Po poeto, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Tado Žvirinskio poezijos knygos ,,Sunki knyga“ sutiktuvių Maironio lietuvių literatūros muziejuje susipažinau su kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiuoju redaktoriumi, filosofu Andrium Konickiu ir pateikiau keletą klausimų, į kuriuos jis mielai atsakė.
Kornelijus Villeruš. Kodėl žmonės linkę pafilosofuoti ir kodėl jiems reikalinga filosofija?
Andrius Konickis. Matyt, todėl, kad ieško atsakymų į vadinamuosius filosofinius klausimus. Mes kasdien susiduriame su įvairiais klausimais ir dažniausiai nesunkiai randame atsakymus į juos – ne tik į paprasčiausius („Kelintą valandą krepšinio transliacija?“), bet ir į gerokai sudėtingesnius („Kiek laiko užtruktų kelionė prie jūros?“) ir net labai sudėtingus („Kiek laiko Žemėje gyvena žmonės?“) – pakanka žvilgtelėti į žinyną arba paklausti geriau išmanančiųjų. Tačiau mums nuolat kyla klausimų, į kuriuos atsakymų, ko gero, nėra apskritai: kas iš esmės yra laikas, kodėl turime gyventi šį gyvenimą, iš kur atsiranda gėris ir blogis, kaip būti laimingam, kaip mylėti ar tapti mylimam… Atsakymai žinynuose kelia abejonių, konsultacijos su „žinovais“ virsta diskusijomis, tad ir leidžiamės į begalinę filosofinę kelionę…
K. V. Vadinasi, filosofuoti esame linkę iš prigimties, kad pateisintume, išsiaiškintume Dievo mestus mums iššūkius bei paslaptis. Kokia Jūsų pasaulėžiūra Dievo tema; kas yra Dangus ir Pragaras? Ką manote apie reinkarnaciją?
A. K. Kai Napoleonas paklausė P.-S. Laplace’o, kodėl tas didžiulėje „Dangaus mechanikoje“ nė karto nepaminėjo Dievo, mokslininkas ramiai atsakė, kad tokia hipotezė jam nebuvo reikalinga. Panašiai ir aš bandau tvarkytis gyvenime be šios „hipotezės“.
Rojaus ir Pragaro sąvokos atsirado ne kaip pasaulio sandaros elementai, o kaip didaktinis principas: daryk taip, kad po mirties būtum apdovanotas, kitaip būsi skaudžiai nubaustas. Panašiai ir reinkarnacijos koncepcija – ji dar papildomai paaiškina, kodėl šiame gyvenime yra gerai arba blogai. Moksliškai abidvi negali būti įrodytos ar bent pagrįstos, tačiau yra labai veiksmingos kaip moralinės sistemos – žinoma, tiems, kurie neturi kitų moralinių argumentų…
K.V. Kas, Jūsų manymu, filosofine prasme yra žmogus?
A. K. Prisipažinsiu, kad šiek tiek bijau tikslios ir galutinės sąvokos „žmogus“ definicijos. Man labiau patinka taiklūs daliniai apibūdinimai, pavyzdžiui, „prie visko priprantanti būtybė“ (F. Dostojevskis) arba sąmojingi – „dvikojė būtybė be plunksnų“ (mat su plunksnomis būtų gaidys). Gražiai nuteikia trys I. Kanto klausimai: 1) ką aš galiu žinoti? 2) ką aš turiu daryti? ir 3) ko aš galiu tikėtis? – iš jų kyla ketvirtas, apibendrinantis: kas yra žmogus.
K. V. Dėkoju už atsakymus.
Kornelijus Villeruš, Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos 8c klasės mokinys
Kristina Bačiulienė, literatūrologė
