2017-ieji: translyčių asmenų žmogaus teisių judėjimo proveržis Lietuvoje

Paskelbė: Eglė Kuktoraitė Data: 2018-03-15 08:43

Spausdinti | Komentarai

Tomas Vytautas Raskevičius. Augusto Didžgalvio nuotrauka

Kovo 22 dieną Valdovų rūmuose jubiliejinį penktąjį kartą vyksiančių Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų metu bus įteiktas apdovanojimas už nuopelnus LGBT* žmogaus teisių atstovavimo srityje, mažinant homofobijos, bifobijos ir transfobijos daromą žalą bei skatinant LGBT* asmenų atvirumą ir didesnę integraciją į visuomenę. Šiais metais „Vaivorykštės“ apdovanojimui nominuoti trys asmenys ir projektai, kuriais siekiama būtinų pokyčių translyčių asmenų žmogaus teisių srityje.

Su „Vaivorykštės“ apdovanojimo nominantais šiandien kalbamės apie tai, kas paskatino pozityvias iniciatyvas, kuriomis siekiama translyčių asmenų teisių atstovavimo ir matomumo didinimo. Ar 2017 metais Lietuvoje iš tiesų įvyko esminis translyčių asmenų žmogaus teisių judėjimo lūžis?

Translyčius asmenis nacionaliniuose teismuose atstovaujantis LGBT* žmogaus teisių aktyvistas: „Mane motyvuoja šių žmonių vidinė stiprybė būti savimi“

„Jaučiu, kad šiam apdovanojimui esu nominuotas avansu. Translyčių asmenų žmogaus teisių apsaugos srityje dar yra nemažai darbų, kuriuos reikia nuveikti. Didžiuojuosi, kad mano pagalba translyčiams žmonėms keičiant asmens tapatybės dokumentus buvo įvertinta būtent pačių translyčių asmenų,“ – tikina penkis kartus „Vaivorykštės“ apdovanojimui nominuotas Nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL žmogaus teisių politikos koordinatorius Tomas Vytautas Raskevičius.

Paklaustas, kodėl nominuojant buvo pastebėtas jo asmeninis indėlis atstovaujant translyčius asmenis nacionaliniuose teismuose, pašnekovas, kurio pagalba asmens tapatybės dokumentai teismo keliu buvo pakeisti dešimčiai žmonių, tikina, jog šis darbas tiesiogiai palietė konkrečių žmonių gyvenimus.

„Translyčiams žmonėms, kurie siekia pasikeisti asmens tapatybės dokumentus, šis klausimas yra nepaprastai svarbus, nes turi esminės reikšmės jų kasdieniam gyvenimui. Todėl manau, kad nominuodami mane šiam apdovanojimui, asmenys, kuriems pavyko dokumentus pakeisti, taip išreiškė savo dėkingumą. Translyčių asmenų įvertinimas man yra nepaprastai svarbus. Tačiau mano indėlis atstovaujant translyčius asmenis nacionaliniuose teismuose apsiribojo teisine pagalba, sėkmingai teisinio proceso baigčiai prireikė ne mažiau svarbaus translyčių žmonių ryžto ir asmeninių pastangų,“ – pabrėžia translyčių asmenų žmogaus teisių aktyvistas.

Pasiteiravus apie sunkumus, su kuriais susiduria mėgindamas suderinti savo kaip aktyvisto prioritetus, LGL atstovas išskiria laiko trūkumą.

„Nacionalinė LGBT* teisių organizacija LGL nėra išimtinai translyčių asmenų interesams atstovaujanti organizacija. Nepaprastai didžiuojuosi, kad mano organizacija kryptingai atstovauja visų LGBT* bendruomenės narių interesams. Istoriškai translyčių asmenų teisės ilgą laiką buvo nepastebimos ir pamirštos. Vis dėlto, teikdamas teisinę pagalbą translyčiams interesantams, susidūriau su iššūkiais mėgindamas suderinti savo kaip aktyvisto prioritetus. Para turi 24 valandas ir kartais paprasčiausiai pritrūksta laiko visiems būtiniems darbams atlikti. Neretai pareiškimus dėl asmens dokumentų pakeitimo tenka ruošti laisvalaikio sąskaita. Tačiau esu įsitikinęs, kad su panašiais iššūkiais susiduria daugelis žmogaus teisių aktyvistų, kuriems yra asmeniškai svarbu tai, ką jie daro,“ – pasakoja T. V. Raskevičius.

„Asmeniškai nesu translyčių asmenų bendruomenės narys, tačiau translyčių asmenų žmogaus teisių klausimas man yra labai svarbus todėl, kad jis labai puikiai parodo, kaip valstybė gali sistemiškai ignoruoti tam tikrą socialinę grupę. Translyčių asmenų bendruomenė Lietuvoje nėra labai skaitlinga ir politiškai įtakinga, tačiau ją sudarantys individai yra mūsų visuomenės nariai ir Lietuvos Respublikos piliečiai, mokantys mokesčius ir turintys savo teisėtų lūkesčių. Todėl valstybė privalo suteikti šiems žmonėms galimybę gyventi mūsų šalyje būnant savimi. Būtent sisteminis translyčių asmenų teisėtų lūkesčių ignoravimas man ir sukelia ryžtingos motyvacios, siekiant būtinų pokyčių translyčių asmenų žmogaus teisių srityje. Nepaprastai džiaugiuosi, kad mums pavyko teisminiu keliu pasiekti, kad translyčiai asmenys galėtų pasikeisti asmens tapatybės dokumentus be privalomojo pobūdžio chirurginės operacijos reikalavimo. Šie teismo sprendimai sprendžia ne tik individualių žmonių problemas, bet ir sudaro sąlygas tam tikrų būtinų politinių sprendimų priėmimui ateityje. Šis laimėjimas mus pozityviai išskiria net iš kai kurių LGBT* žmogaus teisių kontekste labiau pažengusių Europos valstybių. Tai mane motyvuoja nesustoti ir toliau kryptingai dirbti siekiant, kad asmens dokumentų keitimas translyčiams asmenims būtų įgyvendinamas ne teisminio, o administracinio proceso kontekste,“ – tikina LGL Žmogaus teisių politikos koordinatorius.

„Atstovaujant translyčius asmenis nacionaliniuose teismuose teko užmegzti bendražmogiškus santykius su šios bendruomenės nariais. Pagrindinis dalykas, kurio išmokau bendraudamas su translyčiais žmonėmis, yra jų vidinė stiprybė būti savimi. Nepaisant to, kad jie visą gyvenimą susiduria su panieka ir patyčiomis, šie žmonės labai tvirtai žino, kas jie yra ir ko jie nori. Tai galėtų tapti nebloga pamoka tiek mūsų visuomenei, kurioje vis dar vyrauja transfobinės nuotaikos, tiek ir kitiems LGBT* bendruomenės nariams, kurie daro tam tikras išlygas ir atvirai nekalba apie savo tapatybę. Translyčiai žmonės man yra didelis įkvėpimo ir stiprybės šaltinis. Džiaugiuosi, kad teko galimybė kartu su šiais žmonėmis siekti būtinų pokyčių, tačiau dar daug pergalių mums reikia pasiekti. Translyčiai žmonės Lietuvoje galės jaustis visaverčiais piliečiais tik tada, kai bus priimtas Lytinės tapatybės pripažinimo įstatymas, asmens dokumentai bus keičiami administracine tvarka, bus patvirtintas medicinių paslaugų teikimo aprašas translyčiams asmenims, o įvairūs mūsų šalyje galiojantys teisės aktai bus papildyti diskriminacijos dėl lytinės tapatybės draudimu. Galiausiai reikia, kad Lietuvos žmonės pamatytų, kad translyčiai asmenys yra realūs, tikri ir iš tiesų nelabai skiriasi nuo kitų visuomenės narių. Džiaugiuosi, kad translyčiai asmenys vis drąsiau kalba apie savo patirtis ir ši bendruomenė įvairių pozityvių iniciatyvų dėka tampa vis labiau matoma. Neabejoju, kad ilgainiui žmonės supras, kad translytiškumas yra natūrali žmogiškos įvairovės dalis,“ – viliasi T. V. Raskevičius.

Spektaklio „Trans trans trance“ režisierė: „Ši nominacija spektaklio kūrybinei grupei reiškia daugiau nei meno srities apdovanojimas“

B

Kamilė Gudmonaitė. Augusto Didžgalvio nuotrauka

„Sužinojus, kad esu nominuota Vaivorykštės apdovanojimui, svarsčiau, ar mano statytas spektaklis gali pretenduoti į pokyčius žmogaus teisių srityje. Bet vėliau ramiai priėmiau šią mintį ir džiaugiausi, kad pasitvirtino esminė gyvenimo taisyklė: jei kuri tai, kas ateina iš širdies, negalvodamas apie įvertinimus, pokyčiai įvyksta,“ – tikina spektaklio „Trans trans trance“ režisierė Kamilė Gudmonaitė.

Paklausta, kaip kilo idėja statyti spektaklį moteriškumo bei lytinės tapatybės tema ir kas paskatino kelti klausimą, kaip konstruojamas moteriškumas šiuolaikinėje visuomenėje, pašnekovė tikino, kad spektaklio dramaturgija buvo kuriama ne remiantis pjese, o repeticijų metu sukaupta medžiaga.

„Kartu su aktorėmis priėjome ribą, kai pradedi kvestionuoti, ar moteriškumas, kurį mes reprezentuojame, nėra tik tam tikro laikotarpio ir socialinių aplinkybių konstruktas. Iškėlėme klausimą apie moters seksualumą ir tai, kodėl mes taip gėdijamės savo kūno, arba atvirkščiai – jis nuolat demonstruojamas ir sudaiktinamas? Giliai širdyje supratome, jog būti moterimi – tai laisvė. Taip kilo mintis šiuos klausimus kelti teatre, ne tik draugų susibūrimuose. Mes siekėme dekonstruoti visuomenės sukurtą ir primestą moters vaizdinį, o tada supratome, jog šalia to yra kitų dekonstruotos moters temų. Taip atsirado translytiškumo tema ir apskritai – laisvė būti savimi. Tokiu, koks esi iš tikrųjų,“ – pasakoja režisierė.

Kokius sunkumus patiria moterys, kurios neatitinka visuomenėje vyraujančių „moteriškumo“ standartų? „Žodis standartas tapo toks banalus, tačiau jo neišvengsime, nes visuomenėje socialiniai vaidmenys nuolat standartizuojami. Man atrodo, kad mano karta gimė tuo laiku, kai brendimo ir moteriškumo buvo gėdijamasi, mokyklose kūno pažinimui nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, o ir namuose šios temos buvo tapę savotišku tabu. Kiekviename laikotarpyje egzistuoja tam tikri su moteriškumu ir vyriškumu susiję stereotipai. Nesitaikantys prie šių stereotipų dažniausiai susiduria su diskriminacija bei smurtu. Tačiau didžiausias sunkumas, kurį patiria žmogus (nesakau – moteris, nes vyras lygiai taip pat standartizuojamas), tai vidinė kova su savimi, nepasitikėjimas, savęs nuvertinimas, kai neatitinki tobulosvisuomenės sukurtos vyriškumo ar moteriškumo sampratos. Manau, jog sudėtingiausia išgyventi jausmus, kurie kyla mūsų viduje ir kuriuos bet kokia kaina mėginame užgniaužti,“ – įsitikinusi K. Gudmonaitė.

„Galima sakyti, jog spektaklis – autobiografinis ar dokumentinis, nes visos mūsų asmeninės istorijos buvo paverstos meniniais vaizdiniais. Kad suprastume translytiškumą, į spektaklio repeticijas kvietėmės translyčių žmonių bendruomenės narius, su kuriais bendraudamos atradome labai svarbių dalykų,“ – tikino režisierė.

Paklausta, kokie pokyčiai būtini, kad translyčiai žmonės Lietuvoje galėtų jaustis visaverčiais savo šalies piliečiais, pašnekovė tikino, jog būtina sukurti aplinką, kurioje žmonės galėtų kalbėti atvirai nesibaimindami galimos agresijos ir priešiškumo.

„Save priimti apskritai yra labai sunku. Visas mūsų gyvenimas – tai savęs ieškojimas, ėjimas į save, savęs atradimas. Be abejonės, kai dauguma priešinasi tam, kas yra tavo tapatybės dalis, labai sunku tai ištverti. Esame uždara bendruomenė, kurioje vyrauja priešiškumas kitokiam, todėl labai svarbu kalbėtis, kalbėtis ir dar kartą kalbėtis. Tik tada, kai žmogus galės atsiverti nesibaimindamas, jog tuoj sulauks kritikos, galėsime kalbėti apie sveiką, žmogaus teises užtikrinančią visuomenę. Dabar mes esame linkę teisti, o ne išgirsti, išklausyti,“ – svarsto spektaklio „Trans trans trance“ režisierė.

Ką režisierei ir spektaklio komandai reiškia „Vaivorykštės“ apdovanojimo nominacija? Ar spektaklis sulaukė atgarsio LGBT* bendruomenėje?

„Kažkuria prasme mums tai reiškia net daugiau nei apdovanojimas meno srityje. Šis įvertinimas rodo, jog teatras gali būti pastebėtas ne tik pačių teatro žmonių, jis apima ir kitas gyvenimo sritis. Teatras turi galios siekiant pokyčių visuomenėje. Jaučiu, kad nors šis spektaklis nebuvo sąmoningai kuriamas siekiant kalbėti apie LGBT* žmogaus teisių problemas, jis turėjo stiprų atgarsį vietos LGBT* bendruomenėje ir tapo labai gražiu žmogaus teisių ir laisvių manifestu. Ši nominacija patvirtina, jog teatras yra aktyvus veiksmas. Esu tikra, kad tai įkvėps mus ir toliau kurti socialiai aktyvų meną,“ – vylėsi K. Gudmonaitė.

„Dokumentikos namų“ atstovas: „Translyčiai žmonės vis aiškiau supranta, kodėl turi kalbėti apie savo patirtis“

A

„Dokumentikos namų“ komanda. Augusto Didžgalvio nuotrauka

„Žinia, kad esame nominuoti Vaivorykštės apdovanojimui mūsų komandą maloniai nustebino. Reakcija į vaizdo portretų ciklą apie translyčius žmones socialiniuose tinkluose sulaukė labai įvairių vertinimų. Dominavo pozityvūs komentarai, tačiau buvo ir radikaliai nepakančių vertinimų, dėl kurių mes ir kuriame turinį, kuris kelia įvairius socialinius klausimus,“ – tikina už vaizdo portretų ciklą apie translyčius žmones „Tai tik kūnas, o čia aš“ nominuotų „Dokumentikos namų“ vadovas Daumantas Liekis.

Paklaustas, kaip kilo idėja kurti vaizdo klipus, kuriuose translyčiai asmenys dalinasi savo patirtimis, pašnekovas pabrėžė, jog vienas „Dokumentikos namų“ tikslų – kurti dokumentiką, kurioje analizuojamos žmogaus teisių, prigimtinių laisvių, demokratijos, skurdo ir geopolitikos temos.

„Šios temos Lietuvoje neretai yra ignoruojamos arba pateikiamos iš komercinės žiniasklaidos perspektyvos. Translyčiai žmonės mūsų šalies žiniasklaidoje neretai stigmatizuojami, jų patirtys pateikiamos per stereotipų ir seksualumo prizmę. Savo vaizdo portretų ciklu siekėme atspindėti realias problemas, su kuriomis Lietuvoje susiduria translyčiai žmonės. Vienas pagrindinių kriterijų, kuriais vadovaujamės kurdami dokumentiką, yra siekis atskleisti konkretaus žmogaus asmenybę. Į žmogiškumo temą nežvelgiame per seksualizuotą prizmę, nes tai nėra faktorius, kuris apibrėžia žmogų. Šiuo vaizdo portretų ciklu būtent ir siekėme skirti dėmesio konkretaus žmogaus asmenybei,“ – pabrėžia „Dokumentikos namų“ atstovas.

„Filmuodami siužetus išmokome su savo herojais bendrauti jautriau, delikačiau ir atidžiau. Lyginant su ankstesniais mūsų dokumentinių siužetų herojais, nebuvo paprasta įtikinti translyčius žmones prabilti apie savo patirtis prieš vaizdo kamerą. Tačiau nufilmavus pirmuosius siužetus ir pristačius juos visuomenei, pamažu įgijome ir kitų translyčių asmenų bendruomenės narių pasitikėjimą,“ – pasakoja vienas vaizdo portretų ciklo apie translyčius žmones kūrybinės komandos narių.

„Pagrindinis pokytis, kurio turėtume siekti, mano manymu, yra tai, kad Lietuvoje kiekvienas žmogus, nepaisant lytiškumo, tautybės ar kitų ypatybių, jaustųsi gerai. Tai galime pasiekti tik visuomenės švietimu ir sąmoningumo didinimu. Sąmoninga visuomenė yra tokia visuomenė, kurioje žmonės yra priimami tokie, kokie jie yra. Tačiau kurdami vaizdo klipų ciklą apie translyčius žmones supratome, kad mūsų šalyje daugėja žmonių, kurie negailėdami savo laiko ir pastangų gina translyčių asmenų teises. O ir patys translyčiai žmonės vis drąsiau kalba apie savo patirtis, paneigia visuomenėje vyraujančius stereotipus ir supranta, kodėl būtina kalbėti apie egzistuojančias problemas,“ – įsitikinęs pašnekovas.

Šis straipsnis yra Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų dalis. Apdovanojimus organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu, remia Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Norvegijos Karalystės ambasada.

Nuspręsti, kas labiausiai vertas Vaivorykštės apdovanojimo, galite ČIA.

lgl.lt

LGL

Ši informacija yra portalo LGL.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik gavus raštišką portalo redakcijos sutikimą.