Holokausto edukacija mokyklose: skaičius turėtų keisti moralinė pozicija

Paskelbė: Data: 2016-10-28 09:00

Spausdinti | Komentarai

Diskusijos akimirka. Iš kairės: D. Matas, R. Račinskas, R. Puišytė, V. Toleikis. I. Ivoškaitės nuotr.

Visai neseniai pristatyta nauja žmogaus teisių festivalio „Nepatogus kinas“ iniciatyva „Nepatogaus kino klasė“. Mokytojai gali užsiregistruoti internetinėje platformoje ir dokumentinius filmus naudoti kaip edukacinį metodą savo pamokose.  Viena tokių priemonių tapo ir festivalyje ne kartą rodyta juosta „Iš miško“, pasakojanti apie tai, kaip Panerių žudynes atsimena vietiniai gyventojai. Anot Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojo Vytauto Toleikio, tokie filmai Lietuvai ypač reikalingi.

Holokaustas švietimo sistemoje

Po vieno iš seansų vykusioje diskusijoje ją vedęs „Žinių radijo“ žurnalistas Darius Matas prisiminė, kas besimokant mokykloje apie Holokaustą įstrigo labiausiai. Tai Annos Frank dienoraštis ir nužudytų žydų skaičius.  Anne Frank namų atstovės iš Amsterdamo Liubov Shynder nuomone, dienoraštis mokykloje ypač paveikus, nes apie karo baisumus moksleiviams kalbama jų bendraamžės lūpomis.

V. Toleikis, paklaustas, ar Lietuvoje parengta kokia nors ugdymo Holokausto tema strategija, atsakė, kad šiokią tokią kryptį šalis turi. Vis labiau atsigręžiama į praeitį, pradėta kalbėti apie lietuvių indėlį naikinant žydus, ieškoma ryšių su Izraeliu. Jo teigimu, mokykloje būtina ugdyti empatiją ir nebijoti akistatos su skaudžiomis patirtimis.

Pats mokytojas savo moksleiviams skaičių ir tikslių datų niekada nedėsto. „Rugsėjo 23 d. turiu pamokas apie Holokaustą. Ir kiekvienais metais parenku atskirą istoriją. Kartais tai Icchoko Mero personažas, kartais –profesorė Irena Veisaitė. Stengiuosi, kad tai būtų jų bendraamžių patirtys“, – kalbėjo pedagogas.  Su savo mokiniais jis jau žiūrėjo „Iš miško“. Reakcijos, pasak V. Toleikio, buvo labai įvairios. Vieni verkė, kiti išliko abejingi. Viskas priklauso nuo žiūrinčiojo aplinkos. Jei tėvai su vaiku kalba apie tai, kas vyko, jis ir filmą priima jautriau.

Diskusijoje dėmesys atkreiptas ir į aukštojo mokslo sistemą. Rašyti mokslinį darbą, kuriame antisemitinės pažiūros būtų siejamos su kovotojais už nepriklausomybę, vis dar sudėtinga. „Vilniaus universitete studijavau jau nepriklausomybės metais, nusprendžiau tirti Holokaustą. Jutau didelį spaudimą, tarsi išduočiau Lietuvą. Archyvuose man neduodavo dokumentų, nors privalėdavo juos suteikti. Imdavau Holokausto nusikaltėlių bylas ir galiu patvirtinti, kad tarp jų buvo ir kovotojų už Lietuvos laisvę. Ir, kažkuria prasme, mūsų tai neturėtų stebinti“, – sakė Rūta Puišytė, Yiddish instituto Vilniuje atstovė. Ji pabrėžė, kad žmogus nekinta jau tūkstančius metų, ir tai, kad jis kartu gali elgtis ir kilniai ir niekingai, nėra jokia naujiena.

Skaičiai neveikia

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacijų režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas mano, kad vykdant švietimą Holokausto tema reikalinga teisinga prieiga, nes netinkamas dėstymo būdas tampa problemos dalimi. „Kai buvo tiriamos žmonių nuostatos, užsienio statistika parodė, jog antisemitai žinių apie Holokaustą turi daugiau nei eiliniai piliečiai, taip kad, istorijos žinojimas nebūtinai reiškia vertybines nuostatas“, – kalbėjo jis.

R. Račinskas siūlo Holokausto netraktuoti kaip „jų“ tragedijos, nežiūrėti kaip į Ukrainos ar Ruandos genocidus, vykusius kitose valstybėse. „Geriausiu atveju, mes Holokaustą suprantame kaip Lietuvos žydų netektį. Kol nesuvoksime, kad nukraujavo pati Lietuva, kad mūsų visuomenė neteko fundamentalaus politinio, kultūrinio ir ekonominio potencialo, tol tas požiūris ir bus „mes-jie“, – teigė jis. V. Toleikis atkreipė dėmesį, kad lietuviai, žydai ir armėnai dalyvauja varžybose, kurie daugiau nukentėjo, kurių daugiau ištrėmė, kuriuos žiauriau okupavo. Prisiminęs Molėtuose vasarą įvykusias eitynes, jis pastebėjo, kad jose lietuviai žygiavo už savus, žmonės suprato, kad istorija vientisa ir jokių varžybų iš viso negali būti.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad švietimo sistemos darbuotojai neturėtų laukti, kol istorikai tiksliai atkurs faktus, jie privalo ugdyti moralinę poziciją. Ir tą mokytojai, ne tik istorijos ar etikos, turėtų pradėti kuo anksčiau. „Mokyklą lankiau SSRS ir jau gyvenant nepriklausomoje Lietuvoje, man buvo parodyta, kad daug ko nemokėjau ir nežinojau. Suaugus mokytis dalykų, kuriuos turi mokėti jau būdamas penkerių, nėra smagu. Būtų apmaudu, jei mokinius išleidus į pasalį, kuris šiuo metu sumažėjęs ir globalus, jie supras, kad nežinojo, nemokėjo, jiems kažko nepasakė“, – apibendrino R. Puišytė.

Manoteisės.lt

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt