Kaip atrodo Indrės Valantinaitės diena, kada ji nusprendžia rašyti? Ar apskritai būna toks sprendimas, ar mūzos aplanko iš pasalų?
Nelygu ką rašyti. Esu neproduktyvi autorė. Parašau iki dešimties eilėraščių per metus. Tos dienos, kurias ateiti pasirenka eilėraščiai, man yra šventinės. Ir čia jau nieko nesuplanuosi. Tiesa, kartais būna, kad susapnuotus eilius užsirašau ant delno, susivedu į telefoną ar ant kokių nors servetėlių kavinėje. Tomis akirmirkomis visiškai nesvarbu, kur aš ar su kuo, ar ir ką geriu. O paskui jau tykau progos ramiai, vienumoje prisėsti prie kompiuterio. Kartais ji gali nepasitaikyti ir kelias dienas ar savaitę, tačiau aš kantri. Dar viena poezijos sąlyga – kuo švaresnis ir šviesesnis mano pačios vidus. Pralaukiu niūresnes, liūdnesnes dienas.
Eilėraščiams nereikia daug laiko, bet reikia labai labai daug kažko kito. Jie ir atsiranda nuo to, kad tavyje susikaupia kažko perteklius. Tarkim, šviesos, džiaugsmo, skausmo, ilgesio ir t. t. Tada ir išsirita eilėraštis.
Taigi, rašymo ir eilėraščio gimimo diena ne visada sutampa.
Tačiau dažniausiai sėdu rašyti tekstų laidai – kūrybiško gyvenimo būdo žurnalui Užkulisiai per Penki TV. O čia jau reikia ir disciplinos. Tada ryte pirmiausia pasidarau kavos, sėdu prie kompiuterio, atsakau į laiškus ir imuosi kokio nors įdomaus menininko portreto piešimo žodžiais.
Ar turite specifinę rašymo vietą? Prie lango? Virtuvėje su puodeliu kavos?
Vieta priklauso nuo etapo. Tarkim, pirmosios knygos didžioji dalis parašyta Kaune, mano mergautiniame kambarėlyje, dar autobusuose Kaunas–Vilnius, Vilnius–Kaunas arba paskaitų Vilniaus universitete ar pamokų Jėzuitų gimnazijoje metu. O štai trečioji knyga, kurią kaip tik šią vasarą sulieju į vienį, rašyta mano dabartinėje gyvenamojoje vietoje – užmiestyje, taip pat kelionių metu viešbučiuose arba kultūrinių renginių spaudos konferencijų metu.
Jeigu rašau namie, tai – virtuvėje. Be to, turiu būti viena. Jeigu nepavyksta, išsiruošiu į kavinę arba biurą. Namuose dabar dažniausiai rašau tyloje, o anksčiau nuolat klausydavausi klasikos arba roko. Studijų metais netgi rašiau vienam moterų žurnalui skiltį apie muzikines naujienas. Dabar atsakinėdama į Jūsų klausimus klausausi naujausių Radiohead ir Bat For Lashes albumų.
Kokią kavą geriate? Su cukrumi, pienu? Ar žalią arbatą?
Kažkodėl namuose paprastai geriu juodą kavą, o kavinėse, svečiuose ar degalinėse – su trupučiu šilto pieno. Nežinau, kodėl taip.
Ar rašote kavinėse? Jei taip, kokiose?
Gyvenu užmiestyje, šalia yra šokoladinė, pro kurios langus matosi bažnyčia. Retsykiais su kompiuteriu užsuku ten. Vilniuje taip pat turiu kelias mėgstamas vietas senamiestyje. Keliaudama ypač mėgstu rašyti viešbučiuose. Pastebėjau, kad ne viena būsimos knygos istorija irgi vyksta būtent tose laikinose buveinėse.
Ar pasiimate rašymo atostogas, pvz., kompiuteris, mažas lagaminas ir kita šalis? Kokia ta šalis?
Šią vasarą, kaip jau minėjau, paskyriau atostogas trečiajai knygai sudėlioti. Šiltuoju metu man labai gera Lietuvoje. Būnant gamtoje apima didžiulė ramybė ir suima toks malonus sąstingis, kad dingsta poreikis keisti buvimo vietą. Kitais metų laikais mėgstu kelių dienų minčių susigulėjimo ir rašymo atostogas Druskininkuose ar prie jūros.
Ar užsirašinėjate mintis, o gal paskambinate pati sau ir paliekate voice mail‘ą?
Na, niekad neišgirstu eilėraščių. Aš juos pamatau kaip filmus ir tada išverčiu į žodžius. O mintis, kaip jau minėjau, užsirašau netikėčiausiose vietose – ten, kur jos mane ir ištinka. Kitaip – tiesiog pamirštu. Esu taip pražudžiusi nemažai tekstų.
Ar daug skaitote?
Priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Bet taip, ypač vasaros metu, manau, kad skaitau nemažai. Ką tik perskaičiau J. Williams Stounerį ir K. Navako Vyno kopiją. Eilėje laukia naujausia Patti Smith knyga M Train, Marcel Proust ciklo Prarasto laiko beieškant, Kalinė ir Dingusi Albertina bei James Joyce antroji Uliso dalis, taip pat Sigito Gedos rinktinė Ovalas. Dar labai mėgstu pavartyti meno albumus. Kaupiu savo kolekciją.
Ar būna dienų, kai turite rašyti, bet nepavyksta? Ar priverstinai dėliojate tekstus, ar leidžiate mintims pailsėti?
Jeigu kalbėtume apie poeziją, tai priverstinai nieko nedėlioju. Juk jos niekada neturiu parašyti. Puikiai suvokiu, kad, ypač kol ji neparašyta, be manęs daugiau tikrai nėra niekam reikalinga.
O šiaip, kuriant laidą Užkulisiai per Penki TV, būna nelengvų dienų. Tada neforsuoju. Prisiversti galiu tik šifruodama pašnekovo kalbą arba tvarkydama jau parašytą tekstą. Kitu atveju leidžiu sau tą prabangą – tiesiog išjungti kompiuterį. Žinau, kad kitą dieną ateisiu ir padarysiu dvigubai. Arba, jeigu negaliu laukti kitos dienos, padarau pertrauką. Einu pasivaikščioti, jei esu namuose, išplaunu indus ar padžiaunu skalbinius, paklausau muzikos, pati sau padainuoju ir pašoku. Beje, labai padeda.
Taip pat skaitykite: Charles met Hugo: Ugnė Barauskaitė
