Debesų Dakare – nauji Lietuvos rekordai

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-09-11 06:22

Spausdinti | Komentarai

Organizatorių archyvo nuotr.

Tuo metu, kai Lietuva užgniaužusi kvapą sekė krepšinio batalijas Turkijoje, tūkstančių viso pasaulio aviacijos sporto gerbėjų akys buvo nukreiptos į Lietuvą.

Lietuvos vardas šmėžavo visuose pranešimuose apie labiausiai prestižinį aviacijos sporto įvykį – legendines Gordono Bennetto taurės dujinių balionų lenktynes.

Būtent tada, kai Lietuvos krepšininkai Europos čempionato aštuntfinalyje kovojo su graikais, Lietuvos padange skriejo Gordono Bennetto taurės lyderių prancūzų Vincent‘o Leys ir Christophe‘o Houver balionas. Šis ekipažas vienintelis iš 21 komandos, startavusios Šveicarijoje, sugebėjo pasiekti Lietuvą. Ir ne tik ją pasiekė, bet ir perskrido, nukeliavo iki Estijos, kur ir nusileido.

Šįsyk svajonės pasiekti gimtinę nepavyko įgyvendinti vienintelei varžybose dalyvavusiai Lietuvos įgulai – Robertui ir Danieliui Komžoms – lietuviai nusileido Lenkijoje. Bet jie įrašė savo vardus ne tik į Lietuvos, bet ir į Gordono Bennetto taurės rekordų lenteles.

Įveikė rekordinį atstumą

Mūsų šalies oreiviai, kaip ir kiti varžybų dalyviai, penktadienį pavakare pakilę nuo starto platformos greta Šveicarijos miesto Fribūro, šeštadienį 16 val. 55 min. Lietuvos laiku nusileido prie pat greitkelio netoli Lipianų miestelio Lenkijoje.

Komžų įgula per beveik 20 skrydžio valandų (19 val. 37 min.) įveikė 814 km atstumą. Jie vienu metu buvo pakilę net į 5,1 km aukštį. Visi šie trys rodikliai – nauji oficialiose varžybose užfiksuoti Lietuvos rekordai.

„Nusileidome turėdami vos 3 kilogramus balasto, kai šiaip įprasta nusileidimui dar išsaugoti apie 50 kg atsargą“, – prisipažino vienas labiausiai tituluotų Lietuvos oreivių 54 metų Robertas Komža. Kartu su juo ankštame vos pusantro kvadratinio metro ploto krepšyje skridęs 16-metis sūnus Danielius tapo jauniausiu visų laikų Gordono Bennetto taurės varžybų dalyviu.

Įveikti dar didesnį atstumą lietuviams sutrukdė ir Poznanės oro erdvės skrydžių vadovų nurodymas beveik 2 km sumažinti skrydžio aukštį.

„Kai skridome 5 km aukštyje, mūsų greitis buvo apie 60 kilometrų per valandą, bet kai dėl mūsų skridimo kryptimi esančių vadinamųjų pavojingų zonų – oro uostų arba lėktuvų takų – gavome nurodymą leistis žemiau 3 km, greitis sumažėjo perpus. O leidžiantis puikiai sureagavo žemės komanda – Vytautas Rudžianskas ir Arūnas Bronusas, laiku spėjusi atvažiuoti į nusileidimo vietą ir pagavusi mūsų išmestą virvę.“

thumbnail_balionai pripusti 2017

Organizatorių archyvo nuotr.

D.Komža pasakojo, jog leistis teko staigiai, bet viską pavyko padaryti labai profesionaliai: „Skrisdami virš medžių viršūnių prisistabdėme ir laimėjome laiko žemės komandai atvažiuoti mūsų pasitikti“.

Sėkmingu nusileidimu džiaugėsi ir Komžų komandos vadovas Rimvydas Baranauskas: „Man svarbiausia, kad saugiai ir tiksliai nusileidome labai sudėtingomis aplinkybėmis, praktiškai be balasto. Robertas pademonstravo savo išskirtinį meistriškumą, preciziškai tiksliu nusileidimu įrodęs, jog yra vienas geriausių profesionalių oreivių. Ir žemės komanda tiesiog šveicariško laikrodžio tikslumu atliko savo darbą, atsidūrusi laiku būtent ten, kur reikėjo.“

Komžų komandą be oreivių, vadovo ir automobiliu balioną lydėjusių V.Rudžiansko ir A.Bronuso dar sudarė vyresnysis R.Komžos sūnus, pernai Gordono Bennetto taurės varžybose su tėvu skridęs Laurynas Komža, šiemet atlikęs koordinatoriaus pareigas, skrydžio strategas Julius Venskus ir meteorologas Virmantas Šmatas.

thumbnail_KomzaKomza pries starta

Dalyvius sveikino minios žiūrovų

JAV žiniasklaidos magnato Gordono Bennetto sumanytose ir 1906 m. Paryžiuje pirmą kartą surengtose lenktynėse šiemet dalyvavo 21 komanda iš 13 šalių. Jų tikslas buvo įveikti kuo didesnį atstumą.

Net 1834,72 km nuskrido nugalėtojais tapę ir šių metų pasaulio čempionų auksą tuo pačiu iškovoję Prancūzijos pirmosios komandos oreiviai V.Leys ir Ch.Houver. Jie ore išbuvo 36 val. 10 min. ir varžybas baigė Estijoje. Antrąją vietą užėmė pirmoji Šveicarijos ekipa (1366,12 km; 46 val. 32 min.), trečiąją – Ispanijos komanda (1334,24 km; 46 val. 24 min.). Jie, kaip ir dauguma kitų komandų, leidosi Lenkijoje

Lietuviai liko 21-oje vietoje, nors ore ir išbuvo ilgiau, nei 19-ąją vietą užėmusi Japonijos įgula – japonai įveikė didesnį atstumą, o tai yra pagrindinis rodiklis.

Lenktynės prasidėjo penktadienį vakare greta Šveicarijos miesto Fribūro. Įvairūs aviacijos sporto renginiai ten prasidėjo jau ketvirtadienį, visi dalyviai buvo apgyvendinti patogiuose kalnų trobelėse, į pakilimo lauką juos nemokamai vežiojo taksi automobiliai, o per dalyvių paradą sveikino minios žiūrovų.

„Visi balionai startavo pagal iš anksto numatytą scenarijų, skambant įgulų valstybių himnams, lydimi džiaugsmingų minios šūksnių. Viso skrydžio metu krepšyje skaniai kvepėjo sūriu ir šokoladu“, – pasakojo R.Komža.

Po finišo varžybų dalyviai vėl skubėjo į starto vietą – tradiciškai ten vyko apdovanojimo iškilmės ir vakaronė.

„Kai praėjusiais metais buvo nuspręsta, kad dalyvausiu Gordono Bennetto taurės varžybose, pradėjau įsivaizduoti visokius scenarijus, tarsi filmą – kaip viskas atrodys. Buvo džiugu, kad nenusivyliau. Vaizdai – fantastiški, starto vieta – nuostabi, apsupta kalnų“, – įspūdžiais dalijosi lenktynių debiutantas D.Komža.

thumbnail_po nusileidimo

Organizatorių archyvo nuotr.

Žino, ką darytų kitaip

Pernai Roberto ir Lauryno Komžų ekipažas po 19.30 val. trukusio skrydžio iš Vokietijos nusileido Šveicarijoje. Jie įveikė 427,15 km atstumą ir tarp 24 komandų užėmė 16-ąją vietą. Jie vienu metu buvo pakilę į pusketvirto kilometro aukštį.

„Šiemet savo rezultatą irgi vertiname teigiamai – pernai pasiekti atstumo, trukmės ir aukščio rekordai pagerinti, kai kurie beveik dvigubai. Planuojant skrydį viso komanda įdėjo daug darbo ir pastangų. Tik pratiškai realizuojant visą planą vėl suklupome ties balasto klausimu. Planuotas 48 valandų trukmės skrydis galimas tik turint maždaug dvigubai daugiau balasto, nei galėjome pasiimti mes. Tai labai ribojo manevravimo galimybes“, – paaiškino R.Komža.

Išmesti balastą – specialiu semtuvu pasemti smėlio iš maišų ir paleisti jį pavėjui – tenka norint pakilti kuo aukščiau. Norint leistis žemiau, tenka išleisti dalį dujų, kurių vietą balione iškart užima oras.

Dieną balioną aukštyn kelia ir jį kaitinanti saulė, tad stengiantis nepakilti per aukštai irgi tenka aukoti dujas. Be to, jei kilsi labai greitai ir aukštai ir dar uždarytu vadinamuoju apendiksu, balionas gali sprogti. Taip yra nutikę per vienas Gordono Bennetto taurės varžybas. Naktį, kai kupolas atšąla, reikia mesti balastą, kad išsilaikytum reikiamame aukštyje. Jis pasirenkamas atsižvelgiant į oro sąlygas, vėjo kryptį, maršrutą ir oro erdvės kontrolierių nurodymus.

Dujinių balionų lenktynėse norint nuskristi kuo toliau, reikia skaičiuoti kiekvieną gramą, galintį traukti krepšį žemyn. Bet geriamas vanduo gondoloje užima nemažai vietos. Be maisto oreiviai taip pat neištvertų, tačiau jo stengiamasi pasiimti kuo optimalesnį kiekį.

Varginančių lenktynių iššūkiai

Pasak R.Komžos, atsigauti po tokio varginančio skrydžio reikia maždaug tiek pat laiko, kiek trunka pats skrydis. „Paskridus 5 km aukštyje nenaudojant deguonies kaukių, nusileidus siaubingai skauda galvą. Nors šiaip pačios lenktynės nebuvo kažkuo ypač ekstremalios, išskyrus keletą manevrų ir, žinoma, nusileidimą 15 metrų tarpelyje tarp miško ir autostrados.“

Paklaustas, ką darytų kitaip, jei vėl galėtų startuoti Fribūre, patyręs pilotas sakė: „Tikriausiai laikytumėmės aukso vidurio, kaip ir darė dauguma komandų, vengtume staigių manevrų ir bandytume nuskristi kuo toliau. Bet mūsų tikslas šįkart buvo atskristi kuo arčiau Lietuvos ar net nusileisti gimtinėje, pataikius į siaurą Suvalkų koridorių, kuris apačioje yra vos 30 km pločio. Tai pavyko vos vienai komandai. Lieka pavydėti prancūzams mažiausiai dviejų dalykų – superlengvos technikos ir patirties, nes jų pilotas V.Leys – aštuoniskart Gordono Bennetto taurės laimėtojas. Kaip sakė Šveicarijos oreivis Kurtas Friedenas, vienintelis būdas treniruotis Gordono Bennetto lenktynėms yra jose dalyvauti.“

Dėl savo sudėtingumo debesų Dakaru vadinamų varžybų rekordininku tapęs D.Komža neslėpė – jis tikėjosi ilgesnio skrydžio: „Nors rezultatais nesu nusivylęs, maniau, kad skrisime ilgiau nei per treniruotę liepą, kai ore išbuvome 24 val. 40 min. Taip pat tikėjausi įveikti ilgesnę distanciją.“

Ankštoje gondoloje beveik 20 valandų praleidę oreiviai neslėpė, jog po finišo nuovargis jautėsi. Nors krepšyje yra galimybė pamiegoti iš medicininių neštuvų padarytoje lovoje, iškišus kojas per specialias ertmes krepšio šone, bet lenktynių įtampa beveik neleidžia sumerkti akių.

„Koks gali būti miegas skrendant. Pasnaudi pasinaudojęs tylos tarpais, kai nereikia bendrauti su oro erdvės kontrolieriais ar komanda ir tiek. Kai nusileidome, galvojau, kad miegosiu mažiausiai savaitę be pertraukos. Bet negalėjau net akių sumerkti“, – prisipažino R.Komža, tapęs pirmuoju Lietuvos oreiviu, du kartus įveikusiu Gordono Bennetto taurės iššūkį.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt