Miesto pokalbiai: sociologas Artūras Tereškinas

Paskelbė: Data: 2014-03-05 09:09

Spausdinti | Komentarai

©  Eglės Navickaitės nuotr.

Artūras Tereškinas – sociologas, lyčių tyrinėtojas, nesenai išleidęs pirmąją mokslinę monografiją apie lietuvišką populiariąją kultūrą „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“. Kalbamės apie knygą, popkultūros išskirtinumą, mokslininkų bendravimą su leidyklomis, tabloidinės kultūros vartotoją ir visa ko samplaiką.

Nors daug kam, ypač iš akademinės aplinkos, klius, knyga iš esmės parašyta pirmu asmeniu. Gal taip specialiai stengeisi įskelti ugnį apsamanojusioje Lietuvos akademinėje spaudoje?

– Ne, specialiai nesistengiau to daryti. Rašiau norėdamas sukurti naujesnį ir šviežesnį sociologinio kalbėjimo būdą, kurį galima vadinti autobiografiniu. Bet tai nereiškia, kad knygoje atsisakau sociologinių duomenų analizės. Anaiptol. Tik tyrinėdamas popkultūrą kartu tyrinėju ir save, jos vartotoją. Manau, kad skaitytojui lengviau suprasti apie ką rašau, kai jis žino, koks aš esu, kas man patinka ir ko nemėgstu. Be to, ši knyga – ir vadinamosios viešosios sociologijos pavyzdys. Joje rašau paprastai, aiškiai, kartais naudodamas metaforas ir palyginimus, kurie įprastesni romanuose ar apsakymuose. Ugnies įskelti akademinėje aplinkoje matyt nelabai pavyks, nes Lietuvos mokslininkai užsiėmę savais darbais. Tačiau tikiuosi, kad „Popkultūra“ bus patraukli platesniam skaitytojų, kuriems įdomu, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, ratui.

Knygoje dažnai savitomis apčiuopomis tyrinėji populiariąją kultūrą, vengi kategoriškų vertinimų, kartais, atrodo, net gėriesi ja, kaip turinčia kažkokią pirminę galią.

– Daugelis populiariosios kultūros reiškinių man iš tikrųjų kelia pasigėrėjimą. Žinoma, yra tokių, kurie man neįdomūs, kelia pasišlykštėjimą ar nuobodulį. Tokių paprasčiausiai nevartoju. Pavyzdžiui, man nelabai įdomu, kas šiuo metu vyksta kūnais dainuojančių merginų grupių rinkoje, nors knygoje yra skyrius apie „Olialia pupytes“, kurios kažkada man buvo svarbios kaip kultūrinis reiškinys. Nelabai įdomios ir vienadienės lietuvių įžymybės, kurios išgarsėja ne savo darbais, bet dalyvavimu kokioje nors realybės laidoje ar tuo, kad apsinuogino „Facebooke“ ar „Youtube“. Kai gali rinktis iš didžiulio globalios popkultūros lobyno, visada renkiesi tai, kas jaudina, žavi, padeda užsimiršti ar atspindi tai, kokiomis problemomis šiuo metu gyveni.

Kokį knygos skaitytoją įsivaizdavai: žinių ištroškusį jaunuolį, tavo faną, socialinį kritiką, o gal tikiesi, kad knygą pirks madingas dovanas mėgstantis hipsteris iš Klaipėdos?

– Įsivaizdavau kuo įvairesnį skaitytoją. Ir pagal tai, kas man parašė perskaitę knygą ar kas atėjo į mano knygos pristatymus Vilniuje ir Kaune, galiu pasakyti, kad tai ir hipsteris iš Klaipėdos (pasirodo, kad kažkurią savaitę mano knyga buvo tarp perkamiausių Klaipėdos „Pegaso“ knygyne, kuris yra „Akropolyje“), ir studentė, ir mokytoja, ir menininkė, ir netgi mokslų daktarė iš Paryžiaus. Mano paties pastebėjimu, dauguma mano skaitytojų yra jaunesnio amžiaus, nes tai auditorija, kuri ir kritiškai vertina popkultūrą, ir ją gausiai vartoja. Įdomu tai, kad kai kurie man parašę sakė, kad knyga privertė juos permąstyti nemažai savo gyvenimo dalykų. Viena skaitytoja rašė, kad „Popkultūra“ padėjo jai suprasti Džordaną Butkutę, kurios anksčiau ji nemėgusi.

Tikriausiai ne vienas akylesnis žmogus pasakys, kad šiuolaikiniame amžiuje, iš esmės – transgresijos – susiliejimų ir perėjimų amžiuje, tokios sąvokos, kaip popkultūra, veik, gali nebetekti prasmės, ištirpti visame kame. Kaip atsakytum į tokį rankas nuleidžiančio žmogaus klausimą, ar dar yra likusių spalvų.

– Tokiam žmogui pasakyčiau, kad mes patys suteikiame sąvokoms reikšmes. Taip, ribos tarp popkultūros ir elitinės kultūros, popkultūros ir kasdienio gyvenimo nyksta, tačiau jos visiškai nesunyko. Dažnai žmonės sąmoningai „pasisako“ apie save ir savo socialinį statusą pasirinkdami vartoti vienus ar kitus kultūros gaminius, priskirdami juos „rimtajai“ ar „nerimtajai“ kultūrai. Pasiklausę, kokia kultūra domisi mūsų draugai ar pažįstami, vis dar pavadiname jų skonį prastu arba geru. Jei tau patinka Džordana Butkutė ar muilo operos, tavo skonis prastas. Jei vaikštai į Kauno dramos teatrą ar Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, be abejo, tavo skonis tikrai geras. Čia, žinoma, šiek tiek supaprastinu, bet tai darydamas noriu pasakyti, kad net ir susiliejimų ir transgresijų amžiuje išliko tam tikrų hierarchijų ir ribų. Be to, nesu toks pesimistas, kaip Lietuvoje daugelio mėgstamas prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas, ir nemanau, kad gyvename bereikšmėje totalių simuliacijų visatoje.

Analizuoji garsenybes. Gal dar kartą pasidalintum nuomone, kodėl tokios atlikėjos, kaip Lana Del Rey yra ant bangos, savitais melancholiškais ritmais užburia šimtus milijonų klausytojų. Teko pažinoti šaunų vaikiną, ištikimą Lanos Del Rey faną, kuris, deja, paliko mus vienus šioje ašarų pakalnėje.

– Abejoju, ar Lana Del Rey prisidėjo prie tavo minėto žmogaus savižudybės. Veikiau pasakyčiau, kad visa Lietuvos socialinė aplinka, perpildyta nepakantumo, žeminimo ir patyčių, stumia žmones žudytis. Priešingai, man Lana Del Rey – įkvėpimo gyventi ir kūrybingumo šaltinis. Kodėl ji populiari? Pirmiausia, tarp daugybės isteriškų, klykiančių ir perdėtai agresyvių moterų atlikėjų globalioje popmuzikos rinkoje ji tikra priešingybė, siūlanti mums jausmingą ir melancholišką retro-pop fantaziją. Antra, mėgindama mums parduoti romantizuotą ir nostalgišką XX a. vidurio Holivudo viziją, ji  neabejotinai originali. Trečia, jos kūryba labai vizuali, kinematografiška, šiek tiek primenanti žinomo amerikiečių kino režisieriaus Davido Lyncho darbus ir muziką, skambėjusią „film noire“ žanro filmuose. Man asmeniškai Lana Del Rey muzika tobulai išreiškia prieštaravimą tarp fantazijų, kurių kiekvienas iš mūsų turime (pavyzdžiui, apie savo mylimuosius arba apie nerūpestingą gyvenimą), ir nusivylimų, kuriuos patiriame kasdien. Šį prieštaravimą galima pastebėti tiek jos dainų tekstuose, tiek muzikiniuose klipuose.

Tavo minimos frustracijos ir neįgyvendintos svajos įgauna vis daugiau galios ir potencijos populiariojoje kultūroje. Kokia jos ir mūsų (vartotojų) santykio ateitis?

– Ateitis matyt panaši į dabartį. Popkultūra įpakuoja ir parduoda mums svajones bei fantazijas, tačiau be jos kai kurios fantazijos mums nebūtų prieinamos. Nors dauguma iš mūsų žinome, kad šios fantazijos sunkiai įgyvendinamos, pats pasitraukimas į fantazijų pasaulį yra malonus. Ateitis žada dar tobulesnių popkultūrinių fantazijų, kuriose maudydamiesi bent trumpam pamiršime savo nusivylimus ir vargus. Tereikia žvilgtelėti, pavyzdžiui, į šiuolaikinį Holivudo kiną (praeitų metų filmas „Ji/Her“, šiais metais pasaulyje rodomi „RoboCop“ ir „Aš, Frankenšteinas“), kad suvoktum šių fantazijų apimtį ir mastą. Tai fantazijos ne tik apie tai, kad robotai padeda mums kovoti su nusikaltimais tobulame pasaulyje, kuriame jų nebeturėtų būti, bet ir apie tai, kad tu pats, amžinai gyvenantis lavonas, būsi sukonstruotas iš daugybės skirtingų žmonių kūnų. O galų gale tai fantazija apie tai, kad gali įsimylėti naujausią savo išmanaus telefono operacinę sistemą ir su ja mylėtis, kitiems tapdamas panašia operacine sistema.

Grįžtant prieš žemiškesnių dalykų, ar lengva mokslo žmogui susitarti su leidyklomis? Kaip knygos juodraštis patenka į komercinių leidyklų redakcijas?

– Lietuvoje akademines knygas paprastai remia Kultūros ministerija ir įvairūs kiti fondai, tad komercinės leidyklos imasi leisti knygą tik gavusios šiokią tokią finansinę paramą. Mano vardas pakankamai žinomas, todėl nebuvo labai sunku susirasti leidyklą, kuri išleistų knygą. Tačiau žinau, kad iš knygų rašymo nepragyvensi, nebent sugebi jas leisti ir pardavinėti pats. Lietuvoje honorarai, mokami daugumai autorių (nekalbu apie keletą komerciškai sėkmingų), yra juokingi, o kai kurių leidyklų nesugebėjimas vykdyti įsipareigojimų (pvz. mokėti  autorinėje sutartyje numatyto honoraro) yra plačiai žinomi.

Ir dėl to nekyla pyktis, nerašai laiškų kultūros ministrui?

– Žinoma, be galo pikta, norisi piketuoti prie Kultūros ministerijos ir rašyti laiškus D. Grybauskaitei bei L. Graužinienei. Juokauju. Viena vertus, blogai, kad Lietuvoje susiformavusi autorių, ir ne tik rašytojų ar mokslo žmonių, darbo nevertinanti ir juos nuvertinanti socialinė terpė. Kita vertus, nemaža dalis autorių susitaiko su tokia padėtimi ir mano, kad jie turi krauti pelną, kad ir koks kuklus jis būtų, leidykloms. Na, o aš pats jau turiu atstovą, kuris derėsis dėl esamų ir būsimų mano knygų.

Kokių knygų dar žadi išleisti. Jau pasižymėjai LGBT, lyčių, popkultūros nagrinėjimuose. Knygos prisatyme Kaune juokais net užsiminei, kad rašai erotinį romaną. Nori pademonstruoti tikras spalvas, ne išblukusius atspalvius?

– Taip, dirbu ties keletu knygų ir projektų vienu metu. Rašau knygą anglų kalba apie emocijų raišką Lietuvoje. Ją sąlygiškai galima būtų pavadinti žlugusių svajonių Lietuvoje sociologija. Rašau ir erotinį romaną, tačiau jis visai nepanašus nei į „50 pilkų atspalvių“, nei į bet kokį erotinį lietuvišką romaną. Savo erotikos suvokimu esu artimesnis amerikiečių rašytojai, menininkei  ir kino profesorei Chris Kraus (jos romanas „Myliu Dicką“ yra tapęs kultiniu) ir beveik visiškai nežinomam prancūzų autoriui Renaudui Camusui, kurio pornografinis romanas „25 seksualiniai susidūrimai“ savo laiku suerzino ne vieną ir kuriam įvadą yra parašęs garsus semiotikas Rolandas Barthesas.

Jeigu barthesiškai analizuotum šiandieninį greitųjų medijų arba tabloidinės kultūros vartotoją, jo paveikslą, kokius epitetus ir apibendrinimus tam parinktum?

– Nesu semiotikas, tad neanalizuočiau. Veikiau analizuočiau kaip kultūros studijų atstovas ir sociologas. O epitetai būtų tokie: prieštaringas ir sunkiai apibrėžiamas, besimėgaujantis popkultūros įvairove, bet sugebantis atsirinkti, pasinėręs į malonumus, fantazuojantis, kritiškas jį supančiai tikrovei, ironiškas, bet kartu sentimentalus, žaismingas ir žiauriai optimistiškas.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt