„Kuriu teatrą tokį, kokį įsivaizduoju, – turintį savo kvapą, išskirtinius kostiumus ir vaizdą, kurio spektakliai vyksta netradicinėse erdvėse. Tai –ir didelė drąsa, ir didelė laimė.“- teigia „Knygos teatro“ įkūrėja Redita Dominaitytė.
Netradicinė erdvė, kvapas, žodis, žmogiškasis santykis ir jausmas – tai knygos teatro kertiniai akmenys, kuriuos jis atneša į sceną.
Netradicinės patalpos – nuo mažų miestelių bibliotekų iki dvarų sustiprina literatūros svorį. Literatūra teatre labai svarbi, „Knygos teatras“ imasi tik lietuvių autorių darbų ir prikelia tokius autorius kaip Vincas Mykolaitis Putinas su ”Altorių šešėly”, Jurga Ivanauskaitė su “Pakalnučių metai”, Jurgis Savickis su ”Prieblandos” naujam, teatriniam gyvenimui. Žiūrovas gali pasijusti tartum vėl iš naujo perskaitęs lietuvių klasikų knygą. „Knygos teatro“ įkūrėja Redita Dominaitytė pastebi, kad žmonės pasiilgę tokios formos, kuri nesiekia stebinti, jie tiesiog nori pailsėti, nurimti, pabėgti nuo visuotinio triukšmo ir išgirsti žodį.
Tačiau teatras anaiptol nėra nuobodus ar konservatyvus- čia ieškoma naujų formų: “Ieškau naujų formų ir peno savo teatrui, nuolat mokinuosi- esu pažinimo procese“- teigia teatro vadovė Redita Dominaitytė. „Knygos teatre“ pasitelkiama netradiciniais elementais, tokiais kaip kvapai- kiekvienas spektaklis, kiekvienas jo personažas turi Šveicarų kvepalų kūrėjo Andy Tauerio sukurtą kvapą. Toks išskirtinumas leidžia žiūrovui prisiliesti prie spektaklio ne tik savo protu, bet ir sensoriniais pojūčiais.
Taip pat spektakliai džiugina akis įmantriais kostiumais, kuriuos teatrui kūrė ne vienas dizaineris. Teatrui svarbu kalbėtis per jutiminį pasaulį, taip išsaugomas intymesnis ryšys su žiūrovu, žodis tampa paveikesnis, o atsiminimų kertelėse išlieka įvairiausių kvapų natos, kurios vėliau gali nunešti į atsiminimų pasaulį…
Teatras neapsiriboja vien spektaklių statymu, kūrybinė terpė kiek platesnė- čia vyksta ir literatūriniai skaitymai, kuriuose žiūrovas tekstą gali išgirsti iš profesionalių aktorių lūpų, taip vėlgi netradiciniu būdu priartėjama prie literatūros ir klausytojui suteikiama galimybė išgirsti ją kitaip, atrasti iš naujo.
Redita Dominaitytė įkūrė šį teatrą vedama tikslo atgaivinti skaitovinio teatro žanrą, populiarinti miesto literatūrą ir skatinti ją skaityti.
Knygos teatras estetiškas, subtilus, vizualus, kvepiantis, regis visi šie epitetai skamba labai moteriškai, tačiau įkūrėja neslepia savo moteriškumo: „kodėl turėčiau gėdytis savo moteriškumo, tai mano teatras – kokį jį suvokiu, tokį ir kuriu”.
„Knygos teatras“ tai teksto, kvapo, kitokios erdvės, jausmo ir tarpusavio ryšio sąveika kviečianti žiūrovą išgirsti, užuosti, pažinti ir atpažinti. Atpažinti jau pažintas ir dar nepažintas literatūros kerteles ir tuo pačiu pažinti save, per svarų žodį. Spektakliuose žodis turi ypatingą svorį, kuris skamba vis kitose erdvėse ir įsuktas vis į kitokį aromatą. Tai- pakalnutėmis kvepiantis teatras- moteriškas, subtilus, atpalaiduojantis ir tuo pačiu nešantis žinią- “Literatūros uždavinys: pažinti save, pažinti ir suprasti kitą žmogų, patenkinti mūsų sielos grožėjimosi troškimą ir tuo mus žmoninti, kelti ir auklėti.- kaip teigė Juozas Grušas.
Sausio 16d. 19 val. Kauno Kameriniame teatre bus pristatytas spektaklis suaugusiesiems ir vyresniųjų klasių moksleiviams „Pakalnučių metai“.
Trys skirtingi gyvenimai, trys aktoriai, trys jų istorijos: muzika, meilė ir mirtis bei žaidžianti rašytojos vaizduotė – toks “Knygos teatro” spektaklis “Pakalnučių metai”, pastatytas pagal Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatės, lietuvių dramaturgės, prozininkės, eseistės bei poetės Jurgos Ivanauskaitės noveles iš debiutinio rašytojos novelių rinkinio “Pakalnučių metai” (1985). Siekiant žiūrovą priartinti prie rašytojos J. Ivanauskaitės kūrybos ir pasaulėjautos, spektaklyje “Pakalnučių metai” paliktas beveik autentiškas, ypatinga kalbos gyvybe pasižymintis novelių tekstas. Pasaulis čia konstruojamas iš potyrių, tad ir vidinės veikėjų dramos atskleidžiamos per melodiją, aromatą, spalvą ar lytėjimą. Kiekviena detalė čia tampa svarbi. Tad spektaklio vaizdai nuolat persipina ir slenka per veikėjų tekstą žaisdami ir kurdami neįprastas, vaizduotę žadinančias istorijas. Tikimasi, jog pamatytas spektaklis išliktų lyg perskaityta knyga.
Spektaklio pastatymas ir sklaida dalinai finansuota iš Lietuvos kultūros tarybos lėšų.
