Mados fotografija iš arčiau: kas slepiasi už foto objektyvo?

Paskelbė: Gidonė Armoškaitė Data: 2018-03-29 08:50

Spausdinti | Komentarai

Dainius Ščiuka / asmeninio archyvo nuotr.

Fotografija šiais laikais ne tik darbas, bet ir daugelio mėgstamas hobis. Tačiau buitinė fotografija skiriasi nuo profesionaliosios, o skirtingos fotosesijų rūšys nuotraukoms suteikia išskirtinumo ir savitumo. Viena iš fotografijos rūšių – mados fotografija. Kuo ji unikali? Kaip vyksta mados fotosesija? Kaip ji organizuojama ir kas už ką atsakingas? Kokie elementai joje svarbiausi?

Jau dešimtmetį fotografe dirbanti, su žinomais Lietuvos dizaineriais bendradarbiaujanti Monika Dovidaitė ir mados bei reklamų fotografas, socialinių fotografijos projektų kūrėjas Dainius Ščiuka kovo 29 dieną į šiuos ir panašius klausimus bandys atsakyti diskusijoje „Dizainas ir mados fotografija: kas slepiasi už foto objektyvo“. Renginys vyks Kauno technologijos universiteto (KTU) „Santakos“ slėnyje įsikūrusioje dizaino bibliotekoje „DesignLibrary Kaunas“.

Nuo ko prasidėjo jūsų domėjimasis fotografija?, – paklausėme diskusijos dalyvių.

M. Dovidaitė: Viskas prasidėjo dar mokykloje: pirmą kartą reportažą padariau 4-oje klasėje su juostiniu fotoaparatu, ekskursijoje su klase į Anykščius. Vėliau į kuprinę įsimesdavau tėvų „muilinę“ ir pasivaikščiojimų metu fotografuodavau gamtą.

Kai veidrodiniai fotoaparatai pasirodė įperkami, su tėvų pagalba nusipirkau pirmą profesionalesnį fotoaparatą, o tada žingsnis po žingsnio iš hobio, t. y., renginių fotografavimo, eksperimentų įvairiomis idėjomis su draugais, šviesa, pradėjau gauti užklausas iš žmonių, ar sutikčiau nufotografuoti juos, vėliau jų šventes.

Man atrodo, kad pirmą apmokamą, 50 litų vertės užsakymą gavau vienuoliktoje klasėje. Pirmoje parodoje sudalyvavau dešimtoje klasėje.

D. Ščiuka: Susidomėjimas fotografija prasidėjo visiškai netikėtai, dar vaikystėje, kai atradau seną tėčio fotoaparatą. Man buvo gal septyneri, todėl tuo metu pats nesupratau, kas tai yra, tačiau tai labai traukė.

Mokykloje pirmą kartą į tą senąjį fotoaparatą, kurį radau būdamas vaikas, įdėjau juostelę ir nuo tada viskas prasidėjo. Taigi pradėjau fotografuoti jau būdamas mokykloje, o uždirbti iš fotografijos 12-oje klasėje.

Iš kur semiatės įkvėpimo?

M. D.: Mane labiausiai įkvepia pasakos ir visiška buitis. Visos fotosesijos yra kažkur tarp visiškos kūrybos ir fantastikos, detalios režisūros ir paprasto, kasdienio jausmo, veiksmo, natūralios išvaizdos ir kiekvieno įvairiausių, skirtingų gražių, linksmų ir skaudžių patirčių.

D. Š.: Įkvėpimo semiuosi įvairiais būdais, stengiuosi domėtis meno scena, įvairiu vizualiniu menu, lankau galerijas užsienyje. Dažniausiai geriausios idėjos gimsta patekus į ramybę, kelionėse ar gamtoje. Mėgstu keliauti ir atitrūkti nuo rutinos. Tokie momentai padeda gauti įkvėpimo darbams, kad tiesiog labai nori grįžti ir vėl dirbti.

Planuodami fotosesiją, daugiau galvojate apie techninį išpildymą ar fotosesijos turi ir tam tikrą idėją?

M. D.: Jei atvirai, nekenčiu technikos. Man yra kančia analizuoti technines puses. Darau tai tik dėl to, kad noriu maksimaliai kokybiško rezultato ir išnaudoti turimas galimybes geriausiai kaip tik galiu. Tačiau manęs nelabai domina technikos naujienos, jei jos nesprendžia kažkokios turimos problemos. Pvz., aš mėgstu 50 mm objektyvą, bet jis pakankamai lėtas, tad laukiu patobulinimo, kad jis būtų greitesnis, su tikslesniu fokusu.

Žinoma, techninis išpildymas labai svarbus ir visuomet kyla klausimai, ar fotografuosiu dienos šviesoje, ar su studijiniu apšvietimu. Jei su studijiniu, ar tai bus kontrastinga, ar švelni šviesa. Bet tai yra antraeiliai dalykai, kurie turi išpildyti idėją.

Man svarbu, ką norima pasakyti bet kuria fotosesija: kokią emociją norima ištransliuoti, kokia idėja, koks tikslas, kokia žinutė. Tik tada renkamės modelį, šviesą, vietą, drabužius. Šie dalykai ateina beveik savaime, po to, kai aišku, ką norim pasakyti. Fotosesijos turi turėti žinutę, kitaip jos nieko vertos.

D. Š.: Labai svarbus fotosesijos tipažas. Dažnai fotografuoju tik dėl techninių ir vizualinių tikslų negalvojant apie idėją ar tam tikrą žinutę, nepririšant fotografijos prie mano paties idėjos, kad žiūrovas pats galėtų interpretuoti ir kiekvienas tą pačią nuotrauką galėtų pamatyti ir suprasti skirtingai.

Tačiau labai mėgstu ir projektus, kuriais noriu siųsti tam tikrą žinutę. Galbūt socialinę, kuri turėtų parodyti mano požiūrį į tam tikrą problemą. Fotografija yra mano kalba, kuria man lengviausia kalbėti ir padaręs socialinį projektą aš jaučiuosi išsakęs savo nuomonę. Tik galbūt ne visada išgirstas ar suprastas.

Jei fotosesijos metu pamatote, kad rezultatas nėra tinkamas, o pirminė idėja ir rezultatas, kurio tikėjotės smarkiai skiriasi, čia ir dabar sprendžiate susiklosčiusią situaciją ir ieškote priemonių, kaip pasiekti rezultatą nenukrypstant nuo pirminės idėjos, ar tai atidedate vėlesniam laikui?

M. D.: Viskas priklauso nuo fotosesijos idėjos, užsakovo, iniciatoriaus. Jei matome, kad kažkas ne taip tariamės tarpusavyje. Dalinuosi su komanda savo įžvalgomis, ką galėtume padaryti kitaip, kad būtų geriau. Jei komanda lanksti – viską keičiame, sprendžiame vietoje. Jei pirminė idėja klientui labai svarbi – darom viską, kad ją išpildytume.

D. Š.: Jeigu organizuoju svarbią fotosesiją, kurią turėsiu įvykdyti per tam tikrą dieną, ir nesu tikras dėl jos įgyvendinimo, stengiuosi išsitestuoti viską prieš fotosesijos dieną ir peržiūrėti, ar rezultatas tenkina, ar reikia kažką keisti.

Žinoma, kad atsiranda daug spontaniškų reikalų, kuriuos reikia suvaldyti fotosesijos metu. Dažnai gali skirtis pirminė idėja nuo galutinio rezultato – tai yra kūrybinio proceso dalis, nes rezultatas gali gautis daug geresnis nei buvo planuota, todėl, kad dirbant kyla įvairių minčių ir t.t. Pirminė idėja yra tik šablonas. Kūrybinis procesas ir galutinis rezultatas yra svarbesni.

Monika Dovidaite

Monika Dovidaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Lyginant tai, kas populiaru privačiose fotosesijose Lietuvoje ir pasaulyje, yra daugiau panašumų ar skirtumų? Galbūt galite pateikti keletą pavyzdžių?

M. D.: Sunku būtų pasakyti, bet manau, kad dabar, kai visi viską matome per socialinius tinklus, tokius kaip „Instagram“ ir „Pinterest“, viskas labai supanašėjo. Visi mato kas, kaip daroma, semiasi idėjų, įkvėpimo aprangai, stiliui, net gyvenimo būdui, todėl manau skirtumai išnyko.

D. Š.: Lietuvoje klientai yra labiau konservatyvesni ir bijantys naujovių bei rizikų. Bet vizualas yra labai panašus. Privačios fotosesijos gali skirtis tik nebent dėl lokacijų, kurių Lietuvoje sudėtinga rasti, nes klientai mėgsta kaip inspiracijas bei norus atsiųsti fotosesijas iš Niujorko ir „Vogue“.

