„Nors ir kalbame skirtingomis kalbomis, svarbūs dalykai mūsų gyvenime ir jų išgyvenimo patirtys – kalbu apie meilę, mirtį, tapatumo paiešką ir panašiai – yra tie patys“, – sako škotė rašytoja Zoe Venditozzi, kuri rugsėjį ves kūrybinio rašymo paskaitas Kauno technologijos universiteto (KTU) naujųjų medijų kalbos studentams.
Pirmasis rašytojos romanas „Bet kur geriau nei čia“ (Sandstone Press, 2012) kritikų vertinamas už brandų ir savitą stilių, skaitytojų – už realistišką jaunos moters, ieškančios savo kelio, atvaizdavimą.
Pasak Z. Venditozzi, nors rašymas yra sudėtinga karjera, kūrybinio rašymo praktika praverčia kiekvienam.
„Rašydami mokomės geriau suprasti ir kitus, ir save. Gebėjimas geriau komunikuoti, būti empatiškam yra didelis privalumas kiekvienoje veikloje“, – sako rašytoja.
– Esate rašytoja ir kūrybinio rašymo dėstytoja. Kuri veikla jums artimesnė, kuri svarbesnė?, – paklausėme Z. Venditozzi.
– Labai sudėtingas klausimas, nes abu dalykai susiję. Prieš tapdama rašytoja, dirbau anglų kalbos mokytoja, todėl manau, kad niekada neprarasiu noro mokyti ir padėti žmonėms tobulėti. Labai dažnai, mokydama kitus žmones kūrybinio rašymo, galvoju apie savo kūrybinius projektus, kitų mokymas man padeda tobulėti kaip rašytojai.
Žinoma, jausmas, kai parašau ką nors, kas man pačiai patinka, kaip ir galimybė kažką sukurti, yra labai geras.
– Ar iš tiesų įmanoma išmokti kūrybinio rašymo?
– Visada įmanoma kritiškai pažvelgti į savo rašymą ir stengtis tapti kuo geresniu rašytoju. Manau, kad kūrybinio rašymo mokytojų pagrindinė užduotis yra padėti rašytojams pažvelgti į savo darbą iš šalies, įvertinti jį platesniame, kitų kūrinių kontekste. Labai svarbu skaityti daug ir įvairios literatūros; geri kūrybinio rašymo kursai gali padėti praplėsti horizontus.
– Kodėl reikia mokytis kūrybinio rašymo – juk ne visi planuoja tapti rašytojais?
– Saviraiška, gebėjimas komunikuoti savo idėjas yra ypatingai svarbus, o kūrybinis rašymas – bet kokia jo forma – yra puikus būdas tą daryti. Be to, kūrybinis rašymas išmoko geriau suprasti vieniems kitus, o tai yra viena iš reikalingiausių savybių bet kuriame darbe: kad ir kuo užsiimtumėme, gebėjimas suprasti kitų žmonių elgesį, empatijos ir komunikacinių savybių ugdymas labai padeda ir gyvenime, ir profesinėje veikloje.
Asmeniniu lygmeniu, kūrybinis rašymas padeda geriau suprasti savo paties gyvenimą ir yra labai naudinga praktika dvasinei higienai palaikyti.
– KTU dėstysite kūrybinį rašymą angliškai žmonėms, kuriems anglų nėra gimtoji kalba. Su kokiais iššūkiais susiduriama tokiu atveju? Kokie galimi privalumai?
– Nors ir kalbame skirtingomis kalbomis, svarbūs dalykai mūsų gyvenime ir jų išgyvenimo patirtys – kalbu apie meilę, mirtį, tapatumo paiešką ir panašiai – yra tie patys. Turime bendrumų, kurie padeda mums suprasti vieniems kitus ir atveria kelią tyrinėti savo patirtis. Be to, nors ir bendravimas skirtingomis kalbomis yra savotiškas iššūkis, jis taip pat suteikia progą pagalvoti apie tai, kaip veikia mūsų gimtoji kalba. Ir, žinoma, linksmiausios situacijos atsitinka, kai kalbos ištekliai išsenka!
– Kiek laiko užtrukote, rašydama savo pirmąjį romaną?
– Apie dvejus metus – dažniausiai rašydavau po porą valandų sekmadienio rytais; tuo metu dar dirbau mokykloje ir turėjau tris mažus vaikus, tad laiko buvo nedaug. Tiesa, per tas kelias valandas suspėdavau parašyti gana daug. Matyt, geriau mokėjau susikaupti.
– Ką šiuo metu rašote?
Šiuo metu redaguoju romaną apie dvasinę sveikatą ir aiškiaregystės gebėjimus. Pradedu rašyti ir naują savo romaną, sau nebūdinga tematika – jis istorinis, pagrįstas realiais įvykiais.
– Kas sudėtingiau – ar parašyti romaną, ar jį išspausdinti?
– Manau, kad man sunkiausias yra redagavimo procesas, nes labai sudėtinga objektyviai žvelgti į savo pačios tekstą.
– Koks jūsų pagrindinis patarimas svajojantiems parašyti knygą?
– Mano nuomone, pats svarbiausias dalykas yra nenuleisti rankų. Tiesiog rašykite ir siųskite savo darbus leidėjams. Tai labai sunkus kelias – sudėtinga pradėti juo eiti, sudėtinga yra užbaigti didelį kūrinį be jokios garantijos, kad kas nors jį perskaitys. Labai sunku susidoroti ir su tuo, kad tave nebūtinai spausdins, nebūtinai įvertins palankiai, grąžins tavo rankraštį (tą patiria visi), ir, nepaisant to, rašyti toliau. Tačiau, jei esi tikrai nusprendęs tapti rašytoju, turi rašyti toliau.
– Kiek svarbu šiandien rašytojui bendrauti su skaitytojais, reklamuoti save per socialinius tinklus? Ar naudojate „Facebooką“, „Twitterį“ ir kitus kanalus savireklamai?
– Socialinę mediją labiau naudoju bendrauti su kitais rašytojais ir tam, kad nepraleisčiau svarbių renginių ir kitokių literatų pasauliui reikšmingų įvykių. Nieko nėra blogiau nei būti su kuo nors „Facebooko“ „draugais“, ar ką nors sekti „Twitteryje“, ir būti nuolat atakuojamam reklamos apie jų naują knygą. Kita vertus, socialinės medijos yra geras būdas susisieti su žmonėmis, nes rašymas yra gana vienišas užsiėmimas. Tik neleiskite joms atimti viso jūsų rašymo laiko!
