KNYGOS IŠTRAUKA: Matt Haig „Kaip sustabdyti laiką“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-06-04 12:30

Spausdinti | Komentarai

Kaip sustabdyti laika

Aš esu senas – toks senas, koks senas būna medis, jūrų moliuskas ar renesanso paveikslas.
Paaiškinu: gimiau daugiau nei prieš keturis šimtus metų.

Matt Haig (Metas Heigas) – vienas populiariausių ir originaliausių šiuolaikinių Didžiosios Britanijos rašytojų, žurnalistas ir scenarijų autorius, savo kūriniuose sugebantis meistriškai supinti vaizduotę ir realybę. Jis kuria ir vaikams, ir suaugusiesiems; visi jo romanai suaugusiesiems tampa filmais. Šiuo metu jo knygos išverstos į daugiau nei 30 kalbų. „Kaip sustabdyti laiką” – dvylikta autoriaus knyga, iškart tapusi Jungtinės karalystės bestseleriu.

Tomas Hazardas saugo pavojingą paslaptį. Nors jis ir atrodo kaip paprasčiausias keturiasdešimtmetis, tačiau iš tiesų jo amžius siekia keletą šimtmečių. Jis vaidino drauge su Šekspyru, plaukiojo jūromis su kapitonu Kuku ir gėrė koktelius su Frensiu Skotu Ficdžeraldu. O dabar jis – vienos Londono mokyklos istorijos mokytojas, galintis papasakoti apie praeitį kaip niekas kitas. Juk jis viską matė savo akimis! O kur dar žavi ir paslaptinga prancūzų kalbos mokytoja, su kuria ima megztis artimesni santykiai…
Tačiau Tomo paslaptis – ne vien jo amžius. Jis niekam negali išsiduoti, kad jo gyvenimą valdo paslaptingos draugijos taisyklės, svarbiausia iš kurių skelbia: niekada neįsimylėk. Bet kai skausmingi Tomo praeities prisiminimai ir draugijos vado reikalavimai ima griauti naująjį su tokiu vargu sukurtą Tomo gyvenimą, pasirodo, kad meilė, kurios jis negali patirti, yra vienintelis dalykas, kuris gali jį išgelbėti. Ir Tomui tenka rinktis – likti įstrigusiam praeityje ar nepaklusti tam, kam jis buvo ištikimas tiek šimtmečių.

„Kaip sustabdyti laiką” – originalus ir įtraukiantis romanas apie savęs praradimą ir atgavimą, apie neišvengiamą būtinybę keistis ir apie šimtmečius trunkančią meilę.

***

Los Andželas, prieš dvi savaites

Hendrichas sugrįžo į Los Andželą. Tame mieste negyveno nuo  dvidešimto amžiaus trečiojo dešimtmečio, tad nutarė, kad bus saugu, nes nė vieno iš galėjusių jį atsiminti iš tų laikų seniai nebėra tarp gyvųjų. Turėjo didelį namą Brentvude, jame buvo įsikūrusi ir „Albatrosų draugija“. Brentvudas jam idealiai tiko. Rajonas kvepėjo pelargonijomis, prabangius namus gožė aukštos tvoros, mūrai ir gyvatvorės, gatvėse nesutiksi pėsčiųjų, o viskas, net medžiai, atrodė tokie tobuli, kone sterilūs.

Buvau sukrėstas matydamas Hendrichą ant šezlongo prie didelio baseino, su nešiojamuoju kompiuteriu ant kelių. Paprastai jis atrodydavo vis toks pat, bet šįkart negalėjau nepastebėti pasikeitimo. Jis atrodė jaunesnis. Taip, buvo senas ir susuktas artrito, bet tikrai atrodė geriausiai per visą mūsų pažinties šimtmetį.

– Sveikas, Hendrichai, – pasisveikinau. – Gerai atrodai.

Jis linktelėjo, lyg ta žinia jam nebūtų naujiena.

– Botoksas. Ir pakelti užkritę akių vokai.

Jis nejuokavo. Prieš tai vertėsi kaip plastikos chirurgas, o išėjęs į pensiją persikraustė iš Majamio į Los Andželą. Kad išvengtų susitikimų su ankstesniais pacientais. Čia jis vadinosi Hariu Silvermanu. („Silvermanas. Patinka? Skamba kaip „senstantis superherojus“. Iš dalies toks ir esu.“)

Atsisėdau ant laisvo šezlongo. Atėjo tarnaitė Rozela, nešina dviem tirštais saulėlydžio spalvos kokteiliais. Pažvelgiau į jo rankas. Jos atrodė senos. Su rudom dėmėm, suglebusia oda ir mėlynom venom. Veidai meluoja lengviau nei rankos.

– Šaltalankis. Beprotiška. Šlykštus skonis. Paragauk.

Nuostabiausia, kad Hendrichas rūpestingai sekė naujoves. Manau, visada. Bent jau nuo paskutiniojo devyniolikto amžiaus dešimtmečio. Nors ir prieš daugelį amžių, kai ėmėsi prekiauti tulpėm, greičiausiai buvo toks pat. Keista. Seniausias iš mūsų, bet niekada neatsilikdavo nuo tuo metu sklandančios laiko dvasios.

– Kalifornijoje vienintelis būdas parodyti, kad sensti, yra jaunėti. Jei perkopęs keturiasdešimt surauki kaktą, žmonės ima įtarinėti.

Pasakė porą metų gyvenęs Santa Barbaroje, bet ėmęs nuobodžiauti.

– Santa Barbara – ten miela. Kaip rojuj, tik didesnis mašinų eismas. Tačiau rojuje nieko nevyksta. Turėjau namą kalnuose. Kas vakarą gerdavau vietinį vyną. Ir krausčiausi iš proto. Užeidavo panikos priepuoliai. Gyvenu jau daugiau nei septynis šimtus metų ir niekada nepatyriau panikos priepuolio. Mačiau karų ir revoliucijų. Nuostabu. Bet užteko nuvažiuoti į Santa Barbarą, kad savo jaukioje viloje pašokčiau iš miegų besidaužančia širdim, jausdamasis, lyg būčiau įkalintas savyje. Los Andželas visai kas kita. Los Andželas iškart mane nuramino, tas tai tikrai…

– Ramybė. Turbūt geras jausmas.

Kurį laiką jis tyrinėjo mane, lyg būčiau meno kūrinys, turintis paslėptą prasmę.

– Tomai, kas atsitiko? Pasiilgai manęs?

– Panašiai.

– Kodėl? Nejau Islandijoje buvo taip blogai?

Prieš tą užduotį Šri Lankoje aštuonerius metus gyvenau Islandijoje.

– Jaučiausi vienišas.

– Maniau, po Toronto norėjai pabūti vienas. Sakei, tikra vienatvė yra žmonių apsupty. Tokie jau mes esam, Tomai. Vienišiai.

Giliai įkvėpiau, lyg kitas sakinys būtų terpė, į kurią teks pasinerti.

– Nebenoriu toks būti. Noriu išeiti.

Jokios reakcijos. Jis nė nemirktelėjo. Žiūrėjau į jo gumbuotas rankas ir sutinusius krumplius.

– Tomai, negalima išeiti. Juk žinai. Esi albatrosas. Ne lašalas. Tu esi albatrosas.

Vardai buvo parinkti paprastai: anuomet manyta, kad albatrosai ilgaamžiai. Nors iš tiesų jie gyvena tik apie šešiasdešimt metų, daug trumpiau nei, tarkim, Grenlandijos rykliai, gyvenantys iki keturių šimtų metų, ar jūrų moliuskas, kurį mokslininkai praminė Mingu, nes jis gimė valdant Mingų dinastijai, daugiau nei prieš penkis šimtus metų. Bet, šiaip ar taip, mes buvome albatrosai. Sutrumpintai – albai. O visi kiti žemės žmonės tebuvo menki lašalai. Pagal trumpaamžius vandens vabzdžius, kurių visas gyvenimo ciklas tetrunka vieną dieną, o vieno iš porūšių atveju – vos penkias minutes.

Eilinius žmones Hendrichas visada vadindavo ne kitaip, kaip tik lašalais. Jo terminologija, kurią buvau perėmęs, man rodėsi vis kvailesnė.

Albatrosai. Lašalai. Kokios nesąmonės.

Nors įamžėjęs ir išmintingas, Hendrichas iš esmės nebuvo subrendęs. Jis buvo vaikas. Neįtikėtinai senas vaikas.

Kai susipažįsti su kitais albais, tai labiausiai slegia. Supranti, kad mes ne kas nors ypatinga. Ne superherojai. Mes tik seni. Ir tokiais atvejais, kaip Hendricho, visai nesvarbu, kiek metų, dešimtmečių ar amžių gyveni, – nepajėgi ištrūkti iš savo ribų. To nepakeis jokia laiko ar vietos platybė. Nuo savęs nepabėgsi.

– Atvirai pasakysiu, man tai atrodo nepagarbu, – tarė. – Po visko, ką dėl tavęs padariau.

– Vertinu, ką dėl manęs padarei…

Sudvejojau. O ką jis dėl manęs padarė? Negavau nieko, ką buvo žadėjęs.

– Tomai, ar įsivaizduoji, koks yra šiuolaikinis pasaulis? Ne toks kaip kadaise. Negali tiesiog persikraustyti ir užsirašyti į parapijos registrą. Ar žinai, kiek turiu sumokėti, kad tu ir kiti nariai būtumėt saugūs?

– Sutaupysi.

– Visada aiškiai sakiau: čia vienpusio eismo gatvė…

– Vienpusio eismo gatvė, kuria nesiprašiau važiuoti.

Jis patraukė per šiaudelį ir susiraukė nuo skonio.

– …kuri yra pats gyvenimas. Vaike, paklausyk…

– Vargiai galėčiau juo būti.

– Tu pasirinkai. Pats nuėjai pas daktarą Hačinsoną…

– Niekada nebūčiau to daręs, jei būčiau žinojęs, kas jam nutiks.

Jis pasukiojo šiaudelį ratu, paskui pastatė stiklinę ant staliuko šalia ir įsimetė į burną gliukozamino nuo artrito.

– Tada turėsiu liepti tave nužudyti.

Sukrizeno leisdamas suprasti, kad tai juokas. Nors tai nebuvo juokas. Žinoma, ne.

– Siūlau susitarimą, kompromisą. Duosiu tau tokį gyvenimą, kokio tik panorėsi, kokį pasirinksi, bet kas aštuonerius metus kaip visada sulauksi skambučio ir prieš pasirinkdamas kitą tapatybę padarysi man paslaugą.

Jau buvau tai girdėjęs. Net jei „toks gyvenimas, kokio tik panorėsi“ iš tiesų reiškė visai ne tai. Jis man pateiktų pluoštą pasiūlymų, o aš turėčiau išsirinkti kurį nors iš jų. Mano atsakymas jam irgi buvo daugiau nei girdėtas.

– Turi žinių apie ją?

Tą klausimą buvau uždavęs šimtus kartų, bet dar niekada jis neskambėjo taip apgailėtinai, taip beviltiškai kaip dabar.

Jis spoksojo į savo kokteilį.

– Ne.

Pastebėjau, kad atsakė kiek greičiau nei įprastai.

– Hendrichai?

– Ne. Neturiu. Klausyk, randam vis naujų žmonių, ir vis greičiau. Pernai radom daugiau nei septyniasdešimt. O atsimeni, kaip būdavo, kai tik pradėjom? Penki būdavo geri metai. Jei tikrai nori ją rasti – beprotybė dabar mus palikti.

Iš baseino atsklido tylus teškenimas. Atsistojau ir priėjęs prie krašto pamačiau pelytę, beviltiškai besikapanojančią ties vandens filtru. Atsiklaupęs rieškučiom ištraukiau padarėlį. Ji spruko į dailiai nupjautą veją.

Jis laikė mane savo gniaužtuose ir tą žinojo. Niekaip nebūčiau ištrūkęs gyvas. O net jei ir pavyktų – pasilikti buvo lengviau. Patogiau, tarsi apsidraudimas.

– Bet kokį gyvenimą, kokio tik panorėsiu?

– Bet kokį, kokio tik panorėsi.

Hendrichas buvo Hendrichas, todėl neabejojau, kad tikėjosi išgirsti prašymą ko nors ekstravagantiško ir prabangaus. Gyvenimo jachtoje ties Amalfio krantu ar viršutiniame dangoraižio aukšte Dubajuje. Tačiau buvau viską apgalvojęs ir žinojau, ką sakyti.

– Noriu grįžti į Londoną.

– Londoną? Nemanau, kad ji ten.

– Žinau, bet noriu grįžti. Pasijusti lyg namie. Noriu dirbti mokytoju. Istorijos mokytoju.

Jis nusijuokė.

– Istorijos mokytoju. Kur, aukštesniojoje mokykloje?

– Anglijoje sakoma „vidurinėje mokykloje“. Bet taip, istorijos mokytoju aukštesniojoje mokykloje. Manau, puikus užsiėmimas.

Hendrichas šypsojosi, žiūrėjo į mane sutrikęs, tarsi vietoj omaro būčiau užsisakęs vištienos.

– Puiku. Taip. Ką gi, reikia tik kai ką sutvarkyti ir…

Hendrichas kalbėjo, o aš žiūrėjau, kaip pelytė palindo po gyvatvore, į šešėlį, į laisvę.

Iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, Tyto alba

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt