„Kaligula“ pačiu savo pavadinimu jau tarsi ir žadėjo mums, kad tai bus kažkas netikėto, kažkas sukeliantis ne mažesnius potyrius nei kadaisae erotinio filmo su tabaluojančiais falais žiūrėjimas per „LNK“.
Neįprastoje vietoje vykęs spektaklis (vienuose KTU rūmų) žadino smalsą ir spėliones: „gal tai dar vienas gudrus dabartinio KTU piaro meistro ėjimas?“, „ar šis manevras potencialiai vėl sukels internetines diskusijas ir nepasitenkinimą feminisčių fronte?“. Kad ir kaip ten, patekę į vaidinimo erdvę supratom, kad viskas būtent taip, kaip ir turėjo būti: didelis stačiakampis stalas, apstatytas trijomis eilėmis kėdžių, reiškiasi, ko daugiau ir reikia, dramos teatro erdvė čia veikiausiai tiktų kur kas mažiau.
Vos atsisėdusiai į vietas publikai, Vidas Bareikis kaip tikras, žavus Mefistofelis visiems siūlo vandens ir vynuogių. O gal tai aliuzija į Romos imperiją? Nesvarbu, svarbu, kad vanduo neužnuodytas, o atmosfera – šiltyn ir smagyn.
Išdalinus vynuoges prasideda vyksmas. Režisierius Vidas Bareikis trumpai pasipuikuoja pasakodamas, apie ką bus spektaklis, tikriau – mūsų to klausinėdamas. Pagrindinė užduotis paliekama žiūrovams – mąstyti. Išrenkami keletas pusiau savanorių trečiaeiliams vaidmenims užimti, ir spektaklis prasideda.
„No photography“ nuotr. / Spektaklis „Kaligula“
Nuogybių ir N-18 scenų čia buvo kur kas mažiau, nei daug kas tikėjosi. Neapsimesiu, kad tai mane nuvylė, atvirkščiai, panašius masalėlius palikime Girstučiui ar kitiems… Pirmame veiksme Kaligula vis dėlto demonstruoja savo pakankamai gifted kūną, šauniai atvaizduodamas pakvaišimą, maniją, šaltą protą: viską viename. Puikiai įsijungę kiti aktoriai su skuduriniais žmonėmis, atvaizduojančiais jų pačių pliuškiškumą (patricijai), sudaro tikrą buko ir bukesnio avangardą scenoje. Žinoma, netrūksta ir intelektualiųjų vaidmenų: patikėtinis Helikonas, filosofinis priešininkas – Herėja, iš dalies – sutuoktinė Milonija.
„No photography“ nuotr. / Spektaklis „Kaligula“
Vis dar svarstau, ar apsimokėjo Bareikiui politizuoti spektaklį. Suprantu, kad pastarą mano sakinį norėdami galite paversti oksimoronu, tačiau šiepti Putino Rusiją visais įmanomais atvejais jau gal ir ne fasonas. Žmonės nėra kvailiai ar tamsuoliai, kad jiems aiškiai reikėtų brėžti skirtį tarp gero ir blogo. Kita vertus, tos žymos tikrumas dažnu atveju gali iškelti dar didesnius debatus. Pavyzdžiui, sumenkindamas ir taip menką, tu įgauni galią iškelti kažką, kas nebūtinai yra geras ir to nusipelnęs. Dėl to juokelių apie Rusiją ar Siriją (spektaklio metu kabinamos realaus pasaulio kataklizmų nuotraukos) pavykimą galėčiau kvestionuoti.
„No photography“ nuotr. / Spektaklis „Kaligula“
Spektaklyje apskritai rutuliojama diktatų tema: į kur tai gali vesti. Viena vertus, auditorija yra beprotystės ir neįmanomų siekių (atneškit man Mėnulį) liudytoja, kita vertus išklausoma pakankamai spalvingų ir charizmatiškų argumentų, esą prasmė yra tesiekti to, ko pasiekti neina. Dėl to ir legitimuojami žiaurūs eksperimentai su tauta: priverčiant ją atsisakyti orumo, gyventi baimėje, o jei tam įgyvendinti užtenka vieno žmogaus – pripažinkim, diktatorius vertas pagarbos.
„No photography“ nuotr. / Spektaklis „Kaligula“
Ne be reikalo aktualizuojama mirtis. Dažnai atrodo, kad tai – viskas, kas liko mažajam bateliui. Todėl, kai tai pasiekiama ir šauniai visai trupei užtraukius The Cure – Friday I‘m in Love, pagalvoji, kad ne viskas taip ir blogai, kad ne viskas dar pasiekta.
