUKA: Eleanor Catton „Šviesuliai”

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-02-14 09:26

Spausdinti | Komentarai

catton_sviesuliai_72max

Volteris Mūdis 1866-aisiais atvyksta į Naujosios Zelandijos aukso kasyklas pralobti, tačiau vos atvykęs, audringą ir tamsią naktį, patenka į slaptą susirinkimą. Jame 12 vyrų aptarinėja virtinę neišaiškintų nusikaltimų: dingo turtingas žmogus, paleistuvė bandė pasitraukti iš gyvenimo, o nelaimėlio girtuoklio namuose aptikta daug aukso. Mūdis netrukus įtraukiamas į mįslingai susipynusių sudėtingų likimų tinklą. Kas juos valdo – turto troškimas, nepalankios aplinkybės ar netikėtas šviesulių – dangaus kūnų – išsidėstymas?

Tai daugiasluoksnis kūrinys – nuotykių romanas, meilės istorija, vesternas, detektyvas ir trileris viename, vertinamas už itin meistriškai sukurtą matematiškai tikslią struktūrą, įtraukiantis sumaniai supintu pasakojimu ir itin vertingas dėl gyvai vaizduojamo XIX amžiaus Naujosios Zelandijos aukso karštinės pasaulio. Pasak literatūros kritikų, „Šviesuliai“ – postmodernus kūrinys, atgaivinantis klasikinį Viktorijos epochos romaną, lygintinas su paties Charleso Dickenso kūriniais.

Tokio tipo romaną ryte praryji, o užvertęs paskutinį puslapį supranti, kad nieko panašaus savo mastu ir teikiamu skaitymo malonumu tiesiog neberasi.“

Independent

Parašydama vaizdingą XIX amžiaus romano parodiją, Catton sukūrė romaną XXI amžiui. Tai visiškai nauja. Nespėji versti puslapių. Žmogaus siela atskleista visomis skirtingomis nevilties formomis. Tiesiog palaima! O knygos apimtis… Ką gi, tokia gera knyga negali būti per ilga.“

New York Times Book Review

Įspūdinga… Ji sugebėtų mus nukelti bet kur, o mes kaskart ja pasitikėtume, kad sugrąžintų atgal.“

Globe and Mail

Eleanor Catton (Eleonora Katon, g. 1985 Kanadoje) – jauniausia rašytoja, kada nors laimėjusi prestižinę literatūros premiją „Man Booker“ (2013 m.) už istorinį romaną „Šviesuliai“. Tik pasirodęs, romanas iškart tapo literatūros sensacija, yra išverstas į daugelį kalbų, o BBC televizija nusipirko teises pagal romaną statyti serialą. Autorė kartu su vyru gyvena Naujojoje Zelandijoje ir dėsto kūrybinį rašymą viename šalies universitetų.

***

Merkurijus Šaulyje

Atrodė, lyg dvylika vyrų „Karūnos“ viešbučio rūkomajame susitiko atsitiktinai. Jų laikysena ir apranga taip skyrėsi – surdutai, frakai, Norfolko švarkai su raginėmis sagomis, geltonas moleskinas, batistas ir diagonalas, – kad tai galėjo būti dvylika pakeleivių traukinio vagone, kiekvienas vykstantis vis į kitą kvartalą miesto, kuriame pakaks rūko ir potvynių jiems atsiskirti; kiekvienas vyriškis taip išraiškingai susikaupęs įdėmiai skaitė laikraštį, pasilenkęs kratė pelenus į židinį ar išskėstais pirštais rėmėsi į žalią audinį, ruošdamasis biliardo smūgiui, kad visi kartu netgi skleidė būtent tokią kūnišką tylą, kokią aptiksi vėlyvą vakarą keleiviniame geležinkelyje, tik čia ją slopino ne šnarantys ir bildantys vagonai, bet sodriai teškantis lietus.

Taip pasirodė ponui Volteriui Mūdžiui, sustojusiam tarpduryje ir ranka pasirėmusiam į staktą. Jis nesudrumstė jokio asmeniško pasitarimo – pokalbis nuščiuvo, vos vyrai išgirdo jo žingsnius koridoriuje; kai jis atvėrė duris, kiekvienas iš dvylikos jau buvo ėmęsi savo reikalų (biliardo žaidėjai – gana nedrausmingai, nes buvo pamiršę, kurio eilė), taip nuodugniai demonstruodami susikaupimą, kad jam įžengus vidun nė vienas net nepakėlė akių.

Vyrai taip griežtai ir kaip vienas nekreipė į jį dėmesio, kad ponas Mūdis būtų galėjęs net imti smalsauti, jei tik nebūtų jautęsis kaip nesavas kūniškai ir dvasiškai. Tačiau buvo sudirgęs ir negalavo. Iš anksto žinojo, kad kelionė į Vakarų Kenterberį blogiausiu atveju gali baigtis mirtimi  – begalinis kunkuliuojančio vandens ir purslų griovys, kurio pabaiga – sutalžytose kapinaitėse Hokitikos nerijoje, bet tokiems siaubams, kokių iš tikrųjų patyrė, jis nebuvo pasirengęs ir vis dar neįstengė apie juos kalbėti netgi pats su savimi. Mūdis iš prigimties nepakentė bet kokių savo trūkumų – baimė ir liga jį gręždavo vidun – ir dėl šios priežasties, nors tai buvo visiškai jam nebūdinga, nesugebėjo įvertinti nuotaikos, tvyrančios kambaryje, į kurį ką tik įžengė.

Iš prigimties Mūdis buvo smalsus ir dėmesingas. Jo pilkos akys buvo didelės ir skvarbios, o švelni vaikiška burna paprastai papūsta, rodant mandagų susirūpinimą. Plaukai linkę kietai suktis – jaunystėje garbanos krito ant pečių, bet dabar jis kirpdavosi labai trumpai, perskirdamas šone, ir susišukuodavo glotniai, pasitepęs saldžiai kvepiančia pomada, auksinius plaukus patamsinančia iki rudo žvilgesio. Kakta ir skruostai kampuoti, nosis tiesi, oda lygi. Beveik dvidešimt aštuonerių, judesiai dar greiti ir tikslūs, laikysena šelmiškai, tyrai žvitri, nei lengvatikė, nei klastinga. Jis priminė diskretišką ir sumanų liokajų, todėl dažnai užsitarnaudavo mažakalbių pasitikėjimą arba būdavo kviečiamas tarpininkauti žmonėms, su kuriais ką tik susipažino. Trumpai tariant, jo išorė labai mažai ką rodė apie jo paties būdą, tačiau kitus tučtuojau masindavo pasitikėti.

Mūdis nejuto, kokio pranašumo jam teikia ši nepastebima gracija. Kaip dauguma išskirtinio grožio žmonių, buvo įdėmiai apžiūrėjęs savo atspindį ir tam tikra prasme geriausiai save pažino iš išorės – kuria nors minčių kertele visada suvokdavo save iš šalies. Buvo daugybę valandų praleidęs savo asmeninės drabužinės nišoje, kur veidrodis jo atvaizdą rodė trigubą – profiliu, pusiau profiliu ir iš priekio; Van Deiko Karolis, nors neprilygstamai išvaizdesnis. Užsiėmimas buvo slaptas, tikriausiai būtų jo išsigynęs– juk kaip visuotinai mūsų amžiaus moraliniai pranašai smerkia savityrą! Lyg pats su savimi nebūtumei niekaip susijęs – lyg savęs apžiūrinėjimo veiksmas nebūtų toks pat subtilus, įtemptas ir amžinai kintamas kaip bet koks ryšys tarp sielų dvynių. Šitaip gilindamasis, Mūdis ne tiek garbstė pats savo grožį, kiek jį valdė. Kaskart, pastebėjęs savo atspindį vitrinoje ar lango stikle sutemus, tikrai mažumėlę suvirpėdavo iš pasitenkinimo – bet taip, kaip pasijustų inžinierius, netyčia užtikęs savo kurtą mechanizmą ir pamatęs, koks šis nuostabus, žvilgantis, tinkamai suteptas ir veikiąs lygiai taip, kaip ir numatyta.

Dabar jis regėjo save sustingusį rūkomojo tarpduryje ir suprato, kad jo išvaizda spinduliuoja tobulą savitvardą. Beveik drebėjo iš nuovargio, pilvą it švinas slėgė siaubas, jautėsi stebimas, net užguitas, jį krėtė šiurpas. Mandagiai, atsainiai ir pagarbiai nužvelgė kambarį. Tas atrodė lyg atstatytas iš atminties po ilgo laiko, per kurį daug kas pamiršta (metaliniai malkų laikikliai, užuolaidos, derama atbraila aplink židinį), bet smulkmenos išliko: pavyzdžiui, velionio Princo konsorto portretas, iškirptas iš žurnalo ir batų vinukais pritvirtintas prie sienos, išeinančios į kiemą; siūlė per biliardo stalo, kurį Sidnėjaus uoste perpjovė pusiau, kad lengviau ištvertų kelionę, vidurį; krūva senų laikraščių ant sekretero, kurių plonus, murzinus puslapius nučiupinėjo daugybė rankų. Per mažus langelius abiejose židinio pusėse buvo matyti viešbučio vidinis kiemas – pelkėtas sklypas, primėtytas dėžių ir rūdijančių statinių, kurį nuo gretimų kiemų skyrė vien krūmai ir žemi paparčiai; šiaurėje – eilės vištidžių, kurių duris nuo vagių saugojo grandinės. Kitapus tos neaiškios ribos buvo matyti už kito kvartalo rytų pusėn tarp namų drykstančios skalbinių virvės, su oro tarpais sukrauti rąstai, kiaulidės, gelžgalių ir skardos krūvos, sulūžę lopšiai ir latakai  – viskas apleista arba bent aplūžę. Kai laikrodis išmušė vėlyvą prieblandos valandą, visos spalvos staiga, regis, neteko sodrumo; lijo stipriai, ir per banguotą stiklą kiemas rodėsi išblyškęs ir išblukęs. Viduje spirito lempelės, tokios blyškios, kad net dar labiau pabrėžė visą kambario nykumą, dar nebuvo pakeitusios jūros spalvos blėstančios dienos šviesos.

Žmogui, pripratusiam prie savo klubo Edinburge, kur viskas švyti raudonais ir auksiniais atspalviais, kur kimšti krėslai net žvilga išsipūtę – kaip ir ant jų sėdintys džentelmenai, kur vos įėjusius apvelka švelniais chalatais, maloniai dvelkiančiais anyžiais ar mėtomis, kur paskui vos pirštelį kyštelėjęs prie skambučio virvelės gali išsikviesti butelį bordo ant sidabrinio padėkliuko, čia atrodė nelinksma. Bet Mūdis buvo ne iš tų, kurie raukosi, kai aplinka neatitinka jų standartų; šiurkštus ir paprastas kambarys jį tik vertė gūžtis viduje – kaip turtuolis žengia į šalį ir sustingsta, gatvėje užkalbintas elgetos. Švelni jo veido išraiška apsidairius neapsiblausė, bet viduje kiekviena smulkmena – murzino vaško kaugė po šia žvake, apdulkėjęs anos taurės kraštelis – vertė jį vis labiau užsisklęsti ir dar labiau pastirusiu kūnu pasitikti šią sceną.

Toks pasibjaurėjimas, kad ir nesąmoningas, rodė ne tiek tarp turtuolių paplitusias nuostatas – iš tiesų Mūdis buvo tik šiek tiek pasiturintis ir dažnai šelpdavo monetomis vargetas, nors (reikia pripažinti) tuomet jį dažnai užplūsdavo pasitenkinimas savo dosnumu, – kiek tai, kad žmogus tiesiog buvo išmuštas iš vėžių ir dabar, niekam nematant, vargais negalais stengėsi atgauti pusiausvyrą. Juk čia, šiaip ar taip, – aukso miestas, ką tik išdygęs tarp džiunglių ir bangų mūšos piečiausiame civilizuotojo pasaulio užkampyje; jokios prabangos jis ir nesitikėjo.

Iš tiesų vos prieš šešias valandas, plaukdamas barku, atgabenusiu iš Port Čalmerso į laukinį Pakrantės užkampį, Mūdis išvydo tokį neįtikėtiną ir sukrečiantį reginį, kad suabejojo viskuo, dėl ko buvo tikras. Toji scena vis dar jo neapleido – lyg sąmonės kampe būtų atšautos ir prasivėrusios durys, ir prasiskverbusi pilkšva šviesa, o jis dabar nebeįstengtų susigrąžinti tamsos. Reikėjo daug pastangų vien tam, kad neleistų toms durims atsilapoti dar plačiau. Esant tokios jautrios būklės, bet kas neįprasta ar nepatogu buvo kaip asmeninis įžeidimas. Atrodė, kad visa ta niūri scena jam prieš akis atkartoja išmėginimą, kurį jis taip neseniai patyrė, ir jis atšlijo nuo jos, kad mintys nesuktų ta linkme ir negrįžtų į praeitį. Panieka duoda naudos. Suteikia tvirtą atskaitos tašką, taisyklingumą, kuriuo galima remtis ir pasijusti saugiai.

Kambarį jis pavadino liūdnu, menku, niūriu ir, šitaip aptvėręs sąmonę nuo baldų, atsigręžė į dvylika žmonių. Išvirkščias panteonas, pagalvojo, o pažvelgęs į juos iš aukšto vėl pasijuto tvirtėliau.

Vyrai buvo įdegę saulėje ir nugairinti vėjų kaip ir visi naujakuriai, lūpos sukepusios iki baltumo, laikysenoje justi skurdas ir netektys. Du iš jų buvo kinai, apsitaisę vienodais drobiniais batais ir ilgais pilkais medvilniniais marškiniais; jiems už nugarų – čiabuvis maoris žalsvai melsvomis vijomis ištatuiruotu veidu. Kitų kilmės Mūdis negalėjo nuspėti. Dar nesuprato, kaip kasyklose žmogus pasensta per kelis mėnesius: žvalgydamasis po kambarį manėsi esąs jauniausias iš susirinkusiųjų, nors iš tikrųjų daugelis buvo jo bendraamžiai ar jaunesni. Jų jaunystės švitesys buvo išblėsęs. Jie amžinai liks susisukę, neramūs, irzlūs, papilkėjusiais kūnais ir kosės dulkėmis į rudas delnų linijas. Mūdžiui jie atrodė šiurkštūs, net senamadiški; jam jie atrodė nereikšmingi žmonės – nesvarstė, ko jie tokie nuščiuvę. Norėjo brendžio, atsisėsti ir užsimerkti.

Įėjęs akimirką pastovėjo tarpduryje, laukdamas, kad kas nors pasitiktų, bet kai niekas jo nei pasveikino, nei pavarė, žengė dar žingsnį pirmyn ir paskui save tyliai uždarė duris. Netvirtai nusilenkė lango pusėn, paskui vėl – židinio pusėn, šitaip prisistatydamas visiems iškart, tada nuėjo prie staliuko šone ir ėmė maišyti gėrimus iš grafinų, tam čia ir sustatytų. Išsirinko cigarą ir nupjovė jo galą; įsikandęs vėl atsigręžė į kambarį ir nužvelgė veidus. Niekas, regis, nė per plauką juo nesidomėjo. Jam tai tiko. Atsisėdo vieninteliame laisvame krėsle, prisidegė cigarą ir atsilošė, tyliai atsidusdamas kaip žmogus, kuris jaučiasi bent sykį tikrai nusipelnęs kasdienių patogumų.

Pasitenkinimas ilgai netruko. Vos jam ištiesus kojas ir sukryžiavus kulkšnis (druska ant kelnių išdžiūvo į akis krintančiais baltais dryžiais), jam iš dešinės sėdėjęs vyras pasilenkė krėsle, pamojavo cigaro galu ir tarė:

– Klausyk: tamsta turi reikalų čia, „Karūnoje“?

Paklausta gana tiesmukai, bet Mūdžio išraiškoje to negalėjai įžiūrėti. Jis mandagiai palenkė galvą ir paaiškino išties apsistojęs viršuje, mat tą patį vakarą atvykęs į miestą.

– Nori pasakyti, ką tik iš laivo?

Mūdis vėl linktelėjo ir patvirtino būtent tai ir norėjęs pasakyti. Kad anam nepasirodytų nešnekus, pridūrė atplaukęs iš Port Čalmerso, ketinąs išmėginti laimę aukso kasyklose.

– Gerai, – atsakė anas. – Gerai. Aptikta naujų vietų pajūryje – jų ten pilna. Juodasis smėlis – štai ką visi šaukia, juodasis smėlis Čarlstono pusėje; jis į šiaurę nuo čia, žinoma, tas Čarlstonas. Nors net ir tarpeklyje gerai uždirbtum. Turi bičiulį ar atplaukei pats vienas?

– Vienas, – atsakė Mūdis.

– Be ryšių! – tarė anas.

– Na, – atsakė Mūdis, vėl pats stebėdamasis savo žodžiais, – ketinu pats susikrauti turtus, ir tiek.

– Be ryšių, – pakartojo anas. – Ir be reikalų – tamsta neturi reikalų čia, „Karūnoje“?

Kaip nemandagu – dusyk klausti to paties, bet žmogus atrodė nuoširdus, net išsiblaškęs, pirštais plekšnojo į liemenės atlapą. Galbūt, pagalvojo Mūdis, jis tiesiog nepakankamai aiškiai atsakė. Tarė:

– Mano reikalai šiame viešbutyje – tiesiog pailsėti. Per kitas kelias dienas imsiu klausinėti apie kasyklas – kuriose upėse plauti, kurie slėniai išdžiūvę – ir susipažinsiu su auksakasio gyvenimu, taip sakant. Ketinu pagyventi „Karūnoje“ savaitę, o paskui leistis kelionėn į salos gilumą.

– Tai anksčiau kasęs nesi.

– Ne, pone.

– Nė spalvos neregėjęs?

– Tik pas juvelyrą – ant laikrodžio ar ant sagties; gryno niekada.

– Bet juk svajoji apie jį, gryną! Svajoji apie jį – kaip klūpai vandenyje ir sijoji iš žvyro metalą!

– Matyt… na, kad ne, – prisipažino Mūdis.

Išraiškinga pašnekovo kalbėsena jį glumino: nors vyriškis atrodė išsiblaškęs, kalbėjo su įkarščiu, su beveik įžūlia energija. Mūdis apsidairė, tikėdamasis supratingai susižvalgyti su kuriuo nors kitu, bet niekas nežiūrėjo jam į akis. Kostelėjo ir pridūrė:

– Matyt, svajoju apie tai, kas būna paskui,  – tai yra apie tai, kur auksas veda, kuo virsta.

Aną toks atsakymas, regis, pradžiugino.

– Atvirkščia alchemija, štai kaip aš tai vadinu, – pasakė jis, – tai yra visa tai – aukso paieškas. Atvirkščia alchemija. Matai – transformacija – ne į auksą, bet iš jo…

– Skambiai pasakyta, pone.  – Mūdis tik daug vėliau sumojo, kad toks palyginimas taikliai derėjo su jo paties neseniai įsivaizduotu išvirkščiu panteonu.

– O kai imsi klausinėti, – įnirtingai linkčiodamas tęsė anas, – kai imsi klausinėti – tikriausiai klausi vietinių: kokiais kastuvais, kokiais latakais; iš kur žemėlapiai ir daiktai.

– Taip, būtent. Ketinu gerai pasiruošti.

Žmogus atsilošė krėsle, aiškiai labai pralinksmintas.

– Visą savaitę gyventi „Karūnos“ viešbutyje  – vien tam, kad pasiklausinėtum!

– Sukrykštė iš juoko. – O tada dvi savaites voliosiesi purve, kad atsipirktų!

Mūdis sukeitė kojas. Nebuvo nusiteikęs atsakyti pašnekovui taip pat energingai, bet buvo pernelyg griežtai išauklėtas, kad leistų sau elgtis nemandagiai. Galėjo tiesiog atsiprašyti už prastą nuotaiką, paaiškinti kaip nors neaiškiai negaluojąs – pašnekovas atrodė visai malonus, plekšnojo pirštais, linksmai kvatojo, – bet Mūdis nebuvo pratęs atvirauti su nepažįstamaisiais, juolab kitam vyrui prisipažinti sergąs. Viduje nusipurtė

ir žvalesniu balsu atsakė:

– O jūs, pone? Tikriausiai viską čia žinote?

– O, taip,  – atsakė anas.  – „Balfuro kroviniai“, tamsta būsi matęs iškabą, prie pat skerdyklos, puikioje vietoje – Prieplaukos gatvėje, žinai. Balfuras  – tai aš. Krikštytas Tomu. Kasyklose ir tamstai reikės vardo tarpeklyje niekas nesivadina ponu.

– Tuomet man reikia pratintis vadintis vardu, – atsakė Mūdis. – Aš Volteris. Volteris Mūdis.

– Taip, o tamstą vadins bet kaip, tik ne Volteriu, – atsakė Balfuras, glostydamasis kelį. – Galbūt Škotu Voltu. Gal Dvirankiu Voltu. Gal Voliu Grynuoliu. Cha!

– Tokį vardą reikės pelnyti.

Balfuras nusijuokė.

– Nėr ką veikt, – atsakė. – Esu matęs stambių kaip ponių pistoletai. Stambių kaip ponių – bet, sakau, ne taip jau ir sunku tokį pagriebti.

Tomui Balfurui buvo apie penkiasdešimt metų, jis buvo smulkus ir kresnas. Plaukai visai žili, sušukuoti atgal nuo kaktos, ties ausimis ilgoki. Nešiojo smailią barzdą ir buvo papratęs sauja ją glostinėti, kai kas nors jį prajuokindavo, – dabar taip ir darė, mėgaudamasis pats savo pokštu. Geras gyvenimas lengvai jam derėjo, pagalvojo Mūdis, pažinęs savo vertės suvokimo teikiamą atsipalaidavimą, pasirodantį, kai viso gyvenimo optimizmą vainikuoja sėkmė. Vilkėjo vien marškiniais; kaklaraištis, nors šilkinis ir smulkiai nuaustas, buvo aptiškęs padažu ir ties kaklu atsipalaidavęs. Mūdis jį palaikė libertaru – nepavojingu, maištingos dvasios, linksmu šėliotoju.

– Esu jums skolingas, pone,  – atsakė.  – Neabejoju, dar tik pirmą sykį iš daugelio susiduriu su nepažįstamu papročiu. Tikrai būčiau suklydęs ir tarpeklyje prisistatęs pavarde.

Jo įsivaizduojamas gyvenimas Naujosios Zelandijos kasyklose tikrai buvo nepaprastai netikslus, pagrįstas daugiausia Kalifornijos aukso ieškotojų gyvenimo nuotrupomis (rąstų trobelės, slėniai plokščiais dugnais, dulkėti vežimai) ir neaiškia nuojauta (pats nežinojo, iš kur), kad kolonija – kažkokiame Britų salų šešėlyje, kad tai nesusiformavęs, laukinis Imperijos sosto ir širdies antipodas. Kai maždaug prieš dvi savaites išniro iš už Otago pusiasalio, nustebo ant kalvos išvydęs dvarus, prieplaukas, gatves, daržų sklypus – o dabar stebėjosi matydamas dailiai apsitaisiusį džentelmeną, tiesiantį kinui degtukus, o paskui pasilenkiantį paimti taurės.

Mūdis buvo Kembridžo absolventas, gimęs Edinburge, pasiturinčioje šeimoje su trimis tarnais. Socialiniai ratai, kuriuose paprastai sukdavosi, pirma Trejybėje, o vėliau Vidinėje Šventovėje, visai nepasižymėjo kilmingųjų griežtumu, kur tavo istorija ir kontekstas nuo kito žmogaus istorijos skiriasi vien laipsniu; vis dėlto išsilavinimas jį padarė vienišiumi – išmokė, kad į bet kokią socialinę sistemą reikia žvelgti iš viršaus, norint ją tinkamai perprasti. Tarp kolegijos bičiulių (jie vilkėdavo togas ir būdavo girti nuo Reino vyno) jis su visa jaunystės kančia ir gyvastingumu gindavo klasių susiliejimą, bet, susidūręs su tuo praktiškai, visada krūptelėdavo. Dar nežinojo, kad aukso laukas – tai dumblo ir pavojų vieta, kur kiekvienas žmogus svetimas ir kaimynui, ir vietos žemei, kur krautuvininko lovys gali nusispalvinti storai, o teisininko – likti sausas, kur nėra jokių perskyrų. Mūdis buvo gal dvidešimčia metų jaunesnis už Balfurą, todėl kalbėjo nuolankiai, bet suvokė, kad Balfuras – žemesnės padėties, o jo turto ir kilmės nuspėti neturėjo kaip. Tad Mūdžio mandagumas buvo truputį pastiręs, kaip žmogaus, kuris retai bendrauja su vaikais ir nenutuokia, kas pridera, todėl laikosi atstu, įsitempęs, kad ir kaip trokštų būti malonus.

Tomas Balfuras juto šį žvilgsnį iš aukšto ir tiesiog džiūgavo. Žaismingai nemėgo žmonių, kurie, anot jo, „labai jau gudriai šneka“, ir baisiai smagindavosi juos provokuodamas – ne pykdydamas, nes tai jam būdavo nuobodu, o versdamas plūstis. Mūdžio įtampa jam atrodė lyg madinga apykaklė, pasiūta kokiu nors aristokratų stiliumi, nepakenčiamai veržianti kaklą ją dėvinčiajam (tokie jam atrodė visi mandagios visuomenės papročiai – lyg beprasmės puošmenos), ir jį linksmino, kad išprusimas verčia žmogų taip nejaukiai jaustis.

Balfuras tikrai buvo žemakilmis, kaip Mūdis ir nuspėjo. Jo tėvas dirbo balnų siuvykloje Kente; pats irgi gal būtų ėmęsis šio amato, jei, jam einant vienuoliktuosius, gaisras nebūtų pasiglemžęs ir tėvo, ir arklidės, – bet jis buvo nenustygstantis vaikiščias su nuspurusiais rankogaliais ir nekantrumu, glūdinčiu anapus svajingos, lyg apsiblaususios minos, kurią paprastai nutaisydavo, tad uolus triūsas nebūtų jam pritikęs. Šiaip ar taip, žirgas vis tiek nespėja su traukinio vagonu, kaip jis mėgdavo sakyti, ir amatas neatlaikė užgriuvusių permainų meto. Balfuras labai mėgo jaustis naujosios eros spartuoliu. Kai kalbėdavo apie praeitį, kiekvienas dešimtmetis iki dabartinių metų jam būdavo it prastai pagaminta žvakė, sudeginta ir išmesta. Nejautė jokios nostalgijos savo vaikystei  – tamsiam odų apdirbimo statinių skysčiui, veršiuko odos kapšeliui, kuriame tėvas laikydavo adatas ir ylą, – ir retai jį prisimindavo, nebent lygindamas su naujesnėmis pramonėmis. Rūda: štai kur gali užsidirbti. Anglių kasyklos, plieno lydymas ir auksas.

Pradėjo nuo stiklo. Po keleto metų pameistrystės įkūrė savo stiklo dirbtuvę – kuklią gamyklą, kurią paskui išmainė į anglių kasyklos akcijas; vėliau kasykla išaugo į šachtų tinklą, kurį pardavęs investuotojams iš Londono Tomas Balfuras gerai uždirbo. Nevedė. Per trisdešimtąjį gimtadienį nusipirko bilietą į vieną pusę kliperiu į Verakrusą, ir tai buvo pirmoji kelionės, per devynis mėnesius atvedusios į Kalifornijos aukso laukus, atkarpa. Aukso ieškotojo gyvenimo spindesys netrukus išblėso, bet neapleido nuolatinis kvaitulys ir viltis, surasta laukuose; už pirmąsias smiltis nusipirko banko akcijų, per ketverius metus pastatė tris viešbučius ir suklestėjo. Kai Kalifornija išdžiūvo, viską išpardavė ir išplaukė į Viktoriją – naujas žygis, nauja nežymėta teritorija, – o iš ten, vėl išgirdęs šauksmą, lyg reto vėjelio per vandenyną atneštą fėjų švilpynę, – į Naująją Zelandiją.

Per šešiolika metų plynuose laukuose Tomas Balfuras sutiko daugybę tokių kaip Volteris Mūdis ir, savo garbei, visus tuos metus išsaugojo didelį švelnumą ir pagarbą tyriems vyrams, dar neišmėgintiems patirties, dar neišbandytiems. Ambicijas Balfuras suprato, o kaip prasisiekėlis buvo neįprastai kilniadvasis. Jam buvo malonus sumanumas, buvo malonus geismas. Jis linko pamėgti Mūdį vien dėl to, kad anas ėmėsi užmojo, apie kurį, panašu, labai menkai ką tenusimanė ir iš kurio tikriausiai tikėjosi didžiulės grąžos.

Tačiau kaip tik šį vakarą Balfuras turėjo ir savų sumetimų. Įėjęs Mūdis truputį suglumino dvylika susirinkusiųjų, mat jie buvo įdėję nemenkai pastangų, kad jų nesutrukdytų. „Karūnos“ viešbučio priekinė svetainė tą vakarą buvo skirta uždaram renginiui, po stogeliu pastatytas berniūkštis stebėti gatvės, jei kam nors šautų į galvą užsukti išgerti, – nors tai buvo menkai tikėtina, nes „Karūnos“ rūkomasis šiaip jau negarsėjo nei draugija, nei žavesiu, dažnai stovėdavo tuščias – net savaitgalio vakarais, kai iš kalvų tuntais suplūsdavo aukso ieškotojai ir leisdavo smiltis gėrimams miesto lūšnose. Budintį berniūkštį pastatė Maneringas ir davė jam nemenką pluoštą bilietų į galeriją, išdalytinų veltui. Spektaklis („Rytų sensacijos!“) buvo naujas ir garantuotai patrauklus, operos fojė jau stovėjo šampano dėžės, premjeros proga dovanotos paties Maneringo. Surengus šitiek diversijų ir tikintis, kad apsiniaukusį tokios bjaurios dienos vakarą nemėgins švartuotis joks laivas (atvykėliai, numatyti Vakarų pakrantės dienos laivybos puslapiuose, tuo metu jau visi buvo uoste), susirinkusiesiems nešovė į galvą apsidrausti nuo atsitiktinio prašalaičio, kuris galėjo būti jau apsistojęs viešbutyje gal pusvalandį prieš sutemstant, tad jau buvo pastato viduje tuo metu, kai savo postą po varvančia veranda iš gatvės pusės užėmė Maneringo berniūkštis.

Nežiūrint draugiškos laikysenos ir mandagaus atsainumo, Volteris Mūdis vis tiek buvo įsibrovėlis. Vyrai sutriko, nesumojo, kaip jį išprašyti aiškiai neparodant, kad jis tikrai trukdo, ir neatskleidžiant, jog susibūrimas slaptas. Užduoties jį išbakinti Tomas Balfuras ėmėsi tik atsitiktinai – todėl, kad sėdėjo arčiausiai, prie židinio; laiminga konjunkcija, nes Balfuras buvo įžūlus, karštakošis ir bambeklis, seniai pratęs viską pakreipti sau palankia linkme.

– Na, taip, – dabar atsakė jis, – papročių išmokstama greitai, ir visiems tenka pradėti ten, kur ir tamstai, – tai yra pameistriais, nieko neišmanant. Tai kas gi pasėjo tokią sėklą, jei neprieštarauji papasakoti? Man asmeniškai tai įdomu – kas gi čia atveja vaikinus, supranti, į pasaulio kraštą, kas žmogų uždega.

Mūdis prieš atsakydamas trūktelėjo cigaro.

– Mano tikslas painus, – atsakė. – Kad atplaukiau čia pats vienas, kaltas šeimos barnis, per skaudus pasakoti.

– Ak, bet šiuo požiūriu tamsta tikrai ne vienas,  – linksmai tarė Balfuras. – Visi vaikinai čia nuo ko nors pabėgę – tuo gali neabejoti!

– Mat kaip, – atsakė Mūdis ir pagalvojo, kad tokia perspektyva visai nemaloni.

– Visi čia ne vietiniai, – tęsė Balfuras. – Taip – štai visa esmė. Mes visi nevietiniai. O jei jau apie šeimą – tarpeklyje rasi sočiai brolių ir tėvų.

– Koks jūs malonus, kad mane guodžiate.

Balfuras dabar jau plačiai šypsojosi.

– Štai kaip gražiai pasakyta, – tarė taip pabrėžtinai mojuodamas cigaru, kad net apsidraikė pelenų plunksnelėmis visą liemenę. – Guodžiu!.. Jei jau tai paguoda, tuomet tamsta tikras puritonas, vaikeli.

Mūdis nesugalvojo tinkamo atsakymo į tokią pastabą, tad vėl linktelėjo – o tuomet, lyg mėgindamas išsklaidyti bet kokius įtarimus puritoniškumu, godžiai gurkštelėjo iš taurės. Lauke vienodą lietaus teškenimą pertraukė vėjo gūsis, bloškęs vandens čiurkšlę tiesiai į langus iš vakarų pusės. Balfuras, vis dar kikendamas, apžiūrinėjo cigaro galiuką;

Mūdis įsikišo savąjį burnon, nusigręžė ir švelniai trūktelėjo.

Kaip tik tuomet vienas iš vienuolikos tylinčiųjų pakilo, į keturias dalis sulankstė laikraštį, žengdamas prie sekretero, kad pasiimtų kitą. Vilkėjo juodą švarką be apykaklės, ryšėjo baltą kaklaskarę  – kunigo drabužiai, kiek nustebęs suprato Mūdis. Keista. Kam kunigui skaityti žinias paprasčiausio viešbučio rūkomajame vėlyvą šeštadienio vakarą? Ir kodėl jis šitaip tyli? Mūdis stebėjo garbųjį poną besirausiant po stirtą laikraščių, atidedant šalin kelis Kolonisto numerius ir verčiau pasiimant Grėjaus upės Argą  – šį išsitraukė net murmėdamas iš malonumo, suėmė ištiestomis rankomis ir džiaugsmingai pakreipė prieš šviesą. Kita vertus, pagalvojo Mūdis, ginčydamasis pats su savimi, galbūt nieko čia keista: vakaras toks lietingas, o miesto salėse ir užeigose tikriausiai labai sausakimša. Galbūt kunigas dėl kokios nors priežasties turėjo laikinai pasislėpti nuo lietaus.

– Tai susibarėt, – tuo tarpu prašneko Balfuras, lyg Mūdis būtų jam pažadėjęs intriguojančią pasaką, o paskui pamiršęs ją pradėti.

– Įsivėliau į barnį, – pataisė jį Mūdis. – Tai yra ginčą pradėjau ne aš.

– Su tėvu, spėju.

– Per skaudu pasakoti, pone.

Mūdis pažvelgė į pašnekovą, norėdamas griežtu žvilgsniu jį nutildyti, bet Balfuras tik pasilenkė pirmyn padrąsintas rūsčios Mūdžio išraiškos ir tikėdamasis, kad pasakojimas bus juo vertesnis išgirsti.

– Ak, nesispyriok! – pasakė. – Palengvink naštą.

– Tos naštos nepalengvinsi, pone Balfurai.

– Bičiuli, nesu girdėjęs, kad tokių būtų.

– Atleiskite, pakeisiu temą…

– Bet suintrigavai! Sukurstei mano dėmesį! – Balfuras jam nusišypsojo.

– Meldžiu man atleisti, – atsakė Mūdis. Stengėsi kalbėti tyliai, kad pokalbio negirdėtų kiti kambaryje.  – Meldžiu leisti man saugoti savo privatumą. Motyvas  – tiesiog nenoriu padaryti jums netinkamo įspūdžio.

– Bet juk sakei, kad esi nukentėjęs – kad ginčo pats nesukėlei.

– Teisingai.

– Na, kaipgi! Koks gi tuomet privatumas! – aiktelėjo Balfuras. – Ar ne tiesą sakau? Nėra ko nutylėti kito žmogaus nedorybės! Nėra ko gėdytis kito žmogaus… darbų, supranti!

Kalbėjo labai garsiai.

– Jūs kalbate apie asmeninę gėdą, – tyliai atsakė Mūdis. – O aš turiu galvoje gėdą, užtrauktą mano šeimai. Nenoriu suteršti tėvo vardo – tai ir mano vardas.

– Tėvo! Bet ką aš tamstai jau sakiau? Tarpeklyje rasi užtektinai tėvų! Tai ne šiaip posakis – tai ir paprotys, ir būtinybė, taip čia tvarkomasi! Paklausyk, kas tarp aukso ieškotojų laikoma gėda. Melagingai paskelbk radęs lauką – va gėda. Susiginčyk dėl kuoliukų sklype – va gėda. Apiplėšk, apgauk, nužudyk  – va gėda. Bet šeimos gėda! Papasakok varpininkui, tegu šūkaloja po visą Hokitikos kelią – manys, kad naujiena! Kas ta šeimos gėda, jei nėra šeimos?

Prakalbą Balfuras užbaigė smagiai trinktelėdamas į krėslo ranktūrį tuščia taure. Nusišypsojo Mūdžiui ir iškėlė delną, lyg rodydamas pasisakęs taip įtikinamai, jog nebesą ko pridurti, tačiau vis tiek pageidaująs kokio nors patvirtinimo. Mūdis vėl nevalingai kinktelėjo galva ir atsakė balsu, kuriame pirmą kartą pasigirdo nualinti nervai:

– Įtikinamai šnekate.

Vis dar džiūgaudamas, Balfuras numojo ranka į komplimentą.

– Įtikinėjimas – gudrybės ir klasta. Aš kalbu tiesiai.

– Dėkui jums už tai.

– Taigi, taigi, – taikiai atsakė Balfuras. Atrodė, kad jam labai smagu.

– Bet dabar turėsi paporinti apie savo šeimos barnį, pone Mūdi, kad galėčiau galutinai nuspręsti, ar tamstos vardas suterštas.

– Atleiskite, – sumurmėjo Mūdis.

Apsidairė ir pastebėjo, kad kunigas grįžo į vietą ir vėl įsikniaubė į laikraštį. Žmogus greta jo – rausvaskruostis, raitytais ūsais ir ryškiai rudais plaukais – regis, užsnūdo.

Tomas Balfuras nepasidavė.

– Laisvė ir saugumas! – sušuko vėl mosuodamas ranka. – Juk ar ne į tai galiausiai viskas susiveda? Matai, jau žinau tą ginčą! Žinau jo pavidalą! Laisvė prieš saugumą, saugumas prieš laisvę… tėvo aprūpinimas, sūnaus laisvė. Žinoma, tėvas gali būti per daug valdingas – taip pasitaiko, o sūnus gali būti švaistūnas… palaidūnas… bet barnis visada tas pats. Ir įsimylėjėlių, – pridūrė jis, Mūdžiui nieko nepridėjus. – Tas pats ir su įsimylėjėliais – ginčas galiausiai visada tas pats.

Bet Mūdis nesiklausė. Akimirką pamiršo pelenais virstantį cigarą, šiltą brendį taurės dugne. Pamiršo esąs čia, viešbučio rūkomajame, vos prieš penkerius metus pastatytame mieste, pasaulio pakraštyje. Mintys nuklydo ir grįžo ten: kruvina kaklaskarė, sidabrinės rankos gniaužtai, tamsoje švokščiamas vardas, kartojamas ir kartojamas,  – Magdalena, Magdalena, Magdalena. Scena užplūdo jį akimirksniu, neprašyta, lyg saulės veidą šaltai uždengęs šešėlis.

Mūdis atplaukė iš Port Čalmerso barku „Su Dievu“, tvirtu laiveliu smagia nosies smaile ir dažyto ąžuolo laivagaliu – ereliu, šv. Jono garbei. Žemėlapyje kelionė atrodė kaip plaukų smeigtukas: barkas išplaukė šiaurėn, išilgai siauro sąsiaurio tarp dviejų jūrų, paskui vėl pasuko į pietus, į aukso laukus. Mūdžiui bilietas suteikė siaurą vietą po deniu, bet triume taip dvokė ir buvo taip ankšta, kad beveik visą kelionę jam teko praleisti denyje, susigūžus po planšyrais, prie krūtinės glaudžiant šlapią odinį krepšį, pasistačius apykaklę nuo purslų. Šitaip tupėdamas nugara į jūrą beveik nematė kranto  – geltonųjų Rytų lygumų, kurios pamažu ėmė kilti ir virsti žalesnėmis kalvomis, o paskui – tolyje mėlynuojančiais kalnais virš galvos; toliau šiaurėje – žaluma trykštantys fjordai, nuščiuvę nuo vandens ramybės; vakaruose – susipynę upeliūkščiai, kurie drumstėsi atitekėdami į paplūdimį ir vagojo smėlį.

Kai „Su Dievu“ apiplaukė šiaurinę neriją ir pasuko į pietus, skysčio barometras ėmė kristi. Jei Mūdis nebūtų taip blogavęs ir vargęs, gal būtų išsigandęs ir davęs įžadus: uosto vaikinai jam pasakojo, kad skendimas – Vakarų pakrantės liga ir kad dar gerokai prieš pasiekiant aukso laukus ir priklaupiant pirmą kartą lėkštės krašteliu priliesti akmenis išaiškėsią, ar jis galįs vadintis laimingu žmogumi. Pražūdavo tiek pat, kiek atplaukdavo. Jo laivo šeimininkas, vardu kapitonas Karveris, iš savo posto kapitono tiltelyje buvo regėjęs tiek į mirtį nuplautų sausumos padarų, kad visą laivą drąsiai galėjo vadinti kapinėmis; tai būdavo sakoma iškilmingu pusbalsiu, išpūtus akis.

Žalzgani vėjai atnešė audrą. Ji prasidėjo kaip vario skonis gerklės gilumoje, kaip metališkas maudulys, stiprėjantis tamsėjant ir artėjant debesims, o užgriuvusi smogė atviru ledinio įniršio delnu. Denis sukirbo, virš jo keistai blaškėsi šviesos ir šešėliai, metami išsitempusių plevenančių burių, buvo juste justi jūreivių baimė, šiems stengiantis išlaikyti barko kursą,  – tikras košmaras, ir Mūdį, plaukiant vis arčiau aukso laukų, apėmė košmariška nuojauta, kad pragarišką audrą kažkaip prisišaukė pats laivas.

Volteris Mūdis nebuvo prietaringas, nors labai mėgaudavosi kitų prietaringumu, ir įspūdžiai jo lengvai neapgaudavo, nors jis ir labai stengėsi juos susikurti. Tačiau tai buvo išdava ne tiek proto, kiek patirties – jos, iki išvykstant Naujojon Zelandijon, negalėjai pavadinti nei plačia, nei marga. Kol kas gyvenime jis pažino tik apgalvotas ir saugias abejones. Pažino vien įtarumą, ciniškumą, galimybę – bet ne siaubingą sąmyšį, kuris kyla, kai žmogus nustoja pasitikėti savo paties pasitikėjimo galia; ne šiurpią po šio sąmyšio užeinančią paniką; ne galiausiai stojančią buką tuštumą. Bent jau iki šiol jis laimingai išvengė pastarųjų netikrumo rūšių. Jo vaizduotė iš prigimties nebuvo linkusi perkaisti, ir jis, neturėdamas praktiško tikslo, retai kada leisdavosi į teorinius svarstymus. Jo paties mirtingumas jį žavėjo nebent intelektualiai, sausu žvilgesiu, o nebūdamas religingas pamėklėmis netikėjo.

Tik Mūdžiui priklauso išsamus pasakojimas, kas nutiko šioje paskutinėje kelionės atkarpoje, – jis pats ir turės papasakoti. Kol kas pasitenkinime pasakydami, kad kai „Su Dievu“ pajudėjo iš Danidino uosto, jame buvo aštuoni keleiviai, o kai barkas pasiekė Pakrantę – jau devyni. Devintasis nebuvo kūdikis, gimęs pakeliui, nebuvo jis ir pasislėpęs, nebuvo ir pakeliui pastebėtas iš laivo varnos lizdo, įsikibęs kokios nuolaužos, įsikeltas šūktelėjus. Bet taip sakyti reiškia atimti iš Volterio Mūdžio jo paties pasaką, ir dargi nesąžiningai, nes jis vis dar nė pats neįstengė iki galo prisiminti vaiduoklio, o juolab – suregzti istorijos trečiųjų šalių pramogai.

Hokitikoje jau dvi savaites be perstojo lijo. Miestas, kai Mūdis pirmąsyk jį išvydo, buvo raibuliuojanti dėmė, artėjanti ir tolstanti plaikstantis miglai. Tarp pakrantės ir staigiai kylančių kalnų buvo vos siaurutis lygumos koridorius, talžomas nesibaigiančios mūšos, ant smėlio virstančios dūmais; kadangi žemai ant kalnų šlaitų kybojo debesis, virtęs pilkomis lubomis virš susigūžusių miesto stogų, sausuma atrodė dar plokštesnė ir uždaresnė. Uostas buvo pietuose, įspraustas į kreivas aukso turtingos upės žiotis; upė, susidūrusi su sūriu jūros pakraščiu, užputodavo. Čia, pakrantėje, ji buvo ruda ir negyva, bet aukštupyje vanduo buvo vėsus ir baltas – sakoma, blizgantis. Pačios upės žiotys buvo ramios, lyg ežerėlis, pridygęs garlaivių stiebų, laukiančių giedresnės dienos; jie gerai žinojo, kad neverta rizikuoti ir plaukti per slenkstį, pasislėpusį po vandeniu ir sulig kiekvienu potvyniu keičiantį pavidalą. Gausybė laivų, sudužusių ant slenksčio, išsibarstę liūdnai liudijo po vandeniu glūdintį pavojų. Iš viso duženų buvo daugiau kaip trisdešimt, kai kurios visai naujos. Sukiužę jų triumai sukrito į keistą barikadą, kuri niauriai priminė tvirtovės sieną, supančią miestą nuo atviros jūros.

Barko kapitonas nedrįso sukti laivo į uostą, kol nepasitaisė oras, – verčiau signalu iškvietė lichterį, kad per aukštas bangas nugabentų keleivius ant smėlio. Lichterio įgulą sudarė šešetas – visi iki vieno niaurūs charonai, kurie tylomis dėbsojo, kai keleivius kėde leido linguojančiu „Su Dievu“ šonu. Tupėti mažučiame laivelyje ir žvelgti aukštyn į susiraizgiusius laivo lynus buvo siaubinga  – jis linguodamas metė tamsų šešėlį; kai pagaliau atrišo lyną ir jie išplaukė į atvirus vandenis, Mūdis oda pajuto lengvumą. Kiti keleiviai buvo smagūs. Krykštavo apie orą – kaip nuostabu atplaukti per audrą. Aptarinėjo kiekvieną praplaukiamą duženą, garsiai skelbė pavadinimus; kalbėjo apie aukso laukus ir lobius, kuriuos ten suras. Jų džiugesys piktino. Moteris prispaudė Mūdžiui prie klubakaulio buteliuką kvapiųjų druskų: „Imk tyliai, kad kiti neateitų prašinėti“, bet jis nustūmė jos ranką. Ji nematė to, ką buvo matęs jis.

Lichteriui artėjant prie kranto, liūtis, regis, dar sustiprėjo. Bangų purslai per bortus pylė tiek jūros vandens, kad Mūdžiui teko ateiti į pagalbą laivą semiančiai įgulai, pasiėmus odinį kibirą, be žodžių įbruktą į rankas žmogaus, neturinčio nė vieno danties, išskyrus pačius krūminius. Mūdžiui nė nepakako ūpo krūptelėti. Balta bangos ketera pernešė juos per slenkstį į ramias upės žiotis. Jis neužsimerkė. Kai lichteris prisišvartavo, išlipo pirmas, kiaurai permirkęs ir toks apkvaitęs, kad net kojos susipynė ant kopėčių ir laivas pašėlusiai kryptelėjo tolyn. Lyg genamas, pusiau apraišęs, Mūdis svirduliavo per prieplauką į tvirtą žemę.

Kai atsigręžė, tik neaiškiai įžiūrėjo trapų lichterį, siūbuojantį ant lyno prieplaukos gale. Pats barkas buvo seniai paniręs į miglą, kybančią padūmavusio stiklo lėkštėmis, dengiančiomis sudužusius laivus, į kelią besiruošiančius garlaivius ir atvirą jūrą už jų. Mūdis vos laikėsi ant kojų. Neaiškiai suvokė, kad įgula dalija krepšius ir valizas iš laivo, aplink laksto kiti keleiviai, pro lietų nurodymus šūkaloja krovikai ir nešikai. Visa nuo jo buvo pridengta, figūros tarsi aptrauktos drobe – lyg kelionę ir visa, kas su ja susiję, jau būtų pasiglemžęs protą užgulęs pilko netikrumo rūkas; lyg atmintis, atšokusi atgal, būtų susitikusi savo priešingybę, užmaršties galią, ir iškvietusi miglą ir talžų lietų nelyginant pamėklišką drobulę, kad uždengtų jį nuo nesenos jo paties praeities šešėlių.

Mūdis negaišo. Nusigręžė ir nusiskubino paplūdimiu pro skerdyklas, išvietes, trobeles užuovėjai ant smėlėto kranto, pro palapines, sukiužusias nuo dvi savaites pliaupiančio lietaus svorio. Nunarinęs galvą, apsikabinęs ir kietai prispaudęs prie savęs krepšį, nieko nematė: nei skerdyklų, nei aukštų sandėlių kraigų, nei dvivėrių Prieplaukos gatvės kontorų langų, už kurių apšviestuose kambariuose judėjo beformiai kūnai. Stūmėsi tolyn iki blauzdų klimpdamas dumble, o kai priešais iškilo netikras „Karūnos“ viešbučio fasadas, pasileido prie jo tekinas ir numetė lagaminą, abiem rankomis stverdamas duris.

Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, išleido „Baltų lankų“ leidykla, 2018.

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Romain Gary „Ledi L.”

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt