Mildos Sadauskienės ir Lauros Slavinskaitės tapybos darbų parodos atidarymas Kaune

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2016-10-25 03:41

Spausdinti | Komentarai

Laura Slavinskaitė asmeninio archyvo nuotr.

LARGO, kuriame nuolat gyvena muzika, jau seniai mąstė, kad ir sienos imtų skambėti, bet šįkart ne garsais, o spalvomis, ženklais, žvilgsniais. Patirtimis, nugulusiomis ant drobių, išnirusiomis iš aliejinių dažų ar fotojuostų. Labai džiaugiamės, kad nuo rugsėjo LARGO veikia jau kaip ir vakarinė-naktinė meno galerija. Šįkart pristatome dvi tapytojas – Mildą Sadauskienę ir Laurą Slavinskaitę, Vilniaus Dailės Akademijos Kauno fakulteto IV kurso studentes, ir kviečiame į  jų tapybos darbų parodos atidarymą spalio 28 d. 20:00 LARGO. Iškart po to – renginys AUDIOPHOBIA, kuriame skambės tokie atlikėjai kaip FUSEDMARC, Vakx, Urban Fox ir Will Mars. Paroda veiks nuo spalio 28 d. iki lapkričio 25 d.

Ar atsimenat, kada pradėjot tapyti?

MILDA: Kada pradėjau tapyti.. Chmm.. Galvoju , ko gero, dar pradinėse klasėse, na tuomet paišiau ant visko kas turėjo kokį nors paviršių.. Pageidautina dar nepripieštą.. Nors tėvams iš tiesų buvo iššūkis gauti popieriaus tiek, kiek mano poreikiams trūks-plyš reikėjo…  Tačiau žinia buvo paskleista draugams, giminėms, kaimynams, bendradarbiams ir pas mus į namus kone kilogramais pradėjo plaukti įvairiausia makulatūra: darbiniai blankai (dar tušti kitoje pusėje), įvairiausios skiautelės, ir sąsiuviniai. Aš buvau išgelbėta, alkis numalšintas, menas įamžintas! (bet ne ilgam…) O daugiau tapybos pradžioj guašinės, vėliau aliejinės atsirado mokantis Kauno dailės gimnazijoje, na ir žinoma, galiausiai Vilniaus dailės akademijoje, Kauno fakultete.

LAURA: Kaip ir dauguma vaikų daug piešdavau vaikystėje, tačiau manyje nuolat konkuravo ir noras dainuoti. Maža garsiai išrėkdavau: užaugusi būsiu dainininkė, bet atėjus laikui apsispręsti su kuo sieti savo gyvenimą, pasirinkau dailę. Muzika dominavo iki devintos klasės, kol staiga namuose ir vėl pradėjau piešti. Pamačiusi, kad kažkas vyksta, ir paskatinta dailės mokytojos,  įsisukau į įvairių respublikinių ir olimpiadinių dailės konkursų ratą. Ten neretai pelnydavau prizines vietas kas mane skatino nesustoti stengtis labiau. Vienuoliktoj klasėj pradėjau mąstyti apie dailės studijas. Supratau, kad tikrai neįstosiu į jokią dailės akademiją nepasimokius piešimo, tapybos, kompozicijos pagrindų (buvau savamokslė). Pradėjau lankyti (iki pat dvyliktos klasės baigimo) VDA KF paruošiamuosius kursus. Būtent jie man garantavo sėkmę įstojant į valstybės finansuojamą vietą tapybos specialybėje. Džiaugiuosi, kad atsiradau ir atradau save būtent čia.

14

Kaip muzika jums papildo tapybą ir atvirkščiai? Grojate, kuriate kartu, ar taip būna ir tapant, mąstant konceptus?

MILDA: Kartais galvoju, kad muzika mane per daug įtakoja, todėl dažnai tapant mėgstu dirbti tyloj, nors žinoma, būna ir kitaip. Šios sritys ir susipynusios, ir atskiros, savarankiškos, todėl turbūt labai priklauso, ką noriu tapyti, ar groti… Kartais muziką norisi maitinti vaizdu, o vaizdą muzika.. Kuriant dainą piešiu ją vaizdiniais galvoje, kartais pirmiau ateina vaizdai, paskui muzika. Būna, kad vaizdas kur kas geriau persiskaito su muzikiniu kūriniu arba muzika pasufleruoja kaip jį perteikti, tarsi duoda suvokti tą vaizdą iš vidaus, patirti jo esmę.  Neretai einant tapyti užklumpa įvairiausios muzikinės idėjos arba liejasi tekstai… Iš tiesų muzika manyje gimsta iš tylos. Net juokinga, dar prieš minutėlę darbavusis prie drobės pačiam įkaršty metu teptuką ir karštligiškai dairausi popieriaus lapo su tušinuku ką tik gimusiems dainos žodžiams rašyti…:) Tiesa, vieną kartą tapant sesės eskizinį portretą prapliupau dainuoti ir taip gimė daina apie sesę ir mane, mūsų santykį. Čia tas atvejis kai abu menai suėjo veikti kartu, per vieną temą. Aišku tapyti tuo pat metu nebegalėjau, na bet galima sakyti viena kūryba prikvietė kitą.

LAURA: Per savęs ieškojimus, nuolatinius pasirinkimus: muzika ar dailė, pagaliau supratau, jog negaliu gyventi be nei vieno iš jų. Mano  kūryba kyla iš asmeninių išgyvenimų. Juos matau per  vaizdinius, tekstus , melodijas.  Kiekviena situacija natūraliai padiktuoja norimą raišką. Ko neįmanoma išreikšti žodžiais, telpa į skambesį  ar virsta vizualiu pavidalu. Nevaržomai aplinkos ir laiko kurti visomis raiškomis – pilnatvės metas. Deja, akademinė mokslų rutina kartais padiktuoja savo ir neretai tenka muziką patraukti kiek į šalį. Bet to nepametimo stiprybė yra žinojimas, kad esu muzikinės grupės dalis. Ją subūrėme kartu su Milda netikėtai pradėjusios dainuoti akademijos koridoriuose. Tapome labai geromis draugėmis ir partnerėmis. Kartu sukūrėme ne vieną dainą, ėmėmės bendrų dailės projektų. Beveik visur dalyvaujame kartu.

12

Kokie kūrėjai jums pačioms yra autoritetai?

MILDA: Žiupsnelis kūrėjų ir įkvėpėjų : David Hockney, Marlene Dumas, Patricia Piccinini, Peter Linde Busk, Silke Otto-knapp, Lucian Freud,  Jovita Aukštikalnytė Varkulevičienė, Arūnas Vaitkūnas, Rimvydas Kampas, Aušra Vaitkūnienė, Laima Drazdauskaitė, Eglė Ridikaitė, Patricija Jurkšaitytė, Remigijus Audiejaitis ir t.t.

LAURA: Kaip muzikoj, taip ir dailėj inspiracijų ieškau labiau pavieniuose kūriniuose, o ne autoriuose. Tačiau galiu išskirti šiek tiek man mėgiamų dailininkų. Lietuvių tapytojai: Arūnas Vaitkūnas, Aušra Vaitkūnienė, Laima Drazdauskaitė, Jonas Gasiūnas, Eimutis Markūnas, Jovita Aukštikalnytė Varkulevičienė, Žygimantas Augustinas ir t.t., užsienio dailininkai: Egon Schiele, Lucian Freud, Michael Carson, Andy Denzler, Sebastian Bienek, Sangduck Kim, Kamil Smala, Alex Kanevsky, Jenny Saville ir t.t.

Kiek, jūsų manymu, yra populiariosios tapybos žanro ir kaip jis veikia bendrą kultūrinį turinį ir jo suvokimą?

MILDA: Populiariosios tapybos, mano manymu, yra labai daug, ko gero, per daug… Net ne populiariosios, o komercinės. Galerijose gausu puošybinių paveikslų, kurtų specialiai tokiai publikai, kuri nori „kažko gražaus“. Be abejo grožio samprata, sakysite, labai reliatyvi – taip, tačiau ji labai priklauso ir nuo išsilavinimo, reiškia pažinimo. Auditoriją reikia lavinti, o jei didelė komercinio meno pasiūla – toks ir išsilavinimas! Lietuvoj meno tradicijos apskritai nėra gilios, todėl ir nepasklidusios taip plačiai, o didžioji dauguma žmonių, panašu nėra linkusi ieškoti, pažinti, suprasti meno estetiką. Todėl renkasi greitai prieinamus ir lengvai suprantamus paveikslus tuo pirmu suvokimu, kas jų manymu yra grožis ir turbūt dažniau derina juos ne prie savo patirčių, išgyvenimų ir verčių, bet greičiau prie tapetų ir roletų.  Gal ir ne kiekvienas žmogus gali kelti meno keliamus klausimus savo namuose?… Bet žinoma norėtųsi, kad tokių būtų daugiau!

15

Ar tapote tik ant drobės, ar …?

MILDA: Kadangi esu studentė, daug tapyti teko ant kartonų, popieriaus, esu tapiusi ir ant organinio stiklo, na o kai yra pinigų, tada ir drobes tapau!

LAURA: Ilgą laiką tapiau ant kartonų, tačiau šiuo metu jų visiškai atsisakiau. Dabar stengiuosi tapyti tik ant pačios aptrauktų ir paruoštų drobių. Šis siekis leidžia lengviau rinktis paveikslo dydį, užtikrina drobės paruošimo kokybę ir viską pasidarant pačiai išeina kur kas pigiau, nors atima nemažai laiko.

Kaip atrodo įprasta jūsų diena?

MILDA: Rytas, vėluoju į autobusą, bėgu į autobusą. Pirmoji paskaita – piešimo pastatymas su pozuotojais, galutinai atsibundu kažkur per vidurį jos. Skubam pietauti į profesinės mokyklos valgyklą, mūsų vos nepartrenkia toj pačioj sankryžoj… Ilga eilė iki pietų, plepam su artimiausia drauge Laura ir kitais bendraminčiais… kelias atgal, iš anksto bėgam Muitinės gatve nuo artėjančių mašinų, grėsmingai taškančių balas mūsų link. Akademijos durys siaubingai trenkiasi, tapybos paskaita, prieblanda, aliejus ant megztinio, terpentino kvapas, kažkas užsirūko, triukšmingas psi-transas ausyse, juokas, pertrauka, krenta molbertas su visa lenta, alkis, arbata iš Vero, samosa iš Radharanės, meno terapijos projektas – bėgte per centrą, autobusas namo arba repeticija, tamsu, darau kiemo vartus, gaminu vakarienę, brazdena gitara iš kito kambario – vyras neišmeta iš galvos naujos kompozicijos…

13

Milda Sadauskienė asmeninio archyvo nuotr.

LAURA: Įprasta mano diena? Sunku kalbėti kai visos jos skirtingos, kupinos netikėtumų. Iš nei vienos dienos, deja, negaliu išbraukti erzinančio rytinio žadintuvo signalo, kurį atidėlioju vis penkiom minutėm į priekį. Keltis ryte, kad ir pramiegojus 10 valandų man didžiausias iššūkis. Pasižadinus iš miegų viskas tampa paprasčiau – iš savo namų Kulautuvoje automobiliu riedu į dailės akademijos paskaitas kur piešiu ir/ar tapau, vėliau jei lieka laiko su draugės ar/ir draugo kompanija priklausomai nuo savaitės dienos  laukiu  18 valandos – jogos arba repeticijų pradžios (ką dažniausiai turiu du sykius į savaitę).  Po vakarinio užsiėmimo laiko sau lieka mažai – grįžtu namo vakarienės ir atgal į lovą. Dažniausiai mano gyvenimo įprastą dieną koreguoja papildomos veiklos – parodos, koncertai, socialiniai meno projektai, įvairūs papildomi darbai.  Kai įsisuki į jų ratą tik spėk visur suspėti, pabaigos nematyti.

Laurą ir Mildą kalbino viena LARGO įkūrėjų Eglė Gelažiūtė

kaunas-logo

Kultūrą palaiko ir galerijos įrengimą finansavo Kauno savivaldybė, už tai jai labai dėkojam! Dabar tereikia skleisti žinią vizualiojo meno kūrėjams ir stebėtojams: dėl galimybės eksponuotis netolimoje ateityje reikėtų drąsiai kreiptis el.paštu largo@largo.lt

www.largo.lt

https://www.facebook.com/Largokaunas

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt