XVIII a. karališkojo Paryžiaus spindesys operetėje „Madam Pompadur“

Paskelbė: Data: 2016-12-02 08:45

Spausdinti | Komentarai

© muzikinisteatras.lt archyvo nuotr.

XVIII a. Paryžius, Liudviko XV-ojo rūmai, aukštuomenės pokyliai, gracingi šokiai ir vienas už kitą nuostabesni barokiniai aukštuomenės damų kostiumai – tai Kauno valstybinio muzikino teatro operetės „Madam Pompadur“ karališką aplinką apibūdinantys ženklai.

Perskaičius apie spektaklio programoje įrašytas režisierės Andželikos Cholinos ir Juozo Statkevičiaus pavardes bei pelnytus „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus (J.Statkevičius – už kostiumus ir grimą, o K.Siurbytė už Madam Pompadur vaidmenį) net neturėtų kilti abejonių, kad ši operetė turėtų būti aukščiausio meistriškumo lygio kūrinys.

Visgi – ar tikrai visas šis išorinis XVIII a. Prancūzijos spindesys ir garsiausių kūrėjų pavardės užtikrina net tik spektaklio sėkmę, bet ir intriguojančią markizės Pompadur istoriją bei jos aktualumą šiandieniniam žiūrovui?

madam_pompadur13

© muzikinisteatras.lt archyvo nuotr.

Kas gi buvo toji madam Pompadur?

Pradėkime nuo pradžių, kas gi buvo toji madam Pompadur? Trumpiausias atsakymas – Jeanne Antoinette Poisson, vėliau tapusi karialiaus Liudviko meiluže – markize Pompadur, ir sakoma, valdžiusi ne tik jo širdį, bet ir visą šalį. Kaip ši moteris iškilo, kokią įtaką turėjo karaliui ir Prancūzijos politikai bei kultūriniam gyvenimui, kokie žymiausi šalies meno, literatūros ir kitų sričių atstovai lankydavosi jos rūmuose? Gaila, bet beveik nieko reikšmingo (išskyrus keletą detalių, pvz. rūmų poeto Kaliko asmenybę), nušviečiančio žiūrovams XVIII a. Prancūzijos istorinį, politinį ir kultūrinį kontekstą bei pačios Markizės biografiją bei įtaką karaliaus sprendimams ir šalies gyvenimui operetėje nėra atskleidžiama. Pasidomėjus šia asmenybe atidžiau, įdomių istorinių detalių netrūksta – vienas po kito sekę bandymai sužavėti karalių, įsitraukimas į Septynerių metų karą, Markizė atstatydindavo ministrus, buvo įsteigusi karo mokyklą, Versalyje įrengtoje spaustuvėje spausdindavo Voltero kūrybą, buvo ne tik aktyvi meno kolekcionierė ir mecenatė, bet ir pati pasižymėjo grafikos srityje.

madam_pompadur14

© muzikinisteatras.lt archyvo nuotr.

Tikėtis sužinoti šį tą daugiau apie Madam Pompadur asmenybę ir minėtą laikotarpį arba bent jau įdomesnio istorijos pateikimo žiūrovui leidžia spektaklio anotacija, kurioje Markizė pristatoma kaip „istorinė asmenybė (…), markizė Pompadur lėmė to meto valstybės vidaus ir užsienio politiką, globojo mokslą ir menus. Per 20 viešpatavimo dvare metų ši neeilinė moteris valdė ne tik Prancūziją, jos įtaka buvo jaučiama visoje Europoje.“1 Rodos, perskaičius šią dalį, galima viltis, kad bus atskleistas platesnis šios moters portretas (o net tik jos kaip karališkos meilužės) ir bent truputį pabandyta atsakyti į klausimus – tai, kodėl ji neeilinė, ką ir kaip ji nuveikė , kad būtų vadinama tokia įtakinga? Ar tikrai ji buvo ne tik graži, bet dar ir sumani, kad prasiskynė kelią į karaliaus rūmus? Jeigu į šiuos klausimus, nebandoma atsakyti, galbūt nereikėtų klaidinti žiūrovo ir spektaklio turinio neatitinkančiais pristatymais?

madam_pompadur12

© muzikinisteatras.lt archyvo nuotr.

Tiesa, dalis žiūrovų galėtų sakyti, kad ši operetė labai graži ir galima tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis muzika, nuostabiais šokiais ir kostiumais. Pripažįstu, kad choreografija tikrai turtinga ir profesionali. Neapsiribota tik tradiciniais, gracingais rūmų šokiais, galėsite išvysti ir nemažai šiuolaikinio šokio. Tiesa kartais ji atrodo užgožianti patį siužetą. Pvz. Spektaklį turintis užbaigti egiptietiško „teatras teatre“ pasirodymas, skirtas Karaliui, kurį inicijuoja Markizė. Jeigu „Aidoje“ „teatras teatre“ pasiteisino vystydamas siužetą, perkeldamas žiūrovą į kitą erdvę, kurdamas įtampą arba priešingai – pramogą ir netikėtumą, tai šiuo atveju regimas bandymas tiesiog pridurti dar vieną šokio sceną, kuri nei užbaigia istoriją, nei prideda papildomos prasmės.

madam-pompadur

© muzikinisteatras.lt archyvo nuotr.

Karališkas meilės trikampis

Pažvelgkime į siužetą, operetėje brėžiama visai kita meilės istorijos linija – ne tarp markizės Pompadur (Kristinos Siurbytės) ir karaliaus (Jono Lamausko), o tarp markizės ir jos meilužio – Renė (Mindaugo Zimkaus). Taip, vienavertus, įkūnijamas karališkųjų rūmų intrigų ir paslapčių sluoksnis ir markizės kaip fatališkos moters, apsukusios galvą bei kvailinusios net ir patį karalių, įvaizdis. Tačiau „kriminalinė“ arba detektyvinė nuodėmingos istorijos pusė, spektaklyje neatrodo išpildyta. Nors iš pradžių markizės Pompadur ir Rėnė meilikavimai ir atrodo slapti, o galiausiai juodu užklumpa kartu, ir panašu, kad šios moters širdies palydovui geruoju nesibaigs.

madam_pompadur16

© muzikinisteatras.lt archyvo nuotr.

Scenografiniai sprendimai ir spektaklio žinutės paieškos

Itin pasiteisinęs pasirodė scenografo Marijaus Jacovskio sprendimas – prabangos duoklę atiduoti aktorių kostiumams ir šukuosenoms, o scenos neužgožti monumentaliomis, tviskančiomis karališkų rūmų interjero detalėmis. Priešingu atveju, buvo galima paslysti ant išorinės prabangos pertekliaus ir beskonybės ribos. Spektaklio pirmoji dalis prasideda nuo smuklės, kurios minimalistinis, šviesaus medžio interjero detalėmis grįstas vaizdas nenukonkuruoja su scenoje vykstančiu veiksmu. Rūmų aplinka irgi sukuriama vos keliomis detalėmis – pilkų kolonų postamentais, scenos gale įrengtais laiptais. Scenografiškai gražiausios ir iš kitų išsiskiriančios scenos buvo kelios – antroje spektaklio dalyje, kur antraplaniai aktoriai sugūžia į vos apšviestą sceną beveik tamsoje, o šokėjos lyg sustingusios graikiškos skulptūros įvežamos į ją ant kolonų, o netrukus nuskamba Renė ir Markizės atliekamos muzikinės partijos. Antroji – pati paskutinė, kur Madam Pompadur palieką sceną, iškilmingai lipdama scenos tolumoje boluojančiais laiptais.

madam_pompadur10

© muzikinisteatras.lt archyvo nuotr.

Svarstant apie spektaklio pagrindinę mintį, dar pirmojoje jo dalyje šmėkšteli, kad galbūt daugelyje scenoje skambančios tuštokos kalbos, dalies personažų charakterių ir poelgių pagrįstumo neišpildymas – yra priemonė nuimti visą tą spindintį, karališką pudros sluoksnį ir parodyti karališkų rūmų aukštuomenės nuogumą. Tai yra – nuodėmingumu, gražiais apdarais, intrigomis, žaidimais ir linksmybėmis maskuojamą vidinę tuštumą ir intelektualumo stoką. Nors pačioje operetėje tarsi ir netrūksta linksmų, komiškų elementų, kurie turėtų sufleruoti ne tik apie lengvą, pramoginį, bet galbūt ir komiškos operetės pobūdį, visgi pavadinti ją tokia sunku. Itin komiški, charakteringi, energingi ir nuo pirmo iki paskutinio akies mirksnio gana natūraliai savo personažus išpildę personažai iš visos rūmų ir miestelio svitos yra du – dešinioji markizės ranka – Belota (Gitana Pečkytė) ir piratas, paslapčių žinovas, šnipas ir dar 1000 veidų turintis – Pularas (Ramūnas Šimukauskas). Tiesą sakant, šiuos antraplanius aktorius stebėti įdomiau net už pagrindinius.

1 http://www.muzikinisteatras.lt/#/Madam-Pompadur.html

Taip pat skaitykite: „Aida“ – pasakiška meilės (ne)laisvės istorija pagal Eltono Jonho muziką

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt