Didysis Pokemonas

Paskelbė: Data: 2016-07-30 09:50

Spausdinti | Komentarai

Art academie nuotr.

Šiandien pokemonus matome tik per „išmintingo“ telefono ekraną. Telefono kamera tampa platesne, svarbesne, tikresne akimi, nei mūsų žlibės. Pokemon Go personažai pamažu įgyja ir kopia intelektinio savarankiškumo laiptais, panašiai kaip šiuolaikiniuose kompiuteriniuose žaidimuose.

Netrukus su jais jau galėsime kalbėtis, ir vėl, tik „supratingo“ telefono, ar jį atstojančių akinių, šalmų pagalba. Galiausiai pasirodys drakonai ir demonai, kurių pilna kompiuteriniuose žaidimuose. Su jais taip pat kalbėsime ir jie taip pat bus žudomi. Pokemonais bus apkibę tautos paminklai ir drakonai puotaus prie prezidentūros. Iškils klausimas, kodėl nekaltas šlapinimasis viešose vietose yra nusikaltimas, o pokemonų demonų orgijos – ne? Bus žudomi patys išmintingiausi mūsų, tačiau jau virtualaus, pasaulio draugai, mūsų kasdieniai pašnekovai – mylimi avatarai. Todėl arba imsimiems asimetrinio atsako ir atakuosime gyvuosius, arba reikės priimti posthumanistinį įstatymą apie pokemonų/demonų etiką. Protas, kurį laikome išskirtine žmonių savybe greitai taps labiau pokemonų, demonų, pseudo-angelų pasaulio charakteristika. Avatarai atsimins ir žinos daug daugiau, nei mūsų moksliukai, žmogus taps šalutiniu arba turės paklusti Didžiojo Pokemono išminčiai. Didysis Pokemonas valdys Žemės planetą, kaip visuotinio proto įsikūnijimas ir tik bepročiai, kuriuos šiandien nepadoriai vadiname „išsigimėliais“ kartais įkvėps laisvės oro.

Toliau: Didysis Išsigimėlis – mūsų gelbėtojas ir Didžiojo Pokemono vergovės.

 DIDYSIS IŠSIGIMĖLIS ir DIDYSIS POKEMONAS

Išsigimėlio sąvoka aiškiai asocijuojama su pamatiškumo ar gimties pirmumo mąstymo. Išsigimėlis radikalūs dešinieji mėgsta vadinti tuos, kurie save sieja su krypsimo ar kreivumo patirtimi (Queer), o taip pat išdavikus, moraliai puolusius, žudikus ir kitokią tamsybę … Jiems, išsigimti – vadinasi  iškreipti šaknis, šventuosius  genus ir tapti beverčiu – invalidu (in – validus – neturintis vertės). Vis dėlto filosofinės antropologijos tyrinėjimai, Conditio Humana svarstymai parodė, kad žmogus veikiau yra proveržis, krypsimas, neadekvatumas, tas kuris negali turėti gimties, arba tas, kuris nuolatos šalina įgimtumą. Vienas pirmųjų šiomis idėjomis susižavėjo filosofas Friedrichas Schellingas, kurio idėjos, tiesa, nemenkai veikė ir naci pasaulėžiūrą.  Jis pastebėjo, kad žmogiškumo aktualizacija yra „proveržis“ (Durchbruch) ir pirmiausiai Proto sąlygų įveikimas, siautulingo ir neapibrėžto mito, Niekio grąžinimas. Šią proveržio idėją Schellingas paėmė iš vėlyvųjų Viduramžių Negatyviosios (apofatinės) teologijos, iš Meisterio Eckeharto ir Tillicho raštų. Jiems išsigelbėti, reiškė, su Dievo pagalba prasiveržti pro tamsiąsias tradicijas, ydingus prisirišimus, praeities šmėklas, įveikti žemiškąją lemtį. Schellingu sekė Maxas Schelleriis, kuriam Durchbruch – tai nuolatinis proveržis į Tikrovę.

Vis dėlto ši proveržio idėja dar buvo kupina pamatiškumo, nors ir aiškinamo negatyviu, apofatiniu būdu. Proveržis buvo suvokiamas kaip pozityvus veiksmas, išsigelbėjimas, tam tikro protingo projekto įkūnijimas, meilės kaupimas ir sklaida. Todėl itin reikšminga yra šio gerojo proveržio kritika, kurią pateikė filosofas Arnoldas Gehlenas. Jis, sekdamas HerderioMängelwesen (defektyvumo) idėja, pastebi, kad  žmogus yra nepakankama, defektyvi būtybė, išsigimėlis, kuriam būdingas nuolatinis juslinės informacijos arba dirginimo perteklius (Reizüberflutung). Pokemon Go žaidimas iš su juo susijusios virtualiosios informacinės technologijos šių dirgiklių perteklių padaugins kartais. Todėl defektyvumo arba „išsigimimo“ tema bus dar aktualesnė ir labiau diskutuojama.

Bent kiek situaciją dėl defektyvumo bandė švelninti   Arnoldas Plessneris, kuris pateikė pozityvią nukrypimo idėją: ekscentrinę asmenybę (Exzentrische Positionalität), bandydamas, vis dėlto išsaugoti pagrindinius socialinius ir politinius vaidmenis ir tuo pačiu pamatiškumą.

Pamatiškumo principu aš abejojau visados, tačiau iki 1990 veikiau intuityviai. Štai vienas iš to laikotarpio mano samprotavimų (1987 metai). Tuo metu bandžiau mąstyti Hegelį siurealistiškai. O siurealizmas, bent jau Andre Bretono,  diskutuoja pasąmonės demonus, kuriuos apčiuopiame pusiau sapno – svąjų būsenoje ir automatiškai juos įgaliname – užrašome. Todėl , visai netikėtai aptikau, kad šis senas tekstas aiškina dabartinį žmogaus norą tarnauti Didžiajam Pokemonui.

Didysis išsigimėlis

Kiekviena diena kovoju su savo kvailystėmis. Iš kur jos atsiranda? Iš plataus neišmanymo. Plačiai neišmanant muzikos pasiduodu anarchijai, madai, sielos impulsams renkantis koncertus, plokšteles … analogiškai ir filosofines knygas. Knygos, kurios ankščiau buvo mano dvasios penas, tampa bevertėmis šiukšlėmis ir net mano priešais. Bet tai – šaunu! Kas pusę metų pasaulis pakeičia savo vaizdą, o anarchija, kad ir nenoriai, virsta kosmu, godumas – mielaširdyste ir pasirengimu padėti. Ir atvirkščiai, suglebusi meilė tampa žiauriu ĮVERTINIMU, teismu, nuosprendžiu. Meilė iš romantizmo virsta realizmu, o realizmas – farsu, spektakliu … žaidimu. Realizmas pats save karūnuoja … juokdariu.

[….]

Ar Proto teatre veidmainiauti vadinasi šypsotis, juoktis kažkam? Ar į jausmus įsileisti proto tik tiek, kad jausmas liktų nenunuodytas ir tapti … nuoširdžia lėle, kuria bežais protu apsinuodiję veidmainiai? Ar uždaryti jausmą nelygu žvėrį į narvą ir jį išleisti laikas nuo laiko apsišniukštinėti ir apsivalyti? Tas jausmas yra paliegęs, permatomas ir aplamai yra ne jausmas, o proto išsigimimas ar subrendimas (kaip kam patinka). Tuo tarpu jausmas proto uždaryti negali, nes tam reikia būti labai … protingu.

O kas tas jausmas? Ar tai nėra žmogus? Tikrasis? Racionalumas – tai mašina. Tačiau, kad netaptume mašinos vergais, turime tapti už ją protingesni … protingesnės mašinos. Ir taip be perstojo, reikia protingėti, t.y. laisvintis ir kalinti save. O kur jausmas? Jausmas gimsta ir gyvena tuo kaliniu – vergove, neapykanta … ir laisvinimusi – laime, džiaugsmu. Būdami protingėjame ir šiame procese esame žmonės, o ne mašinos. […] Ir blaškytis tarp gyvenimo ir mirties yra stiprybė, o būti proto vedžiojamiems iš kameros pasivaikščioti – yra vergovė. Kaip atskirti?

[…]

Filmai, knygos, spektakliai, o ir pats gyvenimas turi savo pagrindinius lyderius, herojus. Jie atspindi kažkokį vieningą gyvenimo procesą, kuris įtraukia daug žmonių ir kur jie vaidina pagrindinius vaidmenis. Didžioji dalis šių propaguojamų vaidmenų yra teigiami, padorūs, įdomūs … Jie įkūnija kažkokį tai „aš“, kuris atsakingas už savo veiksmus ir pats kuria pasaulį.

Žmogus, išmokęs šį vaidmenį, negali būti niekuo kitu, kaip tik pagrindiniu savo pasaulio herojumi. Ši sąmonė kitokio vaidmens negali net įsivaizduoti. Netgi kritimas ir nužmogėjimas, – tai tavo vaidmenys, tavo pasaulio tragedija. Net tapdamas vergu esi pagrindinis vaidmuo.

Tokios nuostatos rezultatas yra tai, kad priskiri šalutinius vaidmenis, šalutiniškumą visiems kas esi ne tu, ne tavo herojus. Svetimą tragediją tu supranti kaip šalutinę.

[…]

Mes susikuriame vieningos gyvenimo linijos iliuziją ir ja gyvename. Remiantis šia iliuzija bandome suvokti šalutinius vaidmenis, kurie turi kitą baigtį. Tai yra baigtis kaip susvetimėjimas tau, kaip galutinis atitrūkimas nuo tavojo pasaulio. Ir tai yra išsigimimas. Jie išsigimsta iš tavojo pasaulio. Bet koks išsigimimas kelia pasišlykštėjimą. Tavo pagrindinis vaidmuo reikalauja svetimų žmonių virsmo, trūkinėjimo vardan to, kad išsaugotum savo iliuziją. Tiek kiek esi sąmoningas, supranti šių trukinėjimų būtinybę ir šlykštiesi būsimais išsigimėliais. Pasaulis susikyla į pagrindinio vaidmens ir į tų, kurie yra šalutiniai ir gali būti išsigimėliais. Svetimi, pagrindiniam herojui, egzistuoja tiki kaip medžiaga, kaip galimybė.

Tačiau ar negali aš, pagrindinis vaidmuo, virsti šalutiniu? Ką reiškia būti paverstu šalutiniu ir, kada nors, išsigimėliu? Juk išsigimimas – tai kažkokio vaidmens nutraukimas, pasitraukimas iš vaidinamo vientiso pasaulio. Pagrindiniam vaidmeniui tai reiškia pasitraukimą iš savojo pasaulio, iš savojo „aš“, vieningos istorijos ir proceso netekimą. Ar tai yra katastrofa? Tačiau, kartu su ja, gauname naujus vaidmenis ir vėl tampame pagrindiniais herojais. Vienintelis momentas, kai gali save suvokti šalutiniu yra pati katastrofos akimirka, kada dar renkiesi ar verta vaidinti. Kada esi laisvas nuo bet kokio pasaulio ir esi visiškas išsigimėlis.

Ką jaučia išsigimėlis?  Nežinau, nes mes visi esame pagrindiniai herojai tik todėl, kad paniškai bijome būti išsigimėliai. Mes ieškome išsigimimo vietos, būsenos, ir apeiname jas, paklusniai griaudami ir daužydami svetimus gyvenimus, sąžiningai vaidindami savo vaidmenis, kuriuos mums priskyrė išsigimimo baimė … Mums vadovavo tas mūsų išsigimėlis, kuris realiai niekados pasaulyje nepasirodydavo, kurio niekados tarp vaidmenų nebuvo, bet kuris mus nulemdavo. Mes buvome savo išsigimimo vergai. Ir tik kritę, sudaužyti, mes susijungiame su savo karaliumi Didžiuoju Išsigimimu. Mes susiliejame anapus bet kokių pasaulių. Ir tuoj pat tai prarandame. Kodėl?

Neišsigimę vergai žudo išsigimėlius, uždaro juos į durnių namus (nors durnius ir išsigimėlis yra ne tas pat). Pagrindiniam herojui išsigimėlis yra tapsmas šalutiniu, svetimu. Tačiau savo gyvenime mes sutinkame daug žmonių išeinančių ir pargrystančių iš šalutiniškumo. Kai valdai savo pasaulį, pastebi kaip ateina svetimi ir į svetimybę išeina išsigimėliai. Vyksta nuolatinis išsigimimas ir įsigimimas. Todėl kalbėkime apie išsigimimo ir įsigimimo būsenas. Ir ar tas grynasis „įsigimimas“ nėra ta pati išsigimimo katastrofa, kai tu pagaliau atsirandi anapus pasaulių?

Gyvendamas vaidmenų gyvenimą pastoviai matai ir bijaisi Didžiojo Išsigimimo? Drebi ir meldiesi prieš jį, tavo Valdovą, neegzistuojantį ir kartu labiausiai egzistuojantį? Didysis Išsigimėlis – tai Absuliutus Svetimas, jau nebeturintis jokių šalutinių vaidmenų ir todėl yra visiškai laisvas. „

Šiandien, jau 2016 metais Iki Didžiojo Pokemono atėjimo, šio Didžiojo Išsigimėlio figūrą aiškinu kaip Didįjį Krypsmą, kuris nepavaldus Intelekto pakopoms būdingoms ateinančiajam Didžiajam Pokemonui. Didysis Pokemonas vainikuoja Proto kultą, o ne Krypsmą. Jis nuolatos mus įtraukia į siužetą už kurį mes susimokame ir džiaugiamės kai mus išnaudoja. Išsigimėliai bus tie, kurie liks šalutiniai ir anapus Dirbtinio Intelekto hegemonijos … bent jau trumpam, kai įkvepia oro, prieš panirdami į priklausomybės vandenis.

Altervencijos

Gintautas Mazeikis

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Gintautu Mažeikiu.