Vienas populiariausių šiuo metu aktorių mūsų šalyje, Ainis Storpirštis, bei teatro režisierius, taip pat sėkmingai muzikuojantis, Vidas Bareikis, 2008 metais dar būdami studentai tapo ypatingais draugais, kolegomis ir bendraminčiais. Tąkart, negalėdami sulaikyti savyje sukauptų idėjų ir energijos norint visą tai įgyvendinti, vaikinai subūrė akustinę dainuojančių aktorių grupę „Stipriai kitaip“ ir netrukus tapo populiariausia šio žanro grupe, o praėjus dar kuriam laikui, savo vaidybinę veiklą oficialiai įteisino kaip „No Theatre“.
Taigi, dabar artėjant savaitgaliui, kuomet galima sakyti, Kaunas bus okupuotas šių išskirtinių Lietuvos teatro ir muzikos kūrėjų, privertėme juos nors trumpam atsitraukti nuo kūrybinių veiklų ir paskirti keletą minučių pokalbiui, drauge prisimenant kai kurias bendras akimirkas scenoje ir už jos ribų.
Pradėkime labai elementariai – ar laukiate artėjančio savaitgalio ir kodėl?
Ainis: Žinoma! Kaip ten bebūtų, bet Kaunas juk buvo tarsi mūsų abiejų karjeros gimtinė. O gimtinė visada kelia ilgesį…
Vidas: Tikrai taip, dėl to aš ir mėgstu atvykti į šį miestą, man jis kelia daug gerų atsiminimų. O dar kai vieno turo metu pavyksta ir teatro, ir muzikos renginius įgyvendinti, tai iš viso super!
Ar dar būdami studentai, tikėjotės, jog gyvenimas pasisuks tokia vaga, kai darbą vadinsite švente? Manau, neklystu taip sakydama, iš jūsų veidų ir veiklos bent jau taip atrodo.
Vidas: Tuo metu galvojome tik apie viena – kaip įgyvendinti tai, ką norime ir ką planuojame. Oj patikėkite, kiek daug keisčiausių sumanymų gali gimti studentiškame kambaryje (Vidas žvilgteli į Ainį). Bet dabar, atrodo, irgi niekas nepasikeitė – elgiamės labai panašiai: kartu dirbame, pramogaujame, kuriame. Tad viskas einasi tarsi pagal kažkieno sudėliotą planą.
Ainis: Žinot, kaip ir visi, mes būdami studentais, tikėjome, kad pakeisime pasaulį (šypsosi). Dabar irgi bandome jį keisti, tačiau pagrindiniu akcentu tampa nebe tai ką tu „šventi“, kaip jūs įvardijote, o tai, kaip tai darai. Svarbu nepervertinti savo galimybių ir atsakyti už savo darbus, dėl to ypač mėgstu Vido duodamas pastabas, jos visada įpareigoja stengtis ir tobulėti.
“Stipriai Kitaip” archyvo nuotr.
Papasakokite, ką veikdavote tamsiais žiemos vakarais, būdami jau draugai, bet dar studentai. Nes dabar jau kaip ir aišku – daug repetuojate, pokštaujate scenoje, džiaugiatės gyvenimu. O kur tada dėdavote visą susikaupusią energiją ir idėjas?
Vidas: Tas laikas tuo ir buvo fantastiškas, kad viskas vyko pirmą kartą! Juk kiekvienam studentui tas laikotarpis unikalus. Todėl aš puikiai prisimenu mūsų pirmąsias dainas ir pirmuosius koncertus. Tai vykdavo spontaniškai ir gaivališkai, taip kaip ir būdinga jaunam, karštam kraujui.
Ainis: O aš pamenu, kaip mes laukėm… Tada turbūt dar nežinojom, ko, bet vis tiek laukėm. Daug kalbėdavomės ir stengėmės tobulėti kiekvieną dieną. Nors gerai pagalvojus, būdavo dienų, kai pradėdavome tą turimą jaunatvišką energiją švaistyti ir veltui. Na kaip ir visi studentai, suprantat juk… Tada mums tikrai atrodė, kad turim visą pasaulio laiką… O pasirodo, kai nori, tai taip ir yra!
Vidas: Na, man ir dabar labai patinka tai, ką darome, nes tai vyksta jau sąmoningai, mes žinome, kodėl esame ten, kur esame ir ką ten veikiame, bet drauge išlikom su ta pačia energija. Apskritai, aš vertinu kiekvieną gyvenimo etapą.
„No Theatre“ archyvo nuotr. / Spektaklis „Kaligula“
Vienoje iš garsiausių jūsų grupės „Stipriai kitaip“ dainų „Levutė“ skamba žodžiai: „Teta, atverk man teatrą. Aš noriu išvysti scenos stebuklą.“ – Apibūdinkite, kas yra tas „scenos stebuklas“, tiems, kas to dar galbūt nematė ar negirdėjo?
Vidas: Oooo…. (giliai atsidūsta) „Scenos stebuklas“ – tai tokie momentai, kai į vieną būrį susirenka žmonės, labai stipriai tikintys tuo, ką daro ir visi kartu dirbdami, sugeba savo žiūrovus nukelti į visai kitą realybę. Galbūt ta realybė – tai šalis, kur nerasime problemų arba, atvirkščiai, egzistuoja problemos, apie kurias mes niekada nesusimąstome. Kitaip tariant, kai sugebam žiūrovus išvyti iš jų komforto zonos vien sėdint salėje ant kėdės, man tai yra tikras stebuklas!
Ainis: O man atrodo, kad stebuklų tenka siekti kiekvienam asmeniškai. Kiekvienas iš mūsų pats turi jų ieškoti, juos patirti ir jais tikėti. Neleisčiau sau to konkrečiai apibūdinti, nes tai, tiesiog, būtų negarbinga stebuklų atžvilgiu.
„No Theatre“ archyvo nuotr. / Spektaklis „Kaligula“
Ar galite sakyti, jog į savo pačių asmeninius gyvenimus visada atsinešate kažką iš savo vaidintų personažų? Būtų smagu išgirsti pavyzdžių.
Ainis: Be abejo, tai nenuginčijamas faktas, jog nuveikti darbai palieka savo žymę gyvenime. Pavyzdžiui, klausimai, kuriuos keliu repeticijose ar scenoje tikrai nėra tie, kuriuos bandyčiau analizuoti būdamas namuose ar kitoje man įprastai patogioje vietoje. Bent jau taip buvo iki šiol. Tad dabarties būtyje būtent to ir siekiu, kad niekas nepasikeistų. Bet čia labai plati tema, palikim tai kitam kartui.
Vidas: Ainis sako tiesą, iš tiesų scena kartais paliečia mūsų pačių gyvenimus. Tarkim paskutinis atvejis nustebino ir mane patį. Parašiau dainą, kurioje skambėjo žodžiai: „Mano vaikas šoka breiką…“ Tai buvo dar tuo metu, kai nė negalvojau apie vaikus. O dabar mano 6 metų sūnus iš tiesų lanko šio stiliaus šokių repeticijas. Matyt, kažkaip viskas sugeba materializuotis.
„No Theatre“ archyvo nuotr. / Spektaklis „Kaligula“
Na ir paskutinis, visiškai su teatru ir muzika nesusijęs klausimas, bet pasakantis daug apie jūsų nuoširdžią vyrišką draugystę – kaip apibūdintumėte vienas kitą, jei reikėtų šv. Petrą įtikinti, kad jūsų draugą tikrai reikia praleisti pro Rojaus vartus?
Ainis: Turbūt bandyčiau mudu paveikti taip, kad patikėtume, jog esam nematomi ir tada tiesiog lėtai praeitume pro Šventąjį ir Vartus. Nežinau ar pavyktų, bet pabandyti būtų smagu… Atsiminčiau šį bandymą labai ilgai!
Vidas: O aš sakyčiau taip: „Petrai, klausyk – ar tu kada esi turėjęs tikrą draugą? …tai va, o aš esu. Tad davai praleisk jį, ką? (šypsosi)
Taigi, pirmąjį gegužės šventinį savaitgalį šis vyriškas tandemas ir didelis būrys juos supančių profesionalių aktorių bei muzikantų kvies jus į du skirtingo turinio, tačiau intriguojančius ir tikrai analogijų Lietuvoje neturinčius pasirodymus. Pirmasis – šeštadienį KTU kultūros centre vyksiantis grupės „Stipriai kitaip“ muzikinis koncertas. Antrasis vyks sekmadienį toje pačioje erdvėje, tačiau šį kartą pakvies į kolektyvinį išgyvenimą drauge su „No Theatre“ aktoriais spektaklyje „Kaligula“. Tikimės pasimatyti!
Interviu paruošė Indrė LEVICKYTĖ, VšĮ „Meno žmonės“