Neretai susiduriama su situacijomis, kai pozuojančių žmonių išvaizda yra labai stipriai pakoreguojama, o rezultatas toli gražu neatspindi to, kaip žmogus atrodo realybėje. Kaip jūs stengiatės to išvengti retušuodami nuotraukas?

M. D.: Šiais laikais tai labai sudėtinga. Aš labiau esu už mažiau retušavimo negu daugiau, tačiau, kaip pastebėjau, žmonėms beveik niekada nebuvo nuretušuota per daug, o tik per mažai. Modernūs kūrėjai, stebintys pasaulines tendencijas, mėgsta natūralumą.

Visgi patys žmonės, ateinantys asmeninėms fotosesijoms, turi nemažai kompleksų ir nori panaikinti visus savo trūkumus. Jei tai yra portretas, žmogus turi būti atpažįstamas, turi išlikti jo bruožai, ypatybės, koreguojama tik dėl estetikos, tai, kas nekeičia žmogaus.

Jei tai mados fotosesija, nuotrauka gali būti tarsi piešinys, žmogus nebūtinai turi atrodyti taip, kaip atrodo iš tikrųjų, bet vis tiek svarbu neperspausti. Jei visiškai „nuretušuojama“ oda, figūra, tai iškreipia mūsų visų požiūrį. Atrodo, kad tokia yra tobula moteris – bet tokių nėra, tai fikcija.

D. Š.: Pozuojančių žmonių išvaizda gali keistis ne tik retušo pagalba, bet ir apšvietimo – taip formuojamas veidas ir visos kitos detalės. Žinoma, gali būti, kad žmogus neatrodo toks, kokį matome dienos šviesoje gatvėje.

Tai priklauso nuo fotografijos tikslo: ar siekiama sukurti dramatišką portretą ir koncentruotis į rūbus, ar fotografuoti menišką portretą. Jeigu reikia oficialaus portreto, bandoma parodyti žmogų tokį, koks jis yra. Retušuodamas nuotraukas stengiuosi naudoti retušo tiek, kad atrodytų neretušuota ir tikra. Stengiuosi neperspausti ir per daug nemanipuliuoti.

Ar mados fotografija yra kuo nors išskirtinė lyginant su kitomis fotografijos atšakomis? Ar ji reikalauja specialių žinių ar gebėjimų?

M. D.: Aš manau, kad geras mados fotografas turi turėti skonį, galbūt net geresnį už kūrėjus, klientus, kad galėtų viską sudėlioti savo galvoje ir padaryti puikų rezultatą. Taip pat būti drąsus pakomentuoti vizažisto, modelio ar kažkieno kito darbą, nes jis vienintelis žino, kaip atrodys galutinis rezultatas.

Ši sritis taip pat reikalauja puikių šviesos valdymo žinių, kūrybiškumo. Daug žmonių nori būti mados fotografais, bet manau, tai tikrai ne kiekvienam.

Aš nelaikau savęs stipria mados fotografe, nors daug domiuosi ir stengiuosi, vis dar manau, kad turiu labai daug kur tobulėti. Žmogus turi būti pilnas aistros, vizijų, kūrybinių idėjų, žinių, drąsos. Pati vis dar stengiuosi pildyti visus šiuos dalykus. Tai viso gyvenimo darbas ir tobulėjimas, kad kiekviena nuotrauka galiausiai taptų nesenstančiu meno kūriniu, o ne vienam sezonui sukurta nuotrauka.

D. Š.: Mados fotografija yra komandinis darbas. Tai nėra tik fotografo atsakomybė. Tuo ji skiriasi nuo kitų fotografijos atšakų. Čia svarbus žmogus, kuris yra atsakingas už stilių ir rūbus fotosesijos metu, nes fotografui vienam beveik neįmanoma visko sužiūrėti. Taip pat reikalinga visažistė, fotografo asistentas, žinoma, modelis.

Fotosesijos metu fotografas turi būti labai komunikabilus ir atsakingas, kad būtų gera darbo atmosfera, nes nuo to irgi gali priklausyti galutinis rezultatas. Be to, mados fotografui reikalingos marketingo žinios, kurios panaudojamos bendradarbiaujant su klientu ir derinant finansinius klausimus. Visgi šiuos reikalus dažnai tvarko atskiras vadybininkas.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt