Ar silpniausieji nusipelno pagalbos?

Paskelbė: Data: 2016-10-05 03:04

Spausdinti | Komentarai

Justas Džiugelis / asmeninio archyvo nuotr.

Socialinė nelygybė – ne tik statistikos rodiklis, kuris Lietuvoje yra vienas blogiausių Europoje. Socialinė nelygybė reiškia, kad, net augant šalies bendrajam vidaus produktui, visuomeninė atskirtis ir skurdžiai gyvenančių žmonių skaičius nė kiek nemažėja. Taip atsitinka dėl to, kad Lietuva gyvena rizikos visuomenės sąlygomis.  Rizikos visuomenėje, pasak šį terminą įvedusio vokiečių sociologo Ulricho Becko, įsivyravę ekonomikos interesai, kapitalo galia ir liberalūs santykiai įsiskverbia į viešąją politiką ir viešąjį sektorių. Taip iš lėto, bet garantuotai šalinami rizikos valdymo, arba, kitaip sakant, piliečių apsaugos, mechanizmai, už kuriuos valstybė atsakinga iš prigimties. Praradus jai norą ir galią padėti, žmonės paliekami vieni dorotis su didžiojo kapitalo keliama socialine rizika. Rizikos visuomenės sąlygomis ypač nukenčia pažeidžiamiausieji: šeimos ir vaikai, neįgalieji ir sergantieji, senjorai.

Todėl Lietuvoje reikia stiprinti valstybės vaidmenį apsaugant žmonės nuo potencialių ir realių liberaliosios ekonomikos pavojų ir krizių. Nieko nenustebinsiu teigdamas, kad šeima – visuomenės pagrindas, čia gimsta ir auga žmogus, čia jis tampa piliečiu. Vadinasi, valstybė tiesiog privalo remti vaikus auginančias šeimas, įskaitant ir tas, kuriose sutuoktiniai išsiskyrę, taip pat globėjų šeimas. Šeima gali sėkmingai gyvuoti tik tada, kai valstybėje jai lengvai prieinami viešieji ištekliai: švietimas, socialinė apsauga, sveikatos priežiūra, kultūra. Vienu iš rizikos visuomenės padarinių laikytina absurdiška situacija, kad valstybė nebesugeba laiduoti prieinamo nemokamo ikimokykliniu ugdymo, ir daugybė šeimų turi mokėti už tai privatiems paslaugų teikėjams. Stipri valstybė turi sugebėti teikti prioritetą šeimoms, garantuodama nemokamas viešąsias paslaugas saugiam ir laimingam vaikui auginti. Valstybė neturi teisės taupyti vaikų gerovės sąskaita! Visoms šeimoms prieinamas švietimas, kultūra, sveikatos apsauga ir socialinės paslaugos yra viešasis gėris, ir valstybė privalo jį užtikrinti, siekdama kiekvienos šeimos gerovės ir pačios valstybės išlikimo.

Socialinės apsaugos turinį sudaro ne tik gynimas nuo grėsmių, bet ir kūrimas tokių sąlygų, kurios padėtų kiekvienam rasti vietą savo veiklai darbo santykių sistemoje. Deja, šiandien to dar nėra. Mano patirtis patvirtina, kad daugelis negalią turinčių žmonių galėtų sėkmingai darbuotis ir kurti savo verslą, tačiau negali to padaryti vien dėl to, kad nesulaukia deramos pagalbos iš valstybės. Negalią turinčiam žmogui ypač svarbu turėti asmeninį padėjėją, įgalinantį įveikti aplinkoje pasitaikančias kliūtis. Galima tik apgailestauti, kad šiandien tokių asmeninių padėjėjų vaidmenis dažnai atlieka šeimų nariai, praktiškai negaunantys už tai jokio atlyginimo iš valstybės. Dėl to iš veiklaus socialinio gyvenimo iškart išjungiami net du žmonės – pats negalią turintysis ir jam padedantis šeimos narys. Tuo tarpu šeimoms prieinamos paslaugos suteiktų galimybę jų nariams sėkmingai dirbti ir užsidirbti. Panašiai ir negalią turintis žmogus, asmeninio padėjėjo išlaisvintas, galėtų tapti darbdaviu ne tik jam, bet ir į jo plėtojamą verslą įtraukiamiems kitiems žmonėms.

Visuomenės gerovė niekaip nepasiekiama be bendruomenės ir pilietinės visuomenės dalyvavimo. Todėl viešąsias paslaugas derėtų patikėti nevyriausybiniam sektoriui ir pilietinei visuomenei. Šiuo metu pernelyg didelė valstybės biudžeto dalis eikvojama tokioms daug kainuojančioms, bet neefektyvioms paslaugoms, kaip, pavyzdžiui, vaikų, negalią turinčių žmonių ir senjorų institucinė globa. Šių paslaugų teikimą pilietinė visuomenė turėtų perimti iš valstybės ir institucines paslaugas pakeisti bendruomeninėmis. Valstybei liktų tik teisė kontroliuoti šių paslaugų kokybę. Be to, bendruomenei ir pilietinei visuomenei privalu suteikti daugiau galių sprendžiant strateginius šalies klausimus. Pilietinės organizacijos privalo dalyvauti įvairiuose politikos procesuose, su jomis reikia nuolat konsultuotis. Tik šitaip įmanoma laiduoti visai visuomenei svarbių sprendimų priėmimo skaidrumą ir kokybę.

Vaikai, šeima, negalią turintys asmenys, senjorai sudaro didelę mūsų visuomenės dalį. Jie nori būti veiklūs piliečiai, reikštis ir dalyvauti visuomenės gyvenime, ekonomikoje, politikoje. Norint, kad žmonės kuo labiau įsitrauktų į sprendimų priėmimą, kurdami savo artimiausią aplinką ir visą valstybę, būtina plėtoti bendruomenines paslaugas ir puoselėti bendruomeninę kultūrą. Tam reikalinga pilietinė ir politinė valia. Lietuva neturi kito kelio, kaip tik siekti padoraus gyvenimo lygio, visiems savo žmonėms padarydama prieinamas socialinės apsaugos, švietimo, kultūros bei sveikatos priežiūros paslaugas ir suteikdama jiems kuo geriausias galimybes tapti veikliais kūrėjais.

Taip pat skaitykite: VDU profesorius Jonas Ruškus: „Švietimas – ne prekė, o žmogaus teisė“‏

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt