Ar žinojote, kad Prancūzijos mokslininkų teigimu, 2050 m. Žemėje bus daugiau nei devyni milijardai gyventojų? Tai reiškia, kad norint išsimaitinti, mums visiems teks sunkiai dirbti. Be to, turimų išteklių atsargos gali išsekti, todėl neišvengiamai gali kilti kova dėl išgyvenimo. Mūsų išlikimas taps priklausomas nuo masinės gamybos, verslo ir naujausių technologijų. Kodėl aš turėčiau nusipirkti bilietą į teatrą, jeigu galiu namuose pasižiūrėti televizorių? – būtent tokios mintys, suabejojančios kultūros verte, įsišaknys daugelio mūsų mąstyme gerokai giliau nei yra dabar. Atrodo, kad grįšime į praeitį – į laikus, kai humanitarai tebuvo laikomi „laiko švaistytojais“.
II-ojo pasaulinio karo metais politiniai kaliniai buvo laikomi baisesniais žmonėmis nei smurtautojai ar nusikaltėliai. Ar prisimenate, kas sudarė didžiąją jų dalį? Mokytojai, dėstytojai, rašytojai – žmonės, kurie rizikavo savo laisve ir saugumu, norėdami skatinti jaunąją kartą skaityti, kurti ir gyventi altruistiškai. Regis, būti humanitaru visais laikais buvo nelengva. Humanitarai dažnai atsidurdavo „nepatogioje“ pozicijoje tarp gėrio ir blogio. Karo metais dauguma jų buvo baudžiami už mėginimą vienyti tautą ar skatinimą neužmiršti gimtosios kalbos ir vertybių puoselėjimą. Šie žmonės, net atidūrę Sibiro lageriuose, koncentracijos stovyklose neišsižadėjo savo tikrojo pašaukimo – rašymo. Šitai galime pastebėti atsivertę, kad ir Balio Sruogos „Dievų mišką“. Esu tikra, kad smurtą, panieką, siaubą ir baimę knygos autoriui padėjo išgyventi būtent kiekvienos dienos įvykių aprašymas. Vien tik dėl savo pomėgio rašytojas lageryje galėjo tapti pranašesniu už kitus likimo bendražygius – juk kai šie nebenorėjo gyventi, jis tebejautė tam prasmę.
Beje, ar esatę skaitę A. Volokovo „Smaragdų miesto burtininką“? Atsimenate, šioje knygoje yra aprašomi dveji, labai skirtingų įsitikinimų personažai – kaliausė ir medkirtys. Medkirtys – tvirtai įsitikinęs, kad svarbiausia gyvenime vadovautis protu, o kaliausė – jog širdimi. O kuriai pusei priklausote Jūs? Regis, šiais laikais modernioje technologijų visuomenėje tampa įprasta, kad norint ką nors reikšmingo pasiekti reikia būti geru gamtos arba tiksliųjų mokslų specialistu, t. y. fiziku, matematiku ir pan. Juk jie tyrinėja visatą, atlieka daug mokslinių bandymų, o būtent jų sukurtos technologijos palengvina mūsų buities darbus, taupo sveikatą ir laiką. Tačiau pamėginkime įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu vieną dieną nebeliktų visų mąstančiųjų širdimi? Mes ne tik nustotume mylėti savo artimus žmones, prarastume atsakomybę ir empatiją, bet dėl komunikacijos stokos paprasčiausiai nustotume bendrauti vieni su kitais. Pasaulis būtų piktas, nelaimingas ir susvetimėjęs. Ką galėtume veikti su pinigais, jeigu tiesiog nebemokėtume bendrauti?
Šiuolaikinėje visuomenėje humanitaras yra tarsi smuikininkas, grojantis Gariūnų turguje. Jis puošia sumaterialėjusios visuomenės gyvenimo akimirkas, bet… Jis tiesiogiai nedalyvauja pramoninių prekių ar maisto gamyboje, nestato miestų, tačiau moko mūsų vaikus gimtosios kalbos. Nemoka pirkti, parduoti, tačiau geba sudominti tūkstantinę auditoriją naujausiais savo straipsniais internetiniuose portaluose. Jis nieko nenutuokia apie bankininkystę, bet visų mūsų širdis kasdien džiugina muzikantai ir jų dainos. Mokantis užsienio kalbų, išmanantis literatūrą ir vaizduojamąjį meną, lengvai bendraujantis lietuvis humanitaras, manau, ir artimiausius dešimt metų bus profesionalus ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagogiukas, auksine kantrybe išsiskirianti senolio slaugė arba viešbučio šluotos draugė bet kurioje Europos šalyje. Ir visgi prisiminkime Michaelio Endės apysaką „Momo“, kurioje galime susipažinti su „pilkųjų ponų“ sukurta visuomene. Tai visuomenė – nebeturinti laiko draugams, vaikams, pramogoms, praradusi gyvenimo džiaugsmą ir prasmę. Kas tokiai belieka? Tik darbas ir kuo didesnis atlyginimas. Laimei, kad apysakoje našlaitė Momo spėja išgelbėti pasaulį…
Galbūt tokia ir yra tikroji humanitaro misija? Donkichotiška, kilni, tačiau pasmerkta būti įvertinta ir pripažinta tik po laiko? Jei dauguma mūsų, humanitarų, bus emigravę, kai Lietuvos humanitariniai universitetai ištuštės, galiausiai robotėjantys „pilkieji ponai“ vieną dieną pasiges maisto ne tik kūnui, bet ir sielai… Nežinau, kaip Jūs, bet aš, nepaisant visko, žinau – noriu būti humanitare.
Gabija Stanionytė („Vasaros žurnalistikos akademija“, 15 m.)
Taip pat skaitykite: Kam dar reikalinga filosofija palengvintos versijos pasaulyje?
