Kalti be nusikaltimo: romų paauglių istorijos

Paskelbė: Karolis Vyšniauskas Data: 2017-11-23 09:58

Spausdinti | Komentarai

Ruslanas / Nuotraukos: Berta Tilmantaitė, Artūras Morozovas, „Nanook“ multimedijų agentūra

„Einu ir girdžiu – šnabždasi: „Vagis!“ Nekreipiu dėmesio ir einu toliau. Nes jie nežino, kas aš esu.“ – Ruslanas, lietuvių liaudies šokių konkurso laimėtojas, trylikametis romas. Į apkalbas atsakydama darbais, nauja Lietuvos romų karta siekia pabėgti nuo neigiamo visuomenės požiūrio į juos.

Esu Vilniuje, Kirtimų kultūros centre. Tai atoki vieta visai šalia oro uosto, netoli taboro, Vilniaus romų gyvenvietės. Bet kartu – ir vienas iš aktyviausių alternatyvios scenos centrų mieste, kur yra grojęs, pavyzdžiui, Jozefas Van Wissemas, olandų kompozitorius, sukūręs muziką Jimo Jarmuscho filmui „Only Lovers Left Alive“ („Išgyvena tik mylintys“).

Šiandien atmosfera čia kaip niekada guvi, o lankytojų amžiaus vidurkis mažas. Vyksta tradicinė romų kalbos šventė, kur susitinka romų vaikai ir paaugliai bei jų draugai iš Vilniaus, Panevėžio ir Ukmergės.

Romų dainas pakeičia lietuvių liaudies muzika. Scenoje šoka kelios poros, tarp jų šviečia Ruslanas – atsipalaidavęs, energingas, puikiai muziką jaučiantis vaikinas. Šokiui pasibaigus, jis nori dar pabūti scenoje. Ruslanas paprašo vietoje lietuvių liaudies muzikos įjungti romiškos ir pradeda šokti pagal ją. Į sceną užlipa kitas vaikinas, jiedu šoka abu. Lig tol jie galbūt nebuvo pažįstami – dabar yra. Tai vienas įspūdingiausių dalykų, stebint švenčiančius romų vaikus ir paauglius: jie visi šoka. Jokio šiaurietiško kuklumo. Sunkesnė užduotis vadovams yra vaikus sulaikyti, kad nesugriūtų renginio programa, o ne versti eiti į sceną. Scena – viena tų retų vietų, kur jauni romai gali jaustis saugūs, išklausyti ir gerbiami.

„Lietuviški šokiai labai skiriasi nuo čigoniškų. Čigoniškuos, šoki, trepsi, o lietuviškuose – tik palinksi. Po čigoniškų kojas labai skauda. Po lietuviškų – ne“, – paaiškina kaime greta Ukmergės gyvenantis į septintą klasę einantis Ruslanas.

Mokytojos paskatintas pabandyti šokti lietuvių liaudies šokius, Ruslanas laimėjo folklorinių šokių varžytuves Šiauliuose. „Man buvo skirta premija: 114 eurų. Nusipirkau telefoną, kostiumą, batus. Kad kitą kartą vėl pasisektų.“

Ruslanas, kaip ir pora metų vyresnis jo brolis, šoka nuo mažens, įkvėpti tėvo – kapelos muzikanto, ūkininko ir kaimo bendruomenės nario. Jie keliauja po Lietuvą pasirodydami, tačiau jų tautybė ir įtarus lietuvių požiūris į romus Ruslaną visada seka. „Kartą atvažiavom su tėvu koncertuoti, sėdim ir ten tokie seniai, girdim, sako: „Atsargiai, čigonai eina, gali kažką pavogt.“ Mes tiesiog pradėjom su tėvu juoktis. Juokinga, kad kai kurie žmonės apie mus taip mano.“

Ruslanas sako, kad kai kurie lietuviai yra geri, kai kurie – ne. „Kai šoku, dainuoju, važinėju – man būna gėda, kad esu čigonas. Bet tai ką daryti? Jie nežino manęs, jie nepažįsta manęs. Būna, kad nueini po šokių atsigerti vandens, prasideda keiksmažodžiai. Bet neimu į galvą.“

Ruslanas turi kuklias svajones: baigti mokyklą, o tada išvykti padirbėti į Angliją – kad galėtų nusipirkti bemsą. Tačiau matant jį šokant scenoje akivaizdu, kad šis vaikinas gali daug daugiau: prisidėti prie lietuvių požiūrio į romus kaitos.

Šiuo metu svarstyklės yra nusvirę visiškai žemai romų nenaudai: 87 procentų Lietuvos gyventojų sako, jog nenorėtų gyventi šalia romų (kol kas naujausia, 2011 m. publikuota „GfK“ apklausa). Jokia kita visuomenės grupė – musulmonai, juodaodžiai, buvę kalniai – nėra taip nepageidaujama. Tai, kad trys ketvirtadaliai Lietuvos romų gyvena žemiau skurdo ribos, o pusė negali sau leisti nusipirkti antros batų poros (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenys), lietuvių širdžių neatliepia arba ši informacija juos pasiekia daug rečiau nei policijos pranešimai apie reidus tabore ir ten išplitusią narkotikų prekybą.

Paauglė Lora: Žmonės iš karto galvoja, kad esi vagilė

Kuriam laikui išvykti iš Lietuvos planuoja ir kita pašnekovė, Naujininkuose (Vilniaus mikrorajonas) sutikta romė-lietuvė Lora, kitais metais baigsianti 10 klasių. „Bet tik todėl, kad Vokietijoje mokslai geresni ir finansiškai geriau. Šiaip tai nenoriu ten važiuoti. Labai myliu Lietuvą.“

Kai buvo šešerių, Lora gyveno tabore. Tada jos šeimos namas sudegė. Šiandien ji dėl to džiaugiasi. Viena didžiausių įsivaizduojamų tragedijų jai tapo bilietu į naują gyvenimą. Loros šeima gavo socialinį būstą Naujininkuose, ji pradėjo eiti į mokyklą, šiuo metu taip pat lanko gatvės šokius ir mokosi vokiečių kalbos. Ji nežino, ar būtų visa tai galėjusi daryti, jeigu būtų likusi augti tabore.

Lora-3

Lora, „Nanook“ multimedijų agentūros nuotr.

Lora turi dvejopą santykį su taboru. Kaip ir daugelis iš skurdo išbridusių ir naują gyvenimą susikūrusių žmonių, ji nenori grįžti į praeitį. Viena iš jos motyvacijų mokytis ir siekti gyvenimo tikslų – kad „nebūtų kaip jie“. Ji nenori, kad jos gyvenimas susiklostytų kaip kitiems taboro gyventojams, dalis kurių, nematydami kitų kelių, ėmėsi nusikalstamumo.

Tačiau paklausus Loros, ar likusi Lietuvos visuomenės dalis su taboro gyventojais elgiasi sąžiningai, ji papasakoja, ką mačiusi: „Mačiau kaip tabore suima narkomaną. Šalia buvo bala, policininkai bandė tą balą taškyti jam ant veido.“ Ji buvo šokiruota televizijos laidoje papasakotos narkomano išpažinties, kad policija jam ir kitiems nukentėjusiems liepė šokti ar muštis, tiesiog vardan pačių policininkų malonumo.

Pradėjusi lankyti mokyklą, nenorėdama neigiamų klasės draugų reakcijų, Lora slėpdavo savo romišką tapatybę. „Seniau man buvo labai gėda tai sakyti, nes žmonės iš karto galvoja apie tave, kad esi vagilė.“ Šiandien Lora priima save tokią kokia yra: „Visi klasiokai žino.“

Paauglystėje mačiusi netinkamą policijos darbą, Lora nori jį ištaisyti. Ji nori būti policininke. „Gera policininke“, – patikslina. Ji supranta, kad eidama šiuo karjeros keliu kitų romų akyse taptų išdavike. Policininkai ir žurnalistai yra dvi profesijos, kurios Tabore yra mažiausiai pageidaujamos. „Bet nelaikau darbo policijoje išdavyste“, – sako mergina.

Gali atrodyti, kad Lora niekada nebegrįžta į Taborą, tačiau išties yra priešingai. Ji reguliariai ten važiuoja susitikti su pažįstama matematikos mokytoja. Matematika yra dalykas, kuris jai sunkiau sekasi mokykloje, ir tabore ji sulaukia pagalbos. Bet taip pat – ir įtarių žvilgsnių. „Tarsi būčiau nesava.“ Lora supranta, kad jai pasisekė. Kad daugumos romų gyvenimai nesusiklostė taip, kaip jos. Ji nemano, kad augti tabore yra gera vieta. Tačiau, kaip padėti ten likusiems žmonėms ji, devintokė paauglė, kol kas nežino – kaip nežino ir daugelis Lietuvoje gyvenančių profesorių ar politikų.

„Nanook“ komanda parengė NYLA podkasto epizodą apie naują Lietuvos romų kartą. Kviečiame jį išgirsti:

Manoteisės.lt

Manoteises.lt

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.