Miesto pokalbiai: pasaulyje pripažintas vestuvių fotografas Mantas Janavičius [FOTO]

Paskelbė: Data: 2015-09-23 08:40

Spausdinti | Komentarai

Asmeninio archyvo nuotr.

„Kaip galima šypsotis, kai iš tavęs to reikalauja?” – klausia profesionalus vestuvių fotografas Mantas Janavičius, kuris dar šiemet buvo pakviestas prisijungti prie vienos įtakingiausių pasaulyje vestuvių fotografų asociacijos BOWP – World’s Top Wedding Photographers. Manto vestuvinės nuotraukos yra įvertintos 15 aukso ir daugiau nei 40 sidabro apdovanojimų, o jo foto paslaugas galima užsisakyti tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.

Šiame pokalbyje – apie pirmųjų vestuvių pilvo skausmus, vulgarų netikrumą, momentus momente, vilą Romoj ir kitokį fotografavimą.

Kaip fotografija atsirado Jūsų gyvenime?

– Tikiu, kad viskas gyvenime ateina palaipsniui. Net negalėčiau pasakyti, ar aš suradau fotografiją, ar fotografija surado mane. 10 metų turėjau automobilių servisą. Paskui serviso nebeturėjau – pradėjau nuomoti limuzinus, dar vėliau – vestuvines sukneles. Gavau naują suknelių kolekciją ir pagalvojau – pats jas nusifotografuosiu. Pasikviečiau tokius modelius, merginas, nufotografavau ir žiūriu – nieko nesigavo. Kitaip tariant – rankos didelės, galva taip pat, suknelės detalių nesimato… Ir aš supratau, kad tai nėra taip paprasta, reikia kažko daugiau. Pirmiausiai pagalvojau, kad reikia geresnio fotoaparato. Tad nusipirkau tuo metu man ne pigų, 2000 litų kainuojantį, fotoaparatą. Nufotografavau jas vėl. Ir rezultatas buvo visiškai tas pats – nieko nesigavo. Nuotraukos negražios – nieko panašaus, kaip kad ant žurnalų viršelių. Ir ta mano kelionė taip ir prasidėjo. Pradėjau ieškoti, kaip padaryti gražią nuotrauką. Mane tai taip įtraukė, jog aš pardaviau visus savo verslus. Na, o dabar jau turbūt 7 metus aš fotografuoju. Ir gana profesionaliai fotografuoju būtent žmones. Ne gamtą, ne dar kažką, o žmones. Investavau tikrai daug ir, pardavęs savo limuziną, išvažiavau tobulintis į užsienį pas vieną iš geriausių pasaulio fotografų. Tuomet dar nebuvau turėjęs nė vienų vestuvių, bet buvau investavęs labai daug pinigų į fotografiją. Pradžioje dažniausiai žmonės man skambindavo dėl limuzinų nuomos, o ne dėl fotografo paslaugų. Nes aš dar turėjau vieną limuziną ir, arba išnuomodavau jį, arba, jeigu užimtas, klausdavau: „ar jūs turite fotografą?“, sakydavo: „ne, neturim, bet nežinau, ar reikia“, sakau: „aš pafotografuosiu“. Ir fotografuodavau nemokamai. Tai taip viskas ir prasidėjo.

© Manto Janavičiaus nuotr,

Ar galėtumėte fotografiją pavadinti savo aistra? Ar Jums tai yra tik darbas?

– Kartais taip, kartais taip, jeigu atvirai. Čia turbūt, kaip ir kiekviename darbe. Jeigu tu jį dirbi su aistra – tu nelabai jauti, kad tu eini į darbą. Dirbant esi linksmas, atlieki darbą maksimaliai, atlieki jį gerai ir žmonėms tai patinka. Automatiškai rezultatas yra geras. Ne paslaptis, kad kartais pavargsti. Per sezoną turiu 40 vestuvių, tad į pabaigą jau truputėlį nuvargstu. Plius, iš tiesų, fotografavime atiduodu visą save. Studijuojant fotografiją supratau, kad neužtenka tiesiog suprasti meno, neužtenka netgi suprasti techninių dalykų. Kalbant apie vestuvių fotografiją – bendravimas yra viskas. Reikia valdyti situaciją – galbūt nuotaka būna ne kokios nuotaikos, galbūt jaunikis visiškai nemėgsta fotografuotis ar skeptiškai žiūri į fotografiją… Tu turi juos įtikinti, kad darai gerą darbą. Dėl to, vestuvių dieną turi susibendrauti su jaunaisiais, su visa aplinka, su svečiais ir padaryti taip, kad jie tavimi pasitikėtų. Turi užmegzti ryšį, kartais truputėlį palyderiauti – būtent tada ir gaunasi tos nuotraukos.

© Manto Janavičiaus nuotr,

Jūs viename seminare esate minėjęs, jog vienas iš svarbiausių dalykų, fotografuojant jaunavedžius, yra ryšio užmezgimas su jais. Kas Jums padeda užmegzti ryšį? Kodėl tai yra svarbu?

– Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą – kaip tai padaryti – nėra labai lengva. Kiekvienas žmogus yra labai skirtingas. Reikia pasižymėti empatija – suprasti žmogų, kaip jis jaučiasi, kodėl jis taip jaučiasi, ar jis jaudinasi tą dieną, ar nesijaudina, ar jis labai ramiai žiūri į tai… Pastebėti tai ne tik savyje, bet pastebėti tai ir žodžiais – parodyti jauniesiems, jog tu supranti juos. Tapti jų draugu. Reikia suprasti, kas yra svarbu jauniesiems tą dieną. Vieniems gal labiau svarbi fashion fotografija, kitiems galbūt būtent tas ryšys su artimaisiais, išlydėjimas iš namų…  Reikia tai suprasti ir pakalbėti su jais, parodant, kad ir tau tai svarbu – tas ryšys taip ir atsiranda. Kaip tai suprasti… Turbūt viskas ateina per gyvenimišką praktiką, dėl to tie fotografai tokie ir skirtingi. Vieni jaučia labai didelę pagarbą jauniesiems, kitiems atrodo, kad jaunieji ar vestuvės yra savaime suprantamas dalykas, kas, mano nuomone, yra labai didelė klaida. Kada ateinu į vestuves, ar kada man paskambina jaunieji ir pakviečia į jas, būnu tikrai labai dėkingas, nes, būkim realistais, jeigu ne jaunieji, tai kas aš būčiau…

Jūsų nuotraukos yra įvertintos aukščiausiais apdovanojimais pasauliniu mastu. Kaip Jums vis pavyksta nustebinti savo fotografijomis? Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Į tai atsakyti yra labai sunku. Tie apdovanojimai, iš tiesų, padeda pasitikrinti, ar aš einu teisinga linkme. Kad nuotrauka būtų apdovanota, ji turi pasižymėti unikalumu, naujumu ir t.t. Kaip man tai pavyksta… Sunku atsakyti, iš tikrųjų. Gyvenime žiūrėjau daug filmų. Kartais, peržiūrėjęs filmą, galiu atpasakoti, ką jautė veikėjas, koks buvo jo žvilgsnis, bet negalėčiau atsiminti, ką jis pasakė. Galbūt aš taip ir matau tą pasaulį. Kartais, kai einu dienos metu ir pamatau nuotaką, matau, kaip ji jaučiasi, kaip atrodo jos nuometas, kaip jaučiasi jaunikis, kokioje aplinkoje mes esame ir, negalėčiau paaiškinti, bet dažniausiai vaizdas tiesiog nusipiešia man. Ir, matant jį, belieka tik tai įgyvendinti. Kažkuria prasme esi kaip dailininkas – tavo aplinka yra tavo teptukai. Kaip krenta šviesa ant jaunųjų, patys jaunieji… Ir tu, kaip fotografas, paišai tą vaizdą, įdedi juos į tą situaciją. Tarkim, kaip kad šiais metasi viena iš stipresnių mano nuotraukų, mano nuomone, buvo atlikta Trakuose. Visai neplanavau tos nuotraukos daryti. Bet tiesiog paprašiau jaunosios lipti laiptais Užutrakio dvare, kur turėjau gražios nuotraukos viziją nuotakai ir jaunikiui. Pasukau galvą ir žiūriu – koks nuostabus dangus! Aišku, jis buvo kažkiek pablankęs, bet mačiau, kaip galima padaryti tą galutinį variantą, programiškai apdirbus. Ir viskas – aš pamačiau nuotrauką. Tik reikėjo, kad jaunieji būtų ten, paimti tam tikrą kampą ir vuolia! Kaip tai pavyksta, sunku pasakyti. Turbūt meniškai nėra taip lengva apibrėžti, kaip tai kurti. Reikia suprasti techninius dalykus, reikia turėti kažką, ką turi kiekvienas fotografas, kiekvienas žmogus ir tada savaime susikuria tokios nuotraukos.

© Manto Janavičiaus nuotr,

Kokia Jums yra tobula fotografija? Kas joje turi atsispindėti?

– Turbūt vis dėlto pagrindinis dalykas būtų emocija ir grožis. Jeigu kalbant apie žmones, apie, pavyzdžiui, nuotaką, kas man, pasakysiu atvirai, yra didesnis prioritetas – tai stulbinamas ir maksimalus nuotakos grožis. Taip pat ryšys su artimaisiais, galbūt nuriedėjusi ašara. Labai geras klausimas, iš tikrųjų. Kas yra tobula nuotrauka… Turbūt mane nuotraukoje labiausiai jaudina, jeigu atvirai, šeimos ryšys. Turbūt būtent jis. Apsikabinimas, tas momentas momente. Tas užfiksuotas momentas, kai matai, kad padaryta nuotrauka tiesiog smelkiasi meile, smelkiasi ta visa patirtimi, kurią patyrė mama, augindama savo dukrytę, tėtis, prisimenantis, jog visai neseniai jai mažai pirko cukraus vatą… Ir dabar visgi tas momentas, kada ji išteka. Ir tas apsikabinimas, tas ryšys, tas žvilgsnis turbūt yra stipriausias. Netgi nepaisant to, kad aš dažniau fotografuoju ir labiau mėgstu atskleisti būtent tą grožį. Tačiau, jeigu papuola akimirka užfiksuoti tą tikrą meilės momentą, tai aš pirmumą teikčiau jam. Būtent tai pavadinčiau tobula nuotrauka. Neišsenkama ir amžina.

Kodėl pasirinkote būti būtent vestuvių fotografu?

– Sakėt kalbėti atvirai, tai pasakysiu atvirai. Kai turėjau verslą, t.y. limuzinų nuomą, turėjau tris limuzinus ir vieną iš jų dažniausiai vairuodavau aš. Na, finansai ir visa kita. Tai, be abejo, dažnai matydavau fotografų darbą. Neturėjau nieko bendro su vestuvių fotografija. Man tuo metu pasirodydavo, kad fotografai nedirba maksimaliai, kad galima geriau. Fotografas dažnai jaunuosius nusiveždavo į kažkokią fotosesijos vietą, tai gali būti tam tikra miško aikštelė ar panašiai. Tu matai, kad jis ten buvo jau šimtus kartų, jis duoda jaunavedžiams tas pačias skrybėles, lazdas, prašo pakelti, klik. Ir, nors nebuvau fotografas, bet jaučiau, kad toje nuotraukoje nieko nėra – nėra to tikrumo. Matai, kad jaunieji yra ne savimi toje nuotraukoje. Tai kažkoks pozavimas, bet jis visiškai netikras. Ir man kilo klausimas, ar negalima geriau? Aš ta nuotrauka netikėčiau. Tokių vestuvinių nuotraukų tikrai nenorėčiau. Ir kažkur pasąmonėje turbūt buvo tas atsakymas, kad galiu geriau. Ir, jeigu aprišti tai, kad pradėjau fotografuoti nuo tų suknelių ir prasidėjo ta mano fotografijos kelionė… Tada supratau, kad galėčiau save ten realizuoti ir galbūt būčiau stipresnis už daugelį kitų fotografų. Ir, be abejo, nėra paskutinėje vietoje ir finansiniai dalykai – vestuvių fotografų darbas nėra blogai apmokamas. Bet pinigai yra svarbūs tik tuo metu, kada mes kalbame apie pinigus. Kada ateinu į vestuves, pinigai man nebereiškia nieko. Pinigai yra svarbūs, nes, aišku, reikia gyventi, reikia pirktis fototechniką, kainuoja ir dalyvavimas įvairiuose seminaruose, važiavimas į juos ir visa kita. Bet būtent fotografijoje galiu pilnai realizuoti ir išreikšti save, nes kiekvienoje nuotraukoje juk palieki ir dalelę savęs…

© Manto Janavičiaus nuotr,

Ar Jūs jaučiate tam tikrą spaudimą, būdamas vienos svarbiausių gyvenimo švenčių – vestuvių – fotografu? Jei taip, kaip su tuo susitvarkote?

– Pradžioje jausdavau spaudimą. Gal pirmus du metus. Dabar jaučiu tiesiog atsakomybę. Šiuo metu tikrai pasitikiu savimi. Esu įsitikinęs, jog vestuves nufotografuosiu gerai, nes per laiką supratau, jog nėra negražių nuotraukų. Nėra negražių dalykų, nėra negražių žmonių. Fotografo darbe vienas iš svarbiausių dalykų yra surasti teisingą kampą, bendravimo būdu atskleisti grožį. Ieškant ir žinant, kaip tai padaryti, mano nuomone, neįmanoma padaryti negražios nuotraukos. Dėl to nejaučiu spaudimo, bet visą laiką jaučiu didelę atsakomybę. Ypač, kai nėra videografo,  filmuotojo, ir suprantu, kad nuotraukos yra vienintelis dalykas, kuris primins tokią šventę. Daugelis jaunųjų šią šventę organizuoja metus ar pusantrų ir aš esu vienintelis žmogus, kurio dėka tai bus įamžinta. Spaudimą buvo galima jausti netgi labiau iš svečių pusės, kurie dažnai sako: „kiek čia dar truks ta fotosesija?“, „oi, kaip tu čia fotografuoji?!“. Tokie klausimai kyla, nes galbūt tu fotografuoji truputėlį kitaip ir tai kitiems kartais atrodo keista. Dabar su tokiomis situacijomis gana neblogai susitvarkau – padarau nuotrauką, parodau jiems, pamato, kaip jis puikiai atrodo ir tada viskas būna gerai.

Kas yra sudėtingiausia vestuvių fotografo darbe?

– Turbūt tvarkyti nuotraukas, sėdėti prie kompiuterio. Na, kaip pažiūrėsi, kas tas sudėtingumas. Šiam darbui reikia daugiausiai kantrybės. Iš tiesų, mielai tuo darbu pasidalinčiau, duočiau kažkam kitam jas tvarkyti, mielai už tokį darbą užmokėčiau… Bet kol kas Lietuvoje neradau žmogaus, kuris tą darbą atliktų gerai, o užsienyje, man asmeniškai, kaštai yra per daug dideli. Tai kainuotų beveik visą mano honorarą, tiek, kiek uždirbu. Dėl to, nuotraukas aš tvarkausi pats, bet tai kainuoja labai daug laiko ir kantrybės.

© Manto Janavičiaus nuotr,

Kaip apibūdintumėte pokyčius, kurie įvyko Jūsų kūryboje nuo pat fotografo karjeros pradžios? Kokie svarbiausi dalykai, kuriuos išmokote? Kokie buvo didžiausi iššūkiai, su kuriais teko susidurti?

– Kada pradėjau fotografuoti, perėjau per tai, per ką pereina turbūt daugelis fotografų – jaudinausi, pilvą skaudėjo, kada ėjau į pirmąsias vestuves. Bet sudėtingiausia buvo surasti būdą, kaip gražiai fotografuoti, padaryti gerą nuotrauką. Nes tai, ką tu darei praeitose vestuvėse, kad ir kaip buvo gražu, jeigu darysi lygiai tą patį kitose vestuvėse – visiškai nieko nesigaus, pamatysi, jog tai visiškai netinka. Ir tik per laiką supratau, kad reikia į viską žiūrėti paprasčiau. Nereikia nuotraukos laužyti galbūt kažkokiomis pozomis, nes ji yra nepaslanki. Galbūt nuotaka, tiesiog stovinti ir laikanti savo nuometą, yra pati elegantiškiausia. Ir tą reikėjo surasti. Taigi, mano didžiausias pokytis yra toks, jog supratau, kad kiekviena nuotaka, kiekvienas jaunikis, kiekviena pora turi savo nuotraukas. Ir, kad ir kaip keistai skambėtų, būtent jie man diktuoja, kaip aš turiu fotografuoti. Anksčiau manydavau, kad aš turiu valdyti viską, nuo A iki Z, ir viskas turi būti taip, kaip mano galvoje. Bet dabar nuotaka ir jaunikis man padiktuoja, kaip turi būti mano galvoje. Tai didžiausias pokytis turbūt. Ir tai yra atradimas. Nereikia persistengti ir nereikia daryti to, ką tu darei vakar. Šiandiena yra šiandiena ir šiandieną aš turiu unikalią porą. Ir šiandien fotografuoju ją.

Kas fotografijose Jums atrodo banalu?

– Netikrumas. Taip pat visą laiką aš žiūriu į nuotraukų išliekamąją vertę. Pažiūrėkime – tas gėlyčių uostymas, saulės ar jaunikio už pakarpos laikymas arba tiesiog nesistengimas iš fotografo pusės… Kai jaunieji sustoja – jeigu jaunikis yra stambesnis, tikrai jį galima nufotografuoti taip, kad nuotraukoje atrodytų smulkesnis. Būtent tas nesistengimas ir nesupratimas, kaip tai padaryti, mano nuomone, yra visiška fotografo neatsakomybė. Informacijos yra tikrai daug – reikia ieškoti ir skirti tam laiko. Banalumas yra netikrumas. „Žiūrėkite į fotoaparatą ir šypsokitės“. Kaip galima šypsotis, kai iš tavęs to reikalauja? Kartais net girdžiu: „eik natūraliai, kaip čia eini?“. Tai turbūt yra viena iš didžiausių klaidų – komunikacijos nebuvimas ir nesiskaitymas, tiek iš techninės, tiek iš bendravimo pusės. Taip ir atsiranda tas nuotraukų netikrumas. Sunku apibrėžti, kas yra tas netikrumas, bet tokių nuotraukų yra labai daug. Neseniai teko matyti grupiokų ant Facebook sienos pasidalintą nuotrauką – jaunikis su pabroliais guli ant žemės, o pamergės ir nuotaka uždėjusios kojas jiems ant nugaros. Aš nesuprantu tokių nuotraukų. Ar tai reiškia, kad jos primynusios juos gyvenime? Ten nėra nei meilės… Man tai yra nenormalu. Man viskas nuotraukose turi būti apie eleganciją, emocijas ir grožį.

© Manto Janavičiaus nuotr,

O kalbant apie nuotakos grožį… Kaip manote, koks yra skirtumas tarp grožio ir vulgarumo?

– Persistengimas ir netikrumas. Vėlgi, kada nuotaka atrodo netikra. Reikia surasti, kas nuotakai labiausiai tinka. Jeigu vakar ar praeitą savaitę, ar nesvarbu kada, fotografuotai nuotakai visiškai tiko elegantiškai stovint pakelti rankutes į viršų, kita jaunoji, jeigu, sakykime, ji turi šiek tiek viršsvorio ir tu vėl ją fotografuoji su iškeltomis rankomis – tai absoliučiai neparodys jos grožio. Tai yra vulgarumas, tai yra persistengimas. Reikia ieškoti to, kas tinka nuotakai. Dar yra tai, ką vadinu momentu momente, kai bendrauju su nuotaka ir prašau pažiūrėti į savo vyrą, ir tuo metu, kai ji žiūri, šaunu su fotoaparatu tris-keturis kartus, nes aš žinau, kad galiu nepastebėti to momento momente, kada tas žvilgsnis yra pats pats pačiausias. Ir tai yra tikriausia nuotrauka. Nuotraukos gali atrodyti identiškos, tačiau jos labai skiriasi. Taip, aš turiu dažnai keisti fotoaparatus, nes jų resursai greit baigiasi, bet viskas dėl nuotraukų. Tokie momentai nepakartojami. Tai yra grožis.

Jus pristatančiame vaizdo klipe sakote: „mano darbas – papasakoti istoriją“. Kokį gražiausią istorijos momentą yra tekę užfiksuoti?

– Kiekvienos vestuvės yra labai skirtingos. Būna, kad jaunieji atvažiuoja iš užsienio ir tėveliai nedalyvauja jų vestuvėse. Tad tokioje situacijoje nepagausi to ryšio, to momento. Nėra blogų ar gerų istorijų. Yra istorija apie kiekvieną žmogų, apie kiekvieną asmenį, jaunąjį ar jaunąją. Ir ką aš noriu pasakyti fraze „mano darbas – papasakoti istoriją“, tai būtent jaunųjų istoriją, kaip jie gyvena. Jeigu, sakykime, buvo jaunųjų išlydėjimas nuo ryto, paskui važiavimas į bažnyčią ir nuotakos lydėjimas prie altoriaus – tai viena istorija. Yra ir kita istorija, kuomet nėra namuose išlydėjimo, mes darome rytinę fotosesiją ir paskui jaunieji kartu važiuoja į bažnyčią, santuokos rūmus. Galbūt tokiu atveju būna mažiau emocijos, bet tai yra jų istorija. Mano darbas – papasakoti istoriją būtent tos poros, tų žmonių ir papasakoti ją nuo pradžios iki pabaigos. Aš fotografuoju, kaip buvo ryte, per pietus ir vakare – kokios buvo emocijos, kaip jie elgėsi ir, be abejo, prie viso to būna pačios fotosesijos intarpas. Aš negalėčiau išskirti, kokia yra mano mėgstamiausia istorija. Atvirai, ne saldžialiežuviaudamas pasakysiu – kiekviena nuotaka man yra mano žvaigždė. Man tą dieną ji yra svarbiausia, jų istorija man yra svarbiausia. Taip, kažkur būna daugiau ašarų, kažkur nuotaka apsiverkia prie altoriaus – tai yra gražu, tikrai gražu. Galbūt tos vestuvės yra kažkiek emocingesnės ir stipresnės, bet nereiškia, kad jos yra mano mėgstamiausios.

© Manto Janavičiaus nuotr,

Kaip manote, kokios savybės reikalingos geram fotografui? Įsivaizduokite save pačioje karjeros pradžioje – ką būtų buvę naudinga žinoti?

– Atsakomybė ir pagarba. Ir ne tik fotografui – kiekvienam žmogui. Atsakomybė darbui, kurį dirbi. Ką turi daryti kiekvienas fotografas, sakyčiau, dirbti taip, kaip jis tikisi, kad dirbtų jam. Stengtis atiduoti tokį produktą, kokį jis norėtų gauti. Suprantu, kada tu pradedi dirbti fotografu – viskas yra mokymosi procesas. Gali suprasti meną, bet gali nesuprasti, kaip tai daryti – reikės išmokti ir techninių dalykų. Jeigu moki techninius dalykus, tada reikės išmokti suprasti ir meną. Yra tikrai nemažai gerų fotografų, bet kodėl jie neturi darbo? Fotografai taip pat turi mokėti ir reprezentuoti save, užsiimti marketingu, išmanyti tinklalapių valdymą, reikia mokėti bendrauti, komunikuoti ir t.t. Neužtenka tik kurti meną. Reikia parduoti save – aš kalbu atvirai. Jeigu tavęs nematys jaunieji, tai kaip tu galėsi juos fotografuoti. Reikia būti daugiau mažiau matomu – yra Facebook‘as, Google+ ir t.t. O ką dar reikėtų žinoti pradedantiesiems fotografams… Žinokite, kad tai yra darbas. Tai yra procesas. Aš buvau kažkada gavęs užklausą iš fotografo: „ką turėčiau daryti, kad gaučiau daugiau darbo?“. Stenkis ir dirbk. Niekas iš karto neturėjo 10 ar 20 vestuvių. Tiesiog dirbk nuoširdžiai ir viskas eis į priekį. Kitas dalykas, kada pradėjau fotografuoti, per daug galvojau apie finansinius dalykus ir truputėlį per mažai apie nuotraukas. Reikia galvoti tik apie nuotraukas. Negalvokite apie pinigus, nes pinigai vėliau ateina patys. Tikrai. Tai yra mano patvirtinta taisyklė. Dirbk maksimaliai, būk geras tame, ką darai, gerbk savo klientus ir mokinkis – tada viskas ateis. Pirmus metus baimė yra savaime suprantamas dalykas. Baimė suklysti, baimė gauti blogą komentarą – čia, kaip ir kiekviename darbe. Toks ir patarimas – judėti į priekį. Tikrai nėra nepasiekiamų dalykų.

© Manto Janavičiaus nuotr,

O kas Jus skatina judėti į priekį, kaip asmenybę ir kaip fotografą?

– Esu labiau intravertas – pabūnu vienas, vėl susistatau tikslus, jeigu būnu šiek tiek išbalansuotas, ir įkalbu save, kad reikia judėti į priekį. Reikia turėti tikslus. Turėti kažkokį šviesulį ateityje. Jis nėra pasiekiamas iš karto. Anksčiau buvau labai nekantrus, man reikėdavo visko čia ir dabar, visko iš karto. Tai gali nemažai kainuoti. Iš tiesų, yra daug dalykų, kurie kainavo daug, kažkuriais momentais investavau per greitai, neištyrinėjęs rinkos, pasitikėdamas tik savo intuicija. Tai nėra blogai ir nereiškia, kad reikia liautis svajoti. Viskas būtų buvę gerai, jeigu man būtų pasisekę. Bet ne visada lydi sėkmė ir vėliau, tam tikru metu, turi atidirbinėti už savo klaidas. Bet, kita vertus, tai yra milžiniška patirtis, kuri priverčia judėti į priekį. Dar neįsivaizduoju, kur aš gyvenime nueisiu, bet esu pasiruošęs eiti toliau. Nežinau, ar aš nueisiu tik su fotografija, ar darysiu kažką daugiau – esu atviras idėjoms. Kol kas aš neįsivaizduoju savęs užsiimant ne fotografija, bet man reikia vilos Romoj (juokiasi). Tad gal teks keltis į Romą. Jeigu tiksliai žinotum, kas gyvenime laukia, tai koks būtų rytojus. Tai nereiškia, kad man nėra svarbus finansinis saugumas, vien dėl mano šeimos, tačiau kai atsikeli ir nežinai kas šiandieną tiksliai bus – čia yra įdomumas. Nežinomybė, galimybės, iššūkiai – tai mano motyvacija.

Taip pat skaitykite: Miesto pokalbiai: gatvės menininkas Morfai

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt