© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Prancūzijos leidinys “Les in Rocks” pakalbino neseniai paskelbtu literatūros Nobelio premijos laureatą Patrick Modiano. Jis prisimena savo reakciją, sužinojęs apie jam skirtą apdovanojimą ir žvelgia į savo kūrybos retrospektyvą, į visus savo kūrinius, kurie ir šiandien nepraranda savo aktualumo.

Kokia buvo jūsų reakcija, kai sužinojote, jog jums skirta Nobelio literatūros premija?

P.M. Aš visiškai nesitikėjau jos gauti, todėl man tai buvo šioks toks siurprizas. Tai mane padalino į dvi dalis, lyg būčiau kažkas kitas. Man prireikė laiko, kad vėl sujungčiau šias dvi dalis – rašytojo, kuris dirbo vienumoje ir Nobelio premijos laureato. Išvakarėse aš skaičiau, kad lažybininkai stato už mane, bet nesureagavau į tai rimtai. Apie laimėjimą sužinojau eidamas gatve, o kai jums pasako tokią naujieną, iš pat pradžių sunku suvokti, kad kalba eina apie tave patį. Tada suskubau išsiaiškinti dėl kokių priežasčių buvau pasirinktas. Tai kas parašyta visuomet šiek tiek akla, tad aš nesupratau…

Panašu, kad Nobelio premijos komisija jus pasirinko už atminties meną. Ar tai neatrodo pernelyg supaprastinta?

P.M. Taip, tiesa, tai šiek tiek per trumpokas apibūdinimas, bet jie paminėjo ir kitą dalyką –  laiko tyrinėjimą. Galbūt yra sudėtinga visą mano darbą reziumuoti viena fraze.

Spaudos konferencijoje jūs paminėjote, kad gyvename permainų metu…

P.M. Manęs paklausė apie šiandieninę Prancūziją, be abejo, sunku leistis į detales, bet tiesa yra ta, kad mes išgyvename krizės laikotarpį, bendro netikrumo, kuris būdingas ne tik Prancūzijai, bet ir likusiai Europai.

Jūs esate tas žmogus, kuris daug rašė apie okupuotą Paryžių, ar kada pamąstėte apie kraštutinių dešiniųjų iškilimą?

P.M. Taip, bet tai nerimo pasekmė.

Kaip stipriai jūsų kūrybą įtakojo epocha, kurioje mes gyvename?

P.M. Rašydamas aš negaliu pabėgti nuo savo epochos. Net jeigu kažkas nuspręstų gyventi dramblio kaulo bokšte, vis vien viskas bus palytėta dabarties. Aš ne išimtis – laikas mano kūryboje juntamas taip, kaip seismografas pajunta žemės virpesius, taip ir mano knygos atspindi mano laiką net jei jis knygoje nutylimas.

Jūsų paskutinio romano ,,Tam, kad tu nepasiklystum rajone‘‘ (Pour que tu ne te perdes pas dans le quartier) prasideda esamu laiku, bet netrukus mus nukelia į jūsų vaikystę, kai mama jus ir jūsų brolį patikėjo kitai moteriai keistame name…

P.M. Jūs bedėte pirštu į jautrią vietą. Nors viskas būtų seniai praėję, kartais mus atsiveja praeitis, o ten visada randasi toks epizodas, kuris pasitarnauja kaip vaizduotės modelis ir fikcija. Net jei šis epizodas atrodo visai nekaltas ir nereikšmigas, jis jus pagauna ir dažnai verčia rašyti pasikartojančius tekstus. Kaip pavyzdį mėgstu pateikti Hičkoką: kai jis buvo vaikas tėvas jį išsiuntė į komisariatą su laišku komisarui. Ten jis buvo uždarytas kartu su nusikaltėliais. Kameroje išbuvo valandą ir visą tą laiką nežinojo kaip ilgai bus įkalintas. Kai, galiausiai, komisaras jį išlaisvino, Hičkokas jam pasakė, kad jį uždarytų vėl, jei jis ką nors nusikals. Šis epizodas yra jo filmų matrica – įtampa ir grėsmė, kuri nuolat tyko.

Atrodytų, kad visi jūsų darbai sukasi vien apie tai, tačiau paskutiniame romane jūs einate labai tiesiu keliu. Kodėl?

P.M. Aš tai pamėginau knygoje ,,Bausmės atleidimas‘‘ (Remise de peine, 1988), būtent joje, pasirinkau pernelyg tiesią rašymo manierą. Lygia greta su senatve, laiko distancija mus skirianti nuo įvykio didėja ir galbūt dėl tos distancijos man reikėjo atstumo, kad galėčiau priartėti. Aš norėjau parodyti pagrindinio personažo neryžtingumą. Visgi, telefono skambučiai, kurių jis sulaukė ir aplankas, kurį jis gavo jį paskatins ir įpareigos. Čia taip pat savo rolę vaidina ir užmarštis, bet tai ne kas kita kaip tik iliuzija, nes tie patys seni keisti elementai, kurie jus lanko staiga nesibaigia.

Jūs jau ir anksčiau buvote laikomas vienu geriausiu prancūzų rašytojų, bet ši Nobelio premija jus daro dar didesne literatūros figūra. Ar tai ką nors keičia jūsų gyvenime?

P.M. Ne, visiškai nieko, lieka ta pati kasdiena. Tačiau tai gali turėti įtakos knygų pardavimui, ypač kai kurioms anglosaksų šalims, kurios vis svyruoja dėl vertimų, joms tai bus smūgis.

Nauji skaitytojai pradės domėtis jūsų knygomis. Nuo kurios patartumėte pradėti?

P.M. Aš būčiau linkęs privilegijuoti savo naujausias knygas, todėl, kad nuo ankstesnių jau esu nutolęs. Taigi, galbūt priešpaskutinę ,,Nakties žolė‘‘ (L‘herbe des nuits, 2012) ir paskutinę. Kai baigiu knygą, jaučiuosi nepatenkintas ir šis nepasitenkinimas mane verčia pradėti kitą ir strimgalviais skubėti… Kai dar kartą perskaitau ankstesnes savo knygas, pastebiu, kad aš kartojuosi, kad kartais kartojasi ištisi epizodai, jie grįžta lyg priedainis ar lūžtančios bangos.

Ir vietoj to, kad stengtumėtės jų išvengti būsimam romane, jūs mėginate į juos gilintis ir išnagrinėti smulkiau?

P.M. Tai lyg nenutrūkstama tam tikra retušavimo rūšis. Aš mėginu suktis aplink, lyg fotografas, kuris visad fotografuoja tą patį modelį, bet kiekvieną kartą keičia požiūrio tašką, kartais priartėdamas, o paskui vėl nutoldamas. Aš tiesiog visada stengiuosi atrasti skirtingus požiūrio taškus.

Ką patartumėte jaunam autoriui?

P.M. Man atrodo, kad tapti rašytoju šiais laikais yra daug sunkiau, nei tada, kai rašyti pradėjau aš. Spaudimas ir žiaurumas išaugo, autoriui tapo daug sunkiau laikytis vienumoje. Savęs vis klausiu: kokie dabar yra santykiai tarp leidyklų ir jaunų rašytojų… Kai aš pradėjau rašyti, rašymas buvo daugiau kaip amatas, mes turėjome pašnekovus su kuriais bendravome. Aš manau,  kad jaunimas patiria tokį stiprų spaudimą iš išorės ir dėl to sunku atrasti daugiau vaizduotės bei nutolti nuo kasdienio realizmo. Tuo pačiu –  kvaila taip manyti, nes šis spaudimas gali būti maistas vaizduotei.

Ar jau esate paruošęs kalbą Nobelio premijos įteikimo ceremonijai?

P.M. (juokiasi) Ne, vis dar ne… Galbūt, galų gale, nereikalaujama sakyti kalbos? Galbūt galima parašyti prasimanytą tekstą?

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: