Vienas geriausių Europos vertėjų Y. Gambieras: atimti iš žmogaus kalbą – baisiau nei tremtis

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2016-11-09 06:02

Spausdinti | Komentarai

Yvesas Gambieras / KTU archyvo nuotr.

„Turi mokėti kalbėti kitomis kalbomis, nes jos padeda suprasti kitus žmones, kitas visuomenes. Deja, Europa šiandien eina priešingu keliu, ir mes matome to pasekmes – uždaromos durys, statomos sienos“, – teigia Turku universiteto profesorius emeritas Yvesas Gambieras. Nuo šio rugsėjo mokslininkas, vienas iš geriausių Europos vertėjų, yra ir Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius, jis vadovauja tyrėjų komandai, atliekančiai vertimo srities mokslo tyrimus.

Pasak daugiau nei 40 metų Suomijoje gyvenančio prancūzo, kalba yra jo namai: „Galiu gyventi bet kur, tačiau jei man uždraustų kalbėti savo kalba, tai mane nužudytų“.

Pats šešiomis kalbomis kalbantis Y. Gambieras teigia, jog, norint patirti kultūrų įvairovę daugiakalbiame pasaulyje reikėtų mokėti bent vieną germanų (anglų, vokiečių, švedų, danų), vieną romanų (prancūzų, italų, ispanų), vieną slavų (rusų, lenkų, čekų ir kt.) kalbą.

Daug keliaujantis mokslininkas teigia, jog taip tiesiogiai pažįsta šalis ir susidaro tikrą vaizdą apie jų istoriją: „Suprasdamas, kokia didelė ir svarbi savo laiku Europai buvo Lenkija ir Lietuva, pradedi suprasti ir kai kurias šiandienos aktualijas“. Jis apgailestauja, kad Europoje kalbų mokymasis keliauja užmarštin.

KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslininkų grupė TRANSNATION, vadovaujama Y. Gambiero gilinsis į vertimo istoriją. Pasak profesoriaus, vertimas, kai kaupiama skirtinga informacija, importuojamos ir eksportuojamos žinios, tuo pačiu yra ir tautiškumo, nacijos kūrimo procesas.

„Kalba yra tavo identiteto, patirties dalis. Kartais nė nesuvokiame, kaip giliai mumyse gyvena kalba, kad ji susijusi net su mūsų kūno atmintimi“, – teigia mokslininkas.

– Kaip apsisprendėte vadovauti moksliniams tyrimams KTU?, – paklausėme Y. Gambiero.

– Viena iš pagrindinių universiteto misijų yra kurti žinias ir jas vystyti, todėl tyrėjus ugdyti labai svarbu. Apskritai, man veikloje svarbiausia yra mokytojų ir mokslininkų ugdymas. Jeigu to nedarysime, turėsime didelių problemų.

– Esate buvęs Lietuvoje ne kartą. Koks jūsų įspūdis apie mūsų šalį?

– Man patinka keliauti, nes tokiu būdu daug sužinau apie istoriją – ir tai daug išsamesnės žinios, nei gavau mokykloje. Pavyzdžiui, suprasdamas, kokia didelė ir svarbi savo laiku Europai buvo Lenkija ir Lietuva, pradedi suprasti ir kai kurias jų pozicijas šiandien. Tai susiję ne tik su Baltijos šalimis, bet ir su, pavyzdžiui, Graikija.

Jei norime vieningos Europos, turime pasistengti ją šiek tiek geriau suprasti.

– Sakoma, kad kalbų mokymasis atveria kelius į kitas kultūras. Galbūt, jei žmonės žinotų daugiau kalbų, daugiau suprastų ir apie vieningą Europą?

– Taip, bet, deja, mes neiname ta linkme. Pavyzdžiui, Šiaurės šalyse žmonės nebesimoko kalbų. Jie kalba angliškai, tačiau Europa nėra vienakalbė.

Beje, Danijoje, kai kurie autoritetai mano, kad net ir anglų kalbos mokytis universitete nereikia, nes kai kurie žmonės moka angliškai prieš patekdami į universitetą. Štai, viena kolegė iš Danijos sakė, kad Kopenhagos verslo mokykloje vertimo programa išbraukta iš studijų programų sąrašo, taigi, verslo žmonės kalbų nebesimokys. Ta pati tendencija matyti Švedijoje, panaši – Suomijoje. Pavyzdžiui, Turku universitete kai kurie atsakingi asmenys mano, kad universitete kalbų mokytis nereikia – tam pakanka „Erasmus“ studijų mainų.

Manau, kad tai – neteisingas kelias. Kalbos padeda suprasti kitus žmones, kitas visuomenes. Manymo, kad viską gali išspręsti viena kalba, padarinius matome šiandien: mes užsidarome duris, statome sienas. Taip naikiname Europą.

– Jūs kalbate šešiomis kalbomis. Kaip tai praturtina jūsų patirtį?

– Priklausomai nuo to, kokia kalba kalbi, keičiasi tavo asmenybė. Nesu toks tikras, kad mano kūno kalba yra tokia pati, kai aš kalbu, pavyzdžiui, angliškai, ar prancūziškai. Kalba yra identiteto, patirties dalis. Kalbėti itališkai yra visai kas kita, nei kalbėti, pavyzdžiui, suomiškai.

– Yra tokių rašytojų, kaip, pavyzdžiui, Vladimiras Nabokovas ar Milanas Kundera, kurie išgarsėjo rašydami ne gimtąja, o užsienio kalba. Su kokiais iššūkiais tokiu atveju susiduriama? Kas laimima?

– Mane visada žavėjo žmonės, kurie gali rašyti skirtingomis kalbomis. Pats, kai rašau sau, naudoju daug kalbų kai kuriems tai nepatinka, kai kurie tuo žavisi.

Rašyti keliomis kalbomis iš karto – labai įdomu, nes leidžia pamatyti, kiek giliai kalba yra tavo paties dalis. Iš tiesų, kalba ir esi tu pats. Man patinka sakyti, kad turiu tik vieną gimtąją šalį – savo kalbą. Galiu gyventi bet kur, bet jei kas nors man uždraustų, pavyzdžiui, kalbėti prancūziškai, jie mane nužudytų.

Priversti žmogų pakeisti kalbą yra baisiau nei tremtis.

– Tikriausiai, rašydamas ne gimtąja kalba save apriboji?

– Iš dalies, tačiau, tuo pačiu, gali kalba ir žaisti: žodžiais, kalbos konstrukcijomis, keliomis kalbomis gali pasakyti dalykus, kurių negalėtum, jei kalbėtum tik viena. Pavyzdžiui, gimtojoje kalboje posakiai, metaforos gali būti vartojami kaip kalbos pusfabrikačiai. Kalbėdamas užsienio kalba tuos posakius iškonstruoji, panaudoji kitaip ir atrandi naujas idėjas.

Pavyzdžiui, neseniai kolegai atsisveikinimo proga parašiau 5 eilėraščius: kai kurie iš jų prancūziški, kai kurie – angliški, bet su aliuzija į prancūzų literatūrą. Nemanau, kad kiti kolegos suprato, tačiau tas žmogus, kuriam tai buvo skirta – taip, nes su juo šnekučiuodavomės prancūziškai.

– Lietuvoje skaitome daug vertimų. Kas, jūsų nuomone, svarbiausia gerame vertime?

– Man atrodo, kad didžiausias iššūkis vertime yra „importuoti“ kitokį stilių, kitą visatą, tačiau padaryti ją suprantamą lietuviams. Kitaip tariant, verčiant nereikia stengtis priversti kažką tapti lietuviu, greičiau jau pasakyti: „aš rašau lietuviškai, bet prašau, supraskit, kad tai yra iš kito pasaulio“.

Vertėjo pagrindinė užduotis yra atverti naujus kelius, naujus būdus, ne pritaikyti viską prie savo siauro įsivaizdavimo, kaip kas turi būti.

– Pats dirbate vertėju?

– Taip, tik ne grožinės literatūros. Verčiu techninius tekstus, nes jų labiausiai reikia. Turite nepamiršti: 96 proc. kasdienio vertimo yra ne literatūros vertimas.

– Kuo įdomus technikos kalbos vertimas?

– Man patinka, kad jis padeda susikalbėti žmonėms iš tos pačios srities. Net jeigu verčiamas tekstas yra skirtas, pavyzdžiui, tik inžinieriams, supranti, kad egzistuoja esminiai retorikos ir pasakojimo tradicijos skirtumai.

Pavyzdžiui, suomio inžinieriaus tekstą, versdamas jį į prancūzų kalbą, turiu perstruktūruoti pagal tam tikrą prancūzų kalbos logiką, kitaip prancūzas inžinierius teksto nesupras. Suomiui svarbiau faktai, informacija, prancūzui – svarbu, kad būtų aišku, koks yra ryšys tarp tų faktų.

Žmonės linkę sumenkinti techninį tekstą iki terminologijos, tačiau jeigu tai būtų tik terminologija, vertimą būtų galima pilnai automatizuoti. To padaryti kol kas neįmanoma.

– Vertėjaujate daugelį metų ir raštu, ir žodžiu. Į kokią sudėtingiausią situaciją esate pakliuvęs?

– Viskas vyko Paryžiuje, prieš daugelį metų, tąkart vertėjavau žodžiu. Susitikime dalyvavusi Rytų Vokietijos vokietė, kalbėdama apie istoriją, akivaizdžiai melavo. Tai buvo grynų gryniausia propaganda – tą žinojau ne tik aš, bet ir visi susirinkusieji. Buvo akivaizdu, kad ji ir pati žino, jog meluoja.

Iki šiol nežinau, kaip aš turėjau elgtis. Tada tiesiog nustojau versti – egzistuoja tam tikra etika, žmogiškosios vertybės. Kai prieini iki tam tikros ribos, kur jos pažeidžiamos, turi pasakyti: „Stop“.

– Vertėjams, matomai, tenka dalyvauti pačiose sudėtingiausiose situacijose.

– Politinėse, diplomatinėse situacijose egzistuoja tam tikra retorika, turi žaisti pagal žaidimo taisykles. Pavyzdžiui, versle taip pat egzistuoja tam tikra retorika, blefas yra derybų dalis. Sėdėdamas už stalo su verslininkais žinai, kad jie žaidžia žaidimą. Tačiau, kai susiduri su melu – tai jau vertybių klausimas.

Tiesa, šiandien politikai meluoja be skrupulų – pakanka prisiminti „Brexit“!

– Gana ilgą laiką dirbote vertėju versle?

– Tuo nebeužsiimu, nes toks darbas yra labai imlus laikui, tačiau nėra tiek vertinamas. Pavyzdžiui, Suomijoje, jei vertėjauji raštu, turi versti ir žodžiu. Jie sako: ateik, pavertėjausi derybose ir panašiai, iš šalies tai atrodo paprasta. Tačiau geras vertėjas verčia ne tik tekstą, bet ir kultūrinius nesusipratimus.

Žmonėms atrodo, kad visi yra tokie patys, tačiau tai nėra tiesa. Skirtumai atsiskleidžia pačiuose mažiausiuose dalykuose – pavyzdžiui, skiriasi Pietų ir Šiaurės šalių gyventojų laiko supratimas. Jei Skandinavijoje priimta pradėti susitikimą laiku ir tiksliai numatyti, kiek jis truks, tai Prancūzijoje jie gali pradėti anksčiau, bet nežinoti, kada baigs. Suomiai, pavyzdžiui, linkę derėtis prieš pietus, prancūzai – aptarinėti dalykinius reikalus pietų metu. Suomis tokiame susitikime, kai reikia kalbėtis valgant, jausis labai nepatogiai.

– Tačiau, daug su užsienio šalimis dirbantys verslininkai, matyt tuos dalykus išmano?

– Gali būti geras verslininkas, bet nesuprasti, kokią įtaką turi kultūriniai skirtumai. Prisimenu, kartą medicinos pramonės įmonės buvome paprašyti išversti vieno produkto siuntą lydinčius dokumentus. Tai buvo su kontracepcija susijęs produktas, siunčiamas į Alžyrą.

Užsakovams pasakiau, kad išversti galime, tačiau tokie dokumentai su iliustracijomis pro Alžyro muitinę nepraeis. Jie pareiškė, kad tai – ne mūsų reikalas. Mes išvertėm, jie išsiuntė, ir, žinoma, siunta grįžo atgal. Įmonė turėjo nuostolių.

Žinoma, jie buvo neteisūs, nes mūsų nesiklausė, tačiau, kita vertus, mes nuo pat pradžių turėjome kalbėti užsakovų kalba. Aš turėjau pasakyti: „Jei taip darysite, turėsite didelių nuostolių“. Tie žmonės pinigų kalbą supranta, būdamas vertėjas, turėjau įvertinti, jog mąstome skirtingai.

– Jei manai, kad kiti žmonės yra iš principo kitokie, ar ne sunkiau juos suprasti?

– Kategorizavimas yra mūsų mąstymo dalis, tačiau svarbu yra suvokti, kada tai darome. Pavyzdžiui, prisimenu savo diskusijas su studentais Suomijoje – dar ne taip seniai jie teigdavo, jog prancūzai yra baisūs rasistai. Tačiau taip vyko tol, kol Suomijoje neatsirado tamsiaodžių. Vėliau rasizmas Suomijoje tapo tokia didele problema, jog apie tai šnekėjo net ir šalies prezidentė.

Prisimenu, kartą ėjau gatve Turku mieste, kur gyvenu, ir pamačiau kaip vyresnio amžiaus žmogus seka akimis juodaodį. Jo akyse buvo tiek nuostabos, lyg būtų išvydęs žmogų iš Mėnulio! Užkalbinau tą vyrą, paklausiau, dėl ko jis toks nustebęs. Šis, savo ruožtu, manęs paklausė: „Jis tikriausiai niekada nematė sniego?“

Mes mąstome stereotipais. Kilimandžaro viršukalnės padengtos sniegu, juodaodis jūsų gatvėje gali būti iš Kenijos.

Prisimenu, kai buvau mažas, į mokyklą turėjau eiti pro rajoną, kuriame gyveno žmonės iš Šiaurės Afrikos. Visi, tame tarpe ir mano tėvai, nuolat liepdavo: „Būk atsargus“. Kurį laiką žiūrėjau į tuos žmones kaip į pavojingus, nors jie tik kalbėjo garsiau nei kiti.

Tik daug vėliau supratau, kad tie žmonės garsiai kalba dėl to, kad jų kultūroje negali kalbėtis akis į akį – turi kreipti veidą į šoną. Niekas man to nepaaiškino, užaugau ir labai ilgai gyvenau su prietarais, kad žmonės iš Šiaurės Afrikos yra pavojingi.

Kai pagalvoji, mano tėvai tiesiog turėjo pasakyti: „Tie žmonės kalba kitaip nei tu, tačiau jų nebijok“.

– Ar dažnai grįžtate į gimtąją Prancūziją?

– Vis rečiau. Bėda ta, kad ten labai dažni streikai. Kai kada jie suplanuoti, kai kada – ne. Gali nebūti metro, gali nevažiuoti traukiniai. Paskutinį kartą, kai lankiausi Prancūzijoje su draugu suomiu, numatytu laiku nebuvo traukinio. Man paklausus, kas nutiko, gavau atsakymą, jog vieną vairuotoją užpuolė, todėl kiti turi teisę valandą nedirbti. Viena vertus, tai – suprantama, antra vertus, kai esi pavargęs po kelionės, dėl tokių dalykų gali netekti kantrybės.

– Ką manote apie terorizmą?

– Terorizmas visada egzistavo – jį naudojo Katalonijos baskai, korsikiečiai. Tačiau, tie žmonės tokiais veiksmais kažko siekė, buvo įmanoma derėtis. Dabar situacija iš esmės kitokia – žmonės žudomi dėl to, kad turi kitokį tikėjimą. Joks sprendimas ar derybos neįmanomi. Tai gali tęstis be galo.

– Neseniai Lietuvoje vyko rinkimai ir vienas iš kriterijų, dėl kurio senoji karta buvo kritikuojama buvo anglų kalbos nemokėjimas. Kiek tai svarbu politikoje?

– Politikai turi teisę į vertėją. Net ir puikiai mokėdamas kalbą, gali nemokėti ja išreikšti visus diplomatinius niuansus. Kita vertus, einame tokiu keliu, kai vertėjas, net ir Europos Parlamente, gali tapti problema. Gali atsitikti taip, kad kandidatų klausime, ne kokios jų vertybės, o, ar jie, visų pirma, moka anglų kalbą.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt