Darnus pasaulio vystymasis – misija įmanoma?

Paskelbė: Giedrė Biržytė Data: 2016-12-28 08:56

Spausdinti | Komentarai

Marta Čubajevaitė. Projekto įgyvendintojų nuotr.

Praėjusių metų rugsėjį po ilgų derybų ir konsultacijų su pilietine visuomene pasaulio valstybės susitarė dėl Darnaus vystymosi tikslų (DVTikslai, angl. SDGs). Politiniame lygmenyje tai svarbus įvykis, rodantis, kad pasaulio mastu apmąstyti pastarųjų dešimtmečių ekonominiai, socialiniai pokyčiai, padarytos išvados ir iškelti nauji uždaviniai.

Jei jie būtų sėkmingai įgyvendinti, 2030 metais pasaulyje saugiai ir oriai gyvenančių žmonių stipriai padaugėtų, o skurdas ir beprasmės mirtys taptų vis retesni. Ar įmanoma juos pasiekti? Koks vaidmuo tenka Lietuvai ir kaip tai liečia mus pačius? Apie tai kalbamės su vystomojo bendradarbiavimo eksperte, NNVBO Platformos konsultante ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoja Marta Čubajevaite.

Kaip galėtumėte apibūdinti savo kaip šios srities ekspertės vystymąsi?

Vystomojo bendradarbiavimo srityje darbuojuosi jau dešimtmetį. Viskas prasidėjo nuo GLEN (angl. Global Education Network of Young Europeans) savanorystės Indijoje, į kurią aš, ką tik studijas pabaigusi dvidešimtmetė, išvažiavau trims mėnesiams. Buvau kupina naivių vilčių „išmokyti“ vietinius kaimo gyventojus. Ten pamačiau, kad viskas ne taip paprasta, pokyčiams reikia laiko ir, geriausia, kai juos inicijuoja vietos gyventojai. Džiaugiuosi, jog toji „nesėkmė išmokyti“ manęs neatgrasė nuo vystomojo bendradarbiavimo. Veiklą tęsiau užsienio ir Lietuvos nevyriausybinėse organizacijose, studijavau vystymąsi Lundo universitete Švedijoje, o dabar ir toliau mokausi dėstydama VDU.

Kaip apibūdintumėte pasaulio vystymosi tendencijas? Ar galima sakyti, kad pasaulis gyvena geriausius savo laikus, kai yra mažiausiai karų, skurdo, bado ir kitų negandų?

Būtina taip sakyti, nes kitaip neįvertinsime pažangos, kurią pasiekėme. Nuo 1990-ųjų pasaulyje perpus sumažėjo ypač dideliame skurde, t.y. už 1,90, JAV dolerio gyvenančių žmonių. Tačiau taip vis dar tebegyvena kas dešimtas pasaulio gyventojas, o jų daugiau nei 800 milijonai, daugiausia – Pietryčių Azijoje. Bet net nereikia žvelgti taip toli – kas penktas Lietuvos gyventojas gyvena žemiau skurdo rizikos ribos.

Galime pasidžiaugti, jog praėjusiais metais buvo priimti DVTikslai. Jie – ambicingas planas, kuriuo siekiama panaikinti skurdą, nelygybę ir kovoti su klimato kaita visose pasaulio šalyse. Šiais tikslais patvirtinta, jog, norint užtikrinti darnų pasaulio vystymąsi, nebeužtenka kovoti su užkrečiamomis ligomis ar pristatyti mokyklų mažiausiai išsivysčiusiuose pasaulio kraštuose. Reikia užtikrinti, kad visame pasaulyje(!) ne tik vaikai, bet ir suaugusieji įgytų žinių, galinčių jiems padėti rasti orų gyvenimą užtikrinantį darbą. Svarbu, kad miestai būtų plėtojami darniau, atsižvelgiama į tai, kaip ir ką gaminame bei vartojame bei kaip tai veikia žmones ir gamtą. Iš principo – užtikrinti kiekvieno žmogaus teises į darnų ir orų gyvenimą. Visgi klausimas išlieka, ar ir kaip per artimiausius 14 metų politikai ir visuomenė mobilizuosis įgyvendinti šiuos savanoriškai prisiimtus įsipareigojimus ir pasiryš ne tik pagelbėti kitoms šalims, bet ir „susitvarkyti“ savo kiemą.

indijaIndija, 2015 m. Eglės Kasperavičiutės, konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotr.

Kaip keičiasi pagalbos samprata?

Jau senokai suprasta, kad skurdas – tai ne tik pinigų trūkumas, bet ir nekokybiškas išsilavinimas, sveikatos apsauga ir dalyvavimas politiniame gyvenime, diskriminacija. Globalizacija bei stiprėjantys šalių tarpusavio ryšiai, ypač prekyba, lemia tai, kad gamybos ir vartojimo poveikis jaučiamas ne tik kilmės šalyje, bet ir „už jūrų marių“. Pavyzdžiui, beveik kas antras iš mūsų turime išmanųjį telefoną, kurio baterijos kobaltas tikriausiai atkeliavo iš rankomis kasamų šachtų Demokratinėje Kongo respublikoje. Kobaltą išgaunantys suaugę ir vaikai skursta uždirbdami porą dolerių per dieną, dirba be apsaugos priemonių, dažnai susižeidžia ar žūva, o dėl tokių darbo sąlygų ir metalais užterštos aplinkos regione dažni vaikų apsigimimai ir rimtos sveikatos problemos. Tad ar mes, telefonų savininkai, už tai esame atsakingi? Todėl, nors vystomasis bendradarbiavimas, šalių donorių skiriama finansinė ar techninė parama skurdesnėms šalims vis dar populiari – kompleksiniam skurdo problemų sprendimui būtinos investicijos, orių darbo vietų kūrimas, o taip pat ir mūsų vartojimo įpročių pokyčiai.

Ar pastebite požiūrio į skurdą pasaulyje pokytį Lietuvoje? Kaip jį vertinate?

Lietuvos, šalimi donore tapusios vos prieš dešimtmetį, laukia ilgas kelias. Visų pirma, būtina stiprinti politinį įsipareigojimą teikti pagalbą besivystančioms šalims, užtikrinti atitinkamą finansavimą, o jį skyrus, įvertinti jo efektyvumą. Kol kas Lietuvos teikiama pagalba, ypač dvišalė, tėra atskirų mikroprojektų finansavimas, tad jų (ilgalaikį) poveikį sudėtinga pamatuoti. Nerimą kelia ES paramos vystymuisi analizė. Apie 17 proc. ES šalių skiriamų lėšų „nusėda“ tose pačiose šalyse donorėse, paramą skiriant besivystančių šalių studentams, pabėgėlių integracijai, įskaičiuojant „nurašomas“ skolas.

Pokyčiams trūksta ir Lietuvos žmonių paramos. Dažnai girdžiu klausimą: kam to reikia, juk ir Lietuvoje yra daug skurstančių gyventojų. Iš tiesų taip atskleidžiama, kad žmonės tiesiog per mažai žino apie globalias tarpusavio sąsajas. Pavyzdžiui, apie tai, kad mūsų perkamos prekės lemia, kiek uždirba jas pagaminę žmonės kitose pasaulio dalyse, kad ne tik dėl karo, bet ir dėl skurdo, žmogaus teisių suvaržymų, rizikuodami savo gyvybėmis žmonės masiškai plūsta į Europą, kad dėl ekonominės žmonių veiklos keičiasi klimatas, o jo kaita veikia mus visus. Be to, vos 5 proc. šalies gyventojų aukoja, itin mažai savanoriauja. Tad negalime tikėtis didesnių pokyčių tol, kol nėra politinės valios ir tinkamo investavimo į globalųjį švietimą, tol kol globalus pilietiškumas nėra laikomas pamatine vertybe.

Deja, neturiu duomenų, kiek Lietuvos žmonių kelionei į darbą renkasi dviratį, viešąjį transportą, nevalgo mėsos, vengia tropinių produktų, neperka greitosios mados rūbų, taupo energiją, rūšiuoja. Tokie duomenys, tikriausiai, suteiktų daugiau optimizmo, nes šie kasdieniai veiksmai, mažinantys taršą, išnaudojimą, taip pat sėkmingai prisideda prie pasaulinės kovos su skurdu.

Iki šiol žmonės dažnai klausia, kodėl turime padėti kitiems? Kaip atsakote į šį klausimą?

Seimo rinkimų kampanijos metu vienos partijos atstovai rėžė: „Kuo mažiau Lietuva švaistys pinigų įvairiems tuštiems tarptautiniams bendradarbiavimams, tuo bus naudingiau“, visiškai nesuprasdami ne tik tarptautinio solidarumo, bet ir to, kaip glaudžiai yra susiję visi pasaulio įvykiai ir reiškiniai. Saugumas, taika, gerovė už šalies sienų reiškia mūsų pačių saugumą, taiką ir gerovę. Kadangi ugdymo procese nėra vietos globaliam pilietiškumui, todėl mums ir trūksta empatijos bei atvirumo. Apmaudu, jog NNVBO Platformos ir kitų NVO pastangas sukurti globaliojo švietimo koncepciją Lietuvoje tam, kad globalaus pilietiškumo mokymas būtų neatsiejama ugdymo(si) proceso dalis, numarino Švietimo ir mokslo ministerija. Reikia tik tikėtis, kad naujajai ministrei ši tema bus įdomi.

O kol laukiam politinių pokyčių, NNVBO Platforma su #PasaulisPo1Stogu kampanija viešina DVTikslus.  Facebook organizuojamos linksmos viktorinos, dalinamasi įkvepiančiais darnaus vystymosi pavyzdžiais bei siunčiami GLEN savanoriai tiesiogiai savo darbu padėti besivystančiose pasaulio šalyse.

Migracijos krizė privertė lietuvius pajausti, atrodytų, tolimos problemos pasieks ir mus. Ką mes išmokome ar galėtume pasimokyti iš Vakarų šalių, anksčiau susidūrusiomis su migrantais ir integracija?

Manau, kad supratome, jog žmonių migracija vyko, vyksta, o nelygybei pasaulyje augant, jos mastai tik didės. Jei žmonės nesijaus saugūs savo šalyse dėl savo gyvybės, savo ir vaikų ateities, jei nebus investuojama į darnų ekonomikos augimą, pajamų nelygybės mažinimą besivystančiose šalyse, tinkamai kompensuojama žmonėms, praradusiems gyvenimo šaltinius dėl klimato kaitos, ES kuriamos išorinės sienos neapsaugos. Tai supranta ir dauguma ES šalių lyderių.  Belieka tai tik įgyvendinti. Tad itin svarbu skirti realią paramą besivystančioms šalims ir, žinoma, daryti viską, kad Trumpo prezidentavimas nereikštų Paryžiaus klimato kaitos susitarimo „laidotuvių“.

Migracijos krizė taip pat išryškino mūsų visuomenėje slypinčius „demonus“, nepagrįstas baimes ir stereotipus apie kitų kultūrų žmones, kurie, geriau pažįstant į Lietuvą atvykusius ar atvykstančius migrantus, tikiuosi, išsisklaidys.

Šis tekstas yra projekto „Žiniasklaida vystymuisi“ dalis. Jį remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma (NNVBO).

Manoteisės.lt

Manoteises.lt

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.