Apie sąžiningumą

Paskelbė: Edvardas Čiuldė Data: 2016-11-03 10:03

Spausdinti | Komentarai

Edvardas Čiuldė / asmeninio archyvo nuotr.

Yra rašytojai ir yra rašinėtojai. Jeigu priklausai pastariesiems, pravartu įsisąmoninti paprastą tiesą, kad tavo užrašomas žodis nėra išmūrytas amžinybėje ir nestovės ilgai prieš akis kaip laikui nepavaldžios piramidės. Tačiau  labai nesibaiminkite, tokie rašinėtojai kaip šių eilučių autorius patys daugiau ar mažiau nutuokia, kad rašo jie ant jūros paplūdimio smėlio, kur atūžusi banga viską greitai nuplauna.

Tačiau būna ir taip, kad  kiti žmonės trina nuėjusio žmogaus pėdsakus pernelyg skubėdami, net pralenkdami laiką ir jūros bangas.

Kartą ruošdamasis pokalbiui su studentais apie Sokratą prisiminiau, kad prieš keletą metų interneto dienraštyje lrt.lt publikavau straipsnelį pavadinimu „Kas yra sąžinė?“, kur buvo bandoma aptarti šį klausimą remiantis būtent Sokrato įžvalgomis.  Galvojau pasižiūrėsiu portalo archyve, nes iš savo el. pašto straipsnio siuntimo failą netyčia buvau ištrynęs. Tada ir sužinojau, kad pasikeitus LRT  vadovybei, taip pat lrt.lt portalo vadovui  bei vyriausiajam redaktoriui anksčiau publikuoti čia straipsniai buvo išmesti iš archyvo saugyklų,  ištėkšti laukan, pabandykime įsivaizduoti, su pasibjaurėjimu pašalinti. Tarkime, taip radikaliai, kad neliktų nė kvapo, nuo  kūrybingai dirbusio  ankstesnio vyriausiojo redaktoriaus Mindaugo   Nastaravičiaus pabandė atsiriboti naujas portalo vadovas Mindaugas Raguotis ir  garbingą vyriausiojo redaktoriaus postą užėmęs  Vladimiras Laučius. Žinoma, tokio konvulsiško apsivalymo negalime tiesiogiai prilyginti liūdnai pagarsėjusiai knygų deginimo praktika, tačiau vis dėlto nuteikia nesmagiems pamąstymams.  Tačiau kitas palyginimas čia tikrai pravers – štai dešimtis kartų keitėsi balsas.lt savininkai ir vadovai, kito net pasaulėžiūrinės nuostatos, tačiau dienraštis saugo publikuotus ir dabar surūšiuotus straipsnius archyve kaip savo didžiausią turtą arba, pavyzdžiui, Rimvydas  Valatka su triukšmeliu ir dūmeliu paliko lrytas.lt vyriausiojo redaktoriaus postą, tačiau jo publikuoti straipsniai yra saugomi archyve kaip šlovingos dienraščio istorijos liudijimas.

Kai lrt.lt vadovavo M. Nastaravičius, daug rašiau į šį dienraštį,  kelis čia publikuotus straipsnelius net laikau   pusiau pavykusiais, pernelyg  nesigėdiju jų net prabėgus tiek laiko, čia apskritai kartas nuo karto rasdavau įdomaus paskaitymo. Kaip atrodo bent man, į daug ką žiūrinčiam subjektyviai, lrt.lt tuomet buvo aukščiau kotiruojamas visuomenėje, žinomesnis, dabar, regis, jau  laikomasi nuostatos, kad  visuomeninio transliuotojo veikloje interneto portalas nėra lygiavertis partneris televizijai ir radijui.

Keletą kartų yra tekę susitikti akis į akį su M.Nastaravičiumi, trumpai pabendrauti. Jaunas žmogus paliko šviesuolio įspūdį, net norėjosi patikėti, kad mūsų ateitis yra patikimo jaunimo rankose. Nežinau, kur likimas dabar jį užnešė,  bet neabejoju, kad  talentingas ir sąžiningas žmogus rado savo vietą po Saule. Kita vertus, neturiu nė mažiausios intencijos užsipulti naujus lrt.lt vadovus.  V. Laučius apskritai yra charizmatiška asmenybė, o jo įkrauti intelektiniu įniršiu straipsniai dažnai budina mus iš tingaus apsnūdimo, ne vienas iš jų gali būti laikomas intelektinio sąžiningumo pavyzdžiu.  Taigi būtų galima pasakyti net taip, kad  ne žmonės čia yra sugedę, o kažkoks jų veiklą reguliuojantis mechanizmas, dėl ko galbūt net dori r garbingi žmonės tampa nešvankios situacijos įkaitais.

Kadangi čia įsipareigojau kalbėti apie sąžiningumą, savo ruožtu apie nesąžiningumą užsimindamas tik dėl konteksto, regis, būtų tikslingą keliais sakiniais persakyti ištrinto straipsnio pagrindinę mintį, taip atstatant istorinę teisybę  (juokauju).

Sokratas tapatino dorovę ir žinojimą, įrodinėdamas, kad tik žinantis žmogus gali tapti doru žmogumi.  Tai yra vadinamoji gėrio ir pažinimo tapatumo tezė,  nes čia tarp žinojimo ir dorovės dedamas lygybės ženklas arba, galima pasakyti dar taip, dorovė išvedama iš žinojimo tiesiogiai, be jokio tarpininkavimo.  Tačiau dar didesnis  keblumas kyla interpretatoriui, kai prisimename, kad tas pats Sokratas, kuris tapatino žinojimą ir dorovę, su dar didesniu užsispyrimu tvirtino, jog dorumo išmokyti neįmanoma.

Dėl dorovės ir žinojimo tapatinimo Sokratui  priekaištavo dar antikos žmonės, štai, pavyzdžiui, Aristotelis tiesiai šviesiai pastebi, jog, girdi, Sokrato etika yra pernelyg intelektinė.   Beveik neįtikėtina, bet šiai Aristotelio nuomonei moderniaisiais laikais pritarė net toks  kraštutinis panlogistas kaip Georgas  Hegelis, kuris nuo savęs pridūrė: esą Sokrato etikai trūksta širdies momento. Kita vertus nereikia būti  Aristoteliu ar G.Hegeliu,  nūdienos žmonės savo patirties kaina be filosofijos pamokymų supranta, kad žinojimas įprasta to žodžio reikšme, išsilavinimas, eksperto kvalifikacijos, net mokslo laipsniai savaime žmogaus doru nepadaro.

Kartais užtenka užvesti mus ant kelio ir po to, sparčiai žingsniuodami,  stebimės neatsistebėdami dėl to, kodėl anksčiau taip ilgai klaidžiojome patamsiuose. Iš tiesų, Lietuvoje gyvenęs ir dirbęs pasaulinio garso filosofas Vosylius Sezemanas atkreipia dėmesį į tai, kad Sokratas  kalba ne apie žinojimo apskritai ir dorovės tapatumą, bet daug konkrečiau,  o būtent apie savęs žinojimo ir dorovės neatskiriamą vienybę, drauge primindamas mums visiems gerai žinomą dalyką, kad Sokratas buvo įtikėjęs, jog bet kokie pažinimo rezultatai įgyja prasmę tik tada, kai jie veda žmogų savęs pažinimo linkme, tik tokį žinojimą, laikantis sokratiškojo požiūrio,  galima vadinti žinojimu tikrąja to žodžio reikšme.

Tačiau lygiai taip pat dorovės problemą suprasti mums teikia pagrindą kalba savo etimologinėmis nuorodomis.  Nesunku pastebėti, kad  tą pačią sokratišką nuostatą išsako žodis „sąžinė“, kuris yra žodžių „savęs žinojimas“ santrumpų derinys.

Kartais sakomas, kad dorovės problema yra labai paprasta, esą viskas susiveda į klausimą – turi žmogus sąžinę, ar neturi? Su tokiu teiginiu iš dalies būtų galima sutikti, jeigu drauge atkreipsime dėmesį, kad čia „turi“ ar „neturi“ yra truputėlį kitokie nei tas pats žmogus „turi“, pavyzdžiui, kepenis, dvylikapirštės žarnos opą ar kankorėžinę liauką.

Žodžio „sąžinė“ etimologija nurodo ne į kažkokią objektinę konfigūraciją, o į savęs pažinimo procesą, kurio, tiesą sakant, kito žmogaus išmokyti neįmanomą, žinia, tokio meno žmogus mokosi pats iš savęs visą gyvenimą.

Visi esame girdėję daugybę gėrio apibrėžimų, tačiau visi suprantame, kad jokie loginiai gėrio  paaiškinimai  neužkabina gėrio esmės ir neįpareigoja mus veikti gėrio naudai.

Gėrio negalima pažinti kaip išorėje esančio daikto. Iš tiesų tikras gėrio pažinimas skiriasi nuo netikro tuo, jog tikrajame pažinime glūdi realus gėrio pajautimas, tiesioginis sąlytis su juo. O tai įmanoma tik tada, kai gėris yra pažįstamas žmogaus savęs pažinimo forma.

Savęs pažinimo atveju pažinimo subjektas ir pažinimo objektas sutampa, taigi ir gėrio pažinimas čia tampa  unikalia gėrio išgyvenimo patirtimi, kuri įpareigoja veikti.  Toks pažinimo tipas jau nėra neutralus žinojimas, bet įpareigojimas pasirinkti ir apsispręsti. Tiesą sakant, tai  vyksta labai kasdieniškai: tarkime aš nerimauju, kenčiu dėl skriaudžiamo žmogaus ir, nežiūrint  man galimų liūdnų pasekmių, užsistoju už jį.  Taip  gėrio pažinimas savęs pažinimo būdu tapo įpareigojimu veikti, tokiu būdu pažinto gėrio neįmanoma nuslėpti, užkišti kažkur už pečiaus.

Jau sakėme, kad išorinė patirtis negali būti gėrio pažinimo šaltiniu, ar tai reiškia, kad esame uždaryti savo vidujiškumo  kriauklėje, nesugebame atpažinti kito žmogaus gerų darbų. Na, pabandykite prisiminti tuos atvejus, kai matėte, kad kitas žmogus pasielgė dorai, greitai pastebėsite, jog gėrį kitame pažįstame tik tada,  kai jį atpažįstame kaip savo paties galimybę, kaip savo vidinės patirties faktą. Taigi gėrio pažinimas kitame yra tas pats savęs pažinimo procesas.  Gėrį pažįstame kitame tik tada, kai patys esame tokio gėrio banku, tarkime, žmogų gražinusį pilna pinigų lagaminą jį palikusio ant suolelio parke išsiblaškiusiam piliečiu vadiname ne kvailiu, o doru žmogumi, jeigu mes patys panašioje situacijoje pasielgtume lygiai taip pat, vedami žmogiško orumo sumetimų.

Kitas klausimas, jeigu gėrio pažinimas savęs pažinimo duotybėje mus priartina prie gėrio, galbūt yra taip, kad blogio pažinimas savęs pažinimo forma  panašiai įpareigoja puoselėti blogį? Tačiau yra priešingai, toks blogio pažinimas naikina blogį, išlaisvina nuo jo. Reikalas tas, kad labiausiai besimaskuojančiu pavidalu blogis išsidėsto kiekvieno iš mūsų „aš“ prigimtyje, čia jis randa saugiausią slėptuvę, nes čia jis dėvi tirščiausią kaukę.

Blogis nėra savarankiška gyvenimo jėga, dažniausiai jis egzistuoja su gėrio kauke, todėl ir kyla užduotis atskirti tariamą gėrį nuo tikro gėrio, nuplėšiant, jeigu leisite taip pasakyti, tariamam gėriui kaukę. Tačiau tai sunkiausiai yra padaryti man pačiam dėl savo veiksmų.  Kiekvienas iš mūsų lengvai ir greitai atpažįsta kito žmogaus falšą, tačiau  daugelis, jeigu ne dauguma, iš mūsų yra linkę teisintis ir pateisinti save iki begalybės. Sugebėjimas sau pačiam prisipažinti dėl savo veiksmų nesąžiningumo yra savęs pažinimo drąsa arba, kitaip tariant, sąžinės gyvastingumas.

Kartais norisi priešgyniauti, užsispirti, nepasiduoti vyraujančioms nuotaikoms.  Turiu galvoje ir tai, kad šiandien labai dažnai yra kritikuojama Bažnyčia, ypač smaginamasi viešinant kunigų nuodėmes, su ypatingu dėmesiu aptariant tarp šio luomo žmonių pasitaikančius pedofilijos atvejus.

Net jeigu manytume, kad toks viešinimo burbulas yra išpūstas, skatinamas žmonių hipertrofuoto smalsumo, žurnalistų pastangas  byloti apie visus tokius atvejus reikia  sveikinti be paliovos , dar geriau būtų, jeigu  patys dvasiškiai nebijotų išnešti šiukšlių  iš trobos. Tačiau net man, mažatikiui, darosi nejauku, kai įsijautus skelbiama, kad Bažnyčiai yra blogio namai ar nuodėmių irštva.   Nepradedant iš naujo diskusijos šia tema, vis dėlto islamistams puolant Europą prašau prisiminti bent tai, kad krikščionybė yra  Vakarų pasaulio kultūrinis pamatas,  o  krikščionių Bažnyčia – gerosios naujienos arba meilės išminties skelbėja.  Be to, gerų žmonių čia sutiksime tikrai daugiau nei blogų.

Neseniai viename straipsnelyje užsiminiau apie Julių Sasnauską, kovotoją už laisvę, disidentą, politinį kalinį, kunigą, talentingą eseistą. Dar ir dabar nežinau atsakymo į klausimą, tebegalvoju –  ar tokios gražios biografijos žmogaus pasirinkimus lėmė didingas pašaukimas, ar paprasčiausias sąžiningumas?

Andai totalitarizmo už savo pažiūras įkalinti žmonės  laisvajame pasaulyje buvo vadinami sąžinės kaliniais. Dabar  toks įvardijimas gali netikėtai atsiskleisti  dar ir kita puse, nurodydamas į žmogų, kuris, tarkime, yra įkalintas sąžinės, t. y. atsiribojęs nuo visų laisvo pasaulio pagundų. Tačiau iš tiesų tie keli žmonės iš visų mano sutiktųjų, kuriuos galiu pavadinti daugiau ar mažiau sąžiningais žmonėmis, nepanašėjo nė iš tolo į draudimų išvargintas, nualintas sunkaus savęs tramdymo darbo būtybes. Kaip galima spėti, jų, kaip tikriausiai ir čia paminėto kunigo, sąžiningumo pagrindas yra stiprus kūrybinis impulsas, tvirta valia ir pagarba kitam asmeniui. Tokį sąžiningumą lydi ne tiek suraukta kakta, kiek šypsena, kartais ironija ar saviironija. Truputėlį sutirštindamas spalvas pasakysiu, kad sąžiningumas yra linksma dorybė, nors kartais dėl sąžinės skrupulų yra aukojama net gyvybė.

O  jeigu norėtumėte daugiau sužinoti apie kultūrinį krikščionybės užtaisą, junkitės čia http://litlogos.eu/Archive/logos41.pdf ir skaitykite  nuolankaus jūsų tarno straipsnį pavadinimu  „ Dėl kultūrologinio krikščionybės idėjų balanso“.

Taip pat skaitykite: Konservatoriai kaip paralelinės tikrovės užkariautojai

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt