Marija Djačenko © soupdemots photography nuotr.

Gėrėm alų vieno Italijos miestelio centrinėje aikštėje, buvo šiltas vėlyvo pavasario vakaras. Išvykome prieš baigiamuosius, nes abiem rovė stogą. Be abejonės kalbėjome apie prasmes, apie gyvenimą ir apie santykius. Jis dalinosi prisiminimais apie mokyklinę meilę, o aš postringavau apie pažintus vyrus. Maiviausi tarsi ką nors nutuokčiau, mat buvau šviežiai išlipusi iš devynis mėnesius trukusio tapymosi su vienuolika metų vyresniu vyru.

Po kelių buteliukų Moretti paaiškėjo, kad nei vienas, nei kitas nežinom, ką reiškia dalintis gyvenimu ir nusprendėm, kad būti vienišam yra kur kas geriau.

– Įsivaizduok, dabar atsikeli ryte su priskretusia burna, nes vakar prigėrei alaus ir surūkei pakelį cigarečių, o tas kitas lenda bučiuotis. Ir apskritai, mėgstu rytais paskaityti žinias, pasivartyti, tada ramiai nueiti į dušą. Vakare dar galėčiau iškęsti to kito buvimą, bet net ir miegoti norėčiau vienas, – aiškino jis, o aš linksėjau galva pritardama.

Gal todėl niekad ir nekvestionavau jo seksualinės orientacijos? Tai, kad jis neturi moters, man atrodė visiškai normalu, nes aš neturėjau vyro ir mus abu pjaudavo tėvų paskatinimai susirasti antrąją pusę.

Tačiau, gal prieš metus, jis užsuko į svečius. Šiek tiek jaudinosi, vaikščiojo po kambarį sutrikęs, jaučiau, kad nori kažką pasakyti. Padariau arbatos. Sėdėjom kambary, kalbėjomės apie keliones ir apie gyvenimą Lietuvoje, apie rutinas ir naujienas, papasakojau, kad pagaliau suradau vyrą, kuris atlaiko ir, kad gyvenimas, kad ir kiek nuobodus, visgi yra geras. Tada jis kiek patylėjo ir prisipažino, kad ir jo gyvenime atsirado vyras.

Pajutau palengvėjimą, nes kartais susimąstydavau, kad visus tuos metus gyventi be meilės turėtų būti velniškai sunku. Gali nukreipti energiją į religiją, darbą, mokslą, sportą, nėrimą vąšeliu, tačiau kaip ilgai?

Prieš kelias savaites susitikome sausakimšame The Village, Soho rajone. Bare, kuriame šoka nuogi vyrai, publiką devyniasdešimtųjų hitais linksmina poker face transvestitas ir visi regis daugiau mažiau patenkinti ar įsimylėję.

Buvau nei patenkinta, nei įsimylėjusi ir visą vakarą nuo pat pirmo gurkšnio septynis svarus kainavusios taurės šlykštaus skonio raudono vyno iki pat momento, kai pagaliau pasirodė draugo mylimasis burbėjau, kad The Village – neatspindi Londono gay scene ir, kad buvimas čia yra tas pats, kas sėdėti Alaus Namuose, Kaune.

Truputį vėliau draugas, jo mylimasis ir mano nepasitenkinimas persikėlėme į G.A.Y. Late, kuris atmintyje buvo daug šviesesnis, jame tarsi angelai lakstė pusnuogiai berniukai ir ant scenos  Anastacia dainavo I‘m Outta Love. Po to, kai pasikabinome paltus, prisiminiau, kad visgi tai buvo Heaven, į kurį su Kitchener Road sugyventiniais kelis kartus buvome užsukę atsipalaiduoti, nes tik ten vyrai galėjo į valias prisičiupinėti moterų krūtinių, o mes – pašokti tarsi nebūtų rytojaus.

Tarsi užsikirtusi dėsčiau, kad į tokias vietas vaikšto, tik nevykėliai ir Essex‘iniai, ir, kad Londone yra per akis geresnių vakarėlių, ir, kad dabar mes most likely missing out on something.

– Marija, noriu Tavęs kai ko paklausti, – tarsi bandydamas pakeisti temą pradėjo draugo mylimasis.

– Klausk, – paskatinau.

– Ne, lauksiu, kol Tu apie tai parašysi.

– I‘m a writer, not a mindreader, mintyse perfrazavau vieną iš mane kadais kirpusių plaukų meistrių ir sugalvojau, kad rašysiu apie buvimą gėjumi, nes akivaizdu, kad labai daug apie tai žinau, – papasakojau istoriją buvusiam mylimajam, kuris kiek vėliau pasirodė esąs gėjus.

Sėdėjom sausakimšame The Caravan restoranėlyje, gėrėm Flat White ir valgėm grikių miltų blynus su pasifloros vaisių sirupu ir lazdynų riešutais. Svajingai perbraukiau jo ranką, atsidusau ir paklausiau:

– Kodėl mums nieko neišėjo?

– Maybe because I am gay? – Mančesterio dialektu klausimu į klausimą atsakė jis ir abu pradėjom juoktis, tada jis minutėlę patylėjo ir prisipažino, – būti gėjumi nėra lengva: standartai aukšti, ne tik išvaizdos, bet ir profesine prasme. Pameni, kai seniau eidavome į Circus, vėliau buvo Room Service ir CLOUD su Jodie Harsh? Dabar nieks nevyksta, visi prisipumpuoja steroidų ir susirenka 3,14stis. Todėl dabar sugalvojau išbandyti speed dating.

Ne kartą bandžiau įsivaizduoti save homoseksualaus vyro odoje, svarsčiau, kaip jausčiausi pajutęs seksualinę trauką tos pačios lyties žmogui, kiek man būtų metų? Ar suprasčiau, kad tai, ką jaučiu yra susiję su seksualumu? Ar gėdyčiausi to? Ar visgi instinktyviai pabučiuočiau tą žmogų, tai išreikšdamas prielankumą? Ar jis atsakytų taip pat? Ar atstumtų ir pasiskųstų tėvams? Ar mano tėvai sunerimtų? O gal viską suprasčiau ir tylėčiau, nes aplink neregėdamas panašių emocijų, užsisklęsčiau manydamas, kad tai nenormalu? Kas vyktų galvoje, kai būdamas vaikas manyčiau, kad esu nenormalus? Kaip tai atsispindėtų elgsenoje, bendravime su aplinkiniais? Ar baiminčiausi, kad kažkas nutuokia, kad mane domina vyrai? Kaip jausčiausi, kai draugai pasakotų nuotykius su mergaitėmis, o aš neturėčiau, kuo pasidalinti? Ar tiesiog pradėčiau susitikinėti su vyrais, ar visgi išvažiuočiau pakeliauti ir grįžęs prisipažinčiau? Kaip jausčiausi, jei draugai atstumtų? Ar skaudėtų fiziškai, ar emociškai, kai tėvas kaltų į snukį už tai, kad esu, kas esu? Ar visgi vesčiau moterį ir per gėjų paradus rėkčiau: Vyrai, už Lietuvą?!

Pasvarstau ir iš dalies pasidžiaugiu, kad priklausau seksualinei daugumai. Pirmą kartą įsimylėjau dar darželyje į tamsaus gymio berniuką garbanotais plaukais, vienas kitam rodėm liežuvius ir viskas buvo aišku. Vėliau, paauglystėje, reikalai pablogėjo, pradėjo kilti vis daugiau klausimų. Kai buvau dvylikos, mokykloje pasklido gandas, kad mergaitė iš paralelinės klasės – laukiasi, žiūrėjau į ją valgykloje vazelinu braukančią lūpas ir svarsčiau: kada man prasidės periodas? Asocijavau jį su didesnėmis krūtimis ir didesniu berniukų dėmesiu, tarsi tarp krūtinės ir populiarumo būtų nenutraukiamas ryšys. Tada, sekė keli metai meilės be atsako, daug gyvesni ir emociškesni, nei kai kurie vėlesni realūs santykiai su vyrais. O anądien vakarieniaudami su draugu, nusprendėme, kad bet kokie santykiai yra darbas. Idealizmą keičiant racionalumui, suprantu, kad jaunystė šuoliuoja tolyn juodbėriais žirgais. Tačiau, kartu su racionaliu požiūriu į gyvenimą pamažu ateina ir vidinis komfortas, bei laisvė būti savimi.

Apskritai, kaskart rašydama apie seksualumo temą jaučiuosi tarsi kiščiau nosį ne į savo reikalus, kaip kažkada pastebėjo vienas garsus Lietuvių kūrėjas: tik moterys turi teisę rašyti apie savo krūtis ir vaginas, ir skausmą, ir net nereikia to pagražinti, nes vyrai apie tai nieko nesupranta. Ir tai absoliuti tiesa, o ką aš suprantu apie buvimą homoseksualiu vyru? Iš tiesų, neturiu net žalio supratimo, ką reiškia gimti homoseksualia moterimi. O apie tai, kas turėtų dėtis viduje žmogaus, kuris yra įkalintas jam svetimos lyties kūne, pirmąsyk susimąsčiau tik pažiūrėjusi The Danish Girl.

Tiesą pasakius, niekada nekreipiau dėmesio į žmogaus lytį, odos spalvą, seksualinę orientaciją, religinius ir politinius įsitikinimus, išsilavinimą ar socialinį statusą.

Kartais antipatija kitam yra nepagrįsta ir logiškai nepaaiškinama, veikiausiai nulemta feromonų, kaip ir simpatija. Ir tai, kad gyvenime teko susidurti, su kokiu atstumiančiu asmeniu ir jis buvo homoseksualus juodaodis, tai neigiamai priimti ar (ir) kalbėti apie visus homoseksualus ir juodaodžius, tarsi tas vienas asmuo būtų pristatęs viską seksualinę pakraipą ir rasę – labai jau siauraprotiška. Ar ne?

Pamenu, kai vyras, kurį vėjavaikiškai įsižiūrėjau, pagaliau prisipažino, kad myli kitus vyrus, tarsi norėjosi paburnoti ant visos vyrų giminės, bet kažkaip pasvarsčiau, supratau, kad ir pati kalta, neišskaičiau ženklų ir susitaikiau. O ir pykau, tik dėl to, kad pakirto kelius savimeilei, maždaug: kaip manęs galima nemylėti?

Kelis metus nebendravome, jei gerai pamenu – išsikrausčiau į Londoną, jis baigė mokslus ir išvažiavo į Brightoną. Kai sužinojau, kad vėl gyvename tame pačiame mieste, pakviečiau susitikti. Pamenu pasimatėme East End‘e, 1001, kuriame pirmadieniais rodydavo Short & Sweet, prisiminėme Lutoną, pakalbėjome apie Brightoną, pasidalinome meile Londonui ir nuo to vakaro prasidėjo nauja mudviejų santykių era. Tuo metu Brick Lane‘as, Shoreditch, Old Street‘as, Stokenewington‘as turėjo Woodstock‘o energetiką. T bar‘as, The Bathhouse, 1001, 93 Feet East, Dalston Superstore, rave‘ai warehouse‘uose. Du tūkstančiai devintieji  – dešimtieji buvo kupini permainų metai, būtent tada dirty electro ir queer nu-cabaret stiliai pasiekė populiariąją kultūrą, o šio muzikinio stiliaus vėliavneše tapo drag queen Jodie Harsh, Jay Clarke alter ego, kaip sakė ji pati: kažkas tarp Barbie ir klouno, nes būtent taip visuomenė vaizduoja moteriškumą. Ne be priežasties jos pirmųjų vakarėlių serija vadinosi Circus ir į juos susirinkdavo visi to cirko keistuoliai. Tais metai Londonas buvo pats gražiausias, visur tvyrojo užkrečiantis išsivadavimo jausmas, žmonės regėjosi įsiaudrinę ir laimingi.

Visuomenė yra per daug susikausčiusi: įsprausta į kostiumus, su kaklaraiščiais, tarsi kilpa po kaklu, kurią atsilaisvina vos užvėrę ofiso duris, įrėminti nine to five, Mon to Fri rutinoje, uždusinti sąskaitomis, užspausti į kampą paskolų grąžinimo terminų. Ir jei, kažkas šitoje ašarų pakalnėje randa priežastį švęsti, asmeniškai man tikrai nesvarbu ką, kol tai nežaloja kitos gyvos būtybės ir nepažeidžia kito asmens teisių.

Ilgiausių metų visiems karnavalams, virtinėms, eisenoms ir paradams, ar tai būtų gėlių ar gėjų, oro ar karinis, pergalės ar nepriklausomybės, iškilmingas ar Kalėdų Senelio, kaip pasakytų Woody Allen‘as: whatever works.

Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: Londonas ir aš

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: