Holokausto kine ekspertė: šokiruojančių vaizdų rodymas yra būtinas

Paskelbė: Jūratė Juškaitė Data: 2016-10-17 08:50

Spausdinti | Komentarai

Sonja Schultz, apocalypstick.de nuotr.

Berlynietė dr. Sonja Schultz praleido valandų valandas žiūrėdama filmus apie nacistinę Vokietiją, kurios viena svarbiausių temų yra Holokaustas. Po Antrojo pasaulinio karo archyvuose nugulusią šokiruojančią koncentracijos stovyklų medžiagą Europos dokumentininkai iš naujo atrado po dešimties metų. Penkiasdešimtaisiais pradėta gvildenti tema patyrė daugybę transformacijų – šiandien ją galima pamatyti ir nišinių kūrėjų juostose, ir vartojimui skirtuose serialuose. Įdomu, kad filmai, pasakojantys apie Holokausto tragediją, tai daro labai skirtingai, dažnai atspindėdami kūrėjų priklausymą vienai ar kitai tautai.

Šiemet dr. S. Schultz atvyko į festivalį „Nepatogus kinas“, kuriame kartu su Holokausto ir kino ekspertais iš Lietuvos dalyvaus diskusijoje „Holokausto vaizdavimas dokumentiniame kine“. Prieš diskusiją pokalbis su kino istorike apie mirusių kūnų supornografinimą, svarbiausius filmus apie Holokaustą ir „Nepatogaus kino“ programą, skirtą šiam genocidui atminti.

Nacionalsocializmas kine yra labai plati tema. Kokią vietą filmai apie Holokaustą užima šiame naratyve?

Man atrodo, kad dokumentika apie Holokaustą suvaidino svarbią rolę, rodydama žmonėms, kas iš tikrųjų atsitiko. Pavyzdžiui, „Nepatogiame kine“ šiais metais rodomas filmas „Naktis ir rūkas“, kurį režisavo Alain Resnais, buvo sukurtas 1956 m., filme panaudoti kadrai, kuriuos užfiksavo koncentracijos stovyklas išlaisvinę Sąjungininkai. Daugeliui žmonių penkiasdešimtaisiais tai buvo pirmasis kartas, kai jie pamatė realius koncentracijos stovyklų vaizdus, į krūvas sudėtus kūnus. Žmonės pradėjo mąstyti apie savo pačių istoriją. Be abejo, tokia ir yra dokumentikos galia, kai karduose naudojami „dokumentai“ – realūs, tikrovę atspindintys vaizdai.

Įdomu, kad tokie pokyčiai Vokietijoje neretai ateidavo iš ne vokiečių filmų. Jau paminėjau „Naktis ir rūkas“ atvejį, bet galime prisiminti ir amerikiečių serialą „Holokaustas“, kurį septyniasdešimtųjų pabaigoje žiūrėjo bene absoliuti dauguma Vakarų Vokietijos gyventojų. Staiga visi pradėjo kalbėti apie Holokaustą, o filmas įtvirtino termino „Holokaustas“ vartojimą – iki tol buvo apie nacių „galutinį sprendimą“.

Taip pat verta pastebėti, kad istorijos tėkmėje kartas nuo karto pasirodydavo filmai, kurie pakeisdavo visus iki tol nusistovėjusius kanonus – pavyzdžiui, „Šindlerio sąrašas“. Po „Šindlerio sąrašo“ visi filmai, kurie vaizdavo gyvenimą koncentracijos stovyklose, buvo lyginami su „Šindlerio sąrašu“. Kiti filmai ėjo priešingu keliu ir bandė parodyti, kad neprivalai kurti realistinį paveikslą. Tu pasiūlai žmonėms pasaką arba tokį pasakojimą, kaip, tavo nuomone, viskas ir turėjo pasibaigti. Pavyzdžiui, režisierius Tarantino manė, kad naciai turėjo būti susprogdinti ir būtent tai jis padarė savo filme „Negarbingi šunsnukiai“.

Kalbant apie realistiškumą – iš tiesų yra nemažai filmų, kurie rodo mirusius kūnus. Kartais kyla jausmas, kad juose kūnai tampa tam tikra prasme objektais. Kadro esme tampa nebe Holokausto tragedijos pasakojimas, bet žiopsojimas į mirusiuosius, realiai nereflektuojant to, kas įvyko. Galima sakyti, kad mirtis įgauna pornografinį elementą.

Manau, suprantu, ką turite omenyje. Kai 1946 m. šie šokiruojantys vaizdai buvo pirmą kartą parodyti Vokietijos kino teatrų ekranuose (tuo metu rodytas toks trumpas filmas „Mirties malūnas“), žmonės tai priėmė kaip Sąjungininkų propagandą. Tada tai buvo tiesiog per daug šokiruojanti medžiaga. Pasidėjus Vakarų Vokietijos demokratizacijai, ši medžiaga dingo iš kino ekranų ir vėl sugrįžo po maždaug dešimties metų su man jau minėtu„Naktis ir rūkas“. Jaunajai kartai tai buvo tarsi praregėjimas, jie pirmą kartą pamatė ir suprato, kad Holokauste dalyvavo jų tėvų karta.

Praėjo nemažai laiko, gyvename visuomenėje kurioje pilna šokiruojančių vaizdų, vis dėlto kai kas kartą matau mirtį koncentracijos stovyklose, man vis dar baisu ir nemalonu. Tad nors šiek tiek jaučiu tą pornografinį elementą, apie kurį jūs užsiminėte, tačiau manau, kad šių vaizdų rodymas yra būtinas ir labai svarbus. Esminis klausimas tokiais atvejais – ką tu su tokiais vaizdais darai ir ko sieki.

Holokausto tema buvo plačiai naudojama tiek vaidybiniame, tiek dokumentiniame kine. Kaip vaizduojami naratyvai skiriasi pagal kūrėjų etninę priklausomybę? Spėju, kad „vokiškoji“ perspektyva nemenkai skiriasi nuo „lenkiškosios“ ar Izraelio kūrėjų filmų?

Taip, yra nemenkas skirtumas, pavyzdžiui, kai žvelgi į tai, kas buvo sukurta Lenkijoje ar kitose Rytų Europos valstybėse, o taip pat ir Vokietijoje, supranti, kad kino kūrėjams lengviau buvo pasakoti herojiškas karo istorijas apie pasipriešinimą naciams, komunistų didvyrius ir daug sudėtingiau kurti filmus, kurie kalba apie kolaboravimą. Pastarieji buvo tabu.

Žvelgiant į Izraelį atrodo, kad žydams ilgą laiką nebuvo kada kurti tokių filmų, visi buvo užsiėmę valstybės „statybomis“, turėjo būti stiprūs, negalvoti apie praeitį. Apie Holokaustą šioje šalyje pradėta kalbėti 8-ajame dešimtmetyje: dokumentinių filmų kūrėjai pradėjo rinki tėvų, išgyvenusių Holokaustą, istorijas.

Po karo Vokietijoje žmonės tikrai bijojo, daug filmų vokiečius pateikė kaip aukas: niekas nebuvo naciai, visa populiacija buvo aukos. Po kurio laiko jaunesni režisieriai situaciją vaizdavo realistiškesniu, o tuo pačiu ir skaudesniu būdu. Dabar turime režisierių, kurie kuria komedijas ar meladromatiškas meilės istorijas Holokausto tema, ką, beje, daro ir kitos šalys. Tai normalizacija, kad ir ką tai reikštų, net Vokietijoje. Iš kitos pusės, turime kūrėjų, kurie vis dar tiria rasinę diskriminaciją, kodėl žmonės masiškai paklūsta žiauriems įsakymams.

Įdomu, kad net ir mūsų pokalbyje matyti bendresnė tendencija, kurią galima apčiuopti Holokausto istorinėje atmintyje – vis dar mažai kalbame apie tai, kad šio genocido metu buvo žudomi romai, homoseksualūs vyrai, psichikos negalią turintys žmonės. Kiek tokia reprezentacija paplitusi dokumentikoje?

Žydų žudymas buvo paplitęs visoje Europoje, šitas projektas nusinešė daugiausiai aukų, tad tokia situacija dalinai atspindi ir nacių vykdytų nusikaltimų mastą bei labiausiai paveiktas grupes. Iš kitos pusės žvelgiant, romai, homoseksualūs ar psichikos sveikatos sutrikimų turintys asmenys vis dar yra diskriminuojami daugybėje šalių, tad tokiems finansavimą gauti dažnai būna labai sunku.

Šių metų „Nepatogus kinas“ rodo jau Jūsų minėtą „Naktis ir rūkas“, tačiau programoje yra dar aštuoni filmai. Ar matėte juos visus? Kaip jūs apibūdintumėte sudarytą programą?

Mačiau visus, išskyrus „Iš miško“, šį filmą tikiuosi pamatyti festivalio metu. Kalbant apie visą programą, man atrodo, kad tai nedidelis, bet geras filmų komplektas – jie visi labai įdomūs ir žinoma, kaip ir galima tikėtis pagal festivalio pavadinimą – nepatogūs. Programoje yra skirtingų šalių perspektyvų – pavyzdžiui, prancūzų „Shoah“, kuris yra labai specifiškas ir turintis įdomią prieigą ar „Iš rytų“, kurį labai mėgstu – jis toks keistas, poetiškas ir baisus, nors jame net nekalbama apie Holokaustą.

Kalbėdama apie „Nepatogų kiną“ sakote, kad buvo pasirinkti „nepatogūs“ filmai. Tačiau ar gali filmai apie Holokaustą būti patogūs?

Taip, be abejonės. Nežinau, kaip kitose šalyse, tačiau Vokietijoje yra populiarios istorijos apie karą. Standartinės jų sudedamosios dalys yra interviu, šiek tiek muzikos, šiek tiek populiariosios istorijos, daug veiksmo. Tai trunka maždaug 45 minutes, o žiūrima dėl malonumo – aš tai vadinčiau „patogia“ dokumentika.

Paskutinis klausimas – ar galėtumėte trumpai apibūdinti, apie ką kalbėsite Vilniuje?

Taip, kalbėsiu apie „Naktis ir rūkas“ apie Holokausto dokumentiką apskritai, apžvelgsiu filmus, apie kuriuos ir bus diskusija. Labai laukiu susitikimo!

Filmo „Naktis ir rūkas“ peržiūra bei diskusija „Holokausto vaizdavimas dokumentiniame kine“ vyks spalio 15 d., 19 val., kino teatre „Skalvija“. Įėjimas – nuo 1 ct.

Manoteisės.lt

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt