Mažutėlių ganytojai

Paskelbė: Data: 2016-09-28 11:00

Spausdinti | Komentarai

Jūratė Juškaitė, Ievos Budzeikaitės nuotr.

Kai apsigyvenau Naujininkuose, vasarą pradėjau girdėti vaikų klegesį priešais savo langus. Temstant garsas palaipsniui silpnėdavo, kol galiausiai nutildavo ir įsijungdavo kita – nakties – garsų sistema, su kartas nuo karto kažkur tolumoje cypiančiais stabdžiais, šnabždesiais po balkonais, retai kada nurimstančia kiemo dalimi, kurioje statomi automobiliai.

Nors vengiau, tačiau šuns vedžiojimas tamsiu paros metu iš pradžių buvo neišvengiama rutina, o palaipsniui tapo malonia atgaiva po dienos darbų. Tada pradėjau pastebėti ir kažką judant vaikų žaidimo aikštelėje. Į ją pasėdėti ant sūpynių ar surūkyti nelegalią cigaretę ateidavo paaugliai. Joje laiką leisdavo ir maždaug dešimtmečiai ar jaunesni vaikai.

Klausti, ką jie veikia tokiu vėlyvu laiku žaidimų aikštelėje – beprasmiška. Iš to, kiek jau aštuntą valandą ryto aplinkui vaikščioja išgėrusių žmonių, aišku, kad vaikai tiesiog neturi kur dėtis ir ką veikti, o suaugusiems mažai rūpi, kad jie lauke. Greičiau priešingai – niekas netrukdo, nereikalauja dėmesio, o naktyje jie tampa nebyliomis figūromis, kurie ropščiasi aikštelėje vaikams įrengtomis kopėčiomis, įsivaizduoja esantys tarzanai ar gaisrininkai besileisdami pusantro metro ilgio vamzdžiu. Tai, priešingai nei dienos metu, daro tyliai, suprasdami, kad jų čia neturėtų būti ir prisiimdami atsakomybę už tai.

Užmezgus ryšį, vaiko akyse tampi tuo vienu suaugusiu aplinkui, kuriam šis vaikas turėtų rūpėti. Tada netikėtai kažkas beldžia į tavo buto duris ir prašo leisti pasivažinėti dviračiu, kuris yra tavo kasdienė transporto priemonė. Einant iš parduotuvės jautiesi nejaukiai ir svarstai, ką šiandien valgė vaikai.

Po kelerių metų jie transformuosis – jų akys nebeprašys, o žvelgs į tave piktai kaip ir į visus kitus suaugusiuosius, kurie nesugebėjo būti jų saugiu uostu. „Chebrose“ jie gliaudys saulėgrąžas, leis nepakenčiamą ausiai muziką ir kitaip okupuos viešąją erdvę, agresyvia kūno kalba siųsdami tave „ant trijų raidžių“.

Dalį jų išsiųs į socializacijos centrus, kurie de facto yra senosios kolonijos, su visomis „geriausiomis“ paveldėtomis bausmių tradicijomis ir po nepriklausomybės atsiradusiais verslais – įtraukimas į prostituciją, prekyba žmonėmis, siunčiant jaunuolius daryti nusikaltimų į užsienį, narkotikai ir t. t.

Kiti jau po kelerių metų taps tėvais, dar nespėję suvokti, kas tai yra. Jei gyvenime pasiseks labiau, bus papildytos prekybos centrų darbuotojų gretos, kur jie turės galimybę gyventi geriau nei jų tėvai – arti už minimalią algą.

Vilniaus miesto savivaldybės duomenys rodo, kad Naujininkų seniūnijoje – vienas didžiausių procentų nedirbančio jaunimo mieste, Naujininkuose fiksuojamas ir didžiausias socialinių būstų skaičius Vilniuje – 461, šiame mikrorajone užregistruojama ir daugiausiai nusikalstamų veikų, kurias padaro anksčiau bausmę atlikę ar nuo priklausomybių kenčiantys asmenys. Plikas faktas – rajone veikia vienas vaikų dienos centras, nėra nė vieno atviro jaunimo centro.

Taip, Naujininkai yra „sunkus“ rajonas – prarastos galimybės, neišsipildžiusios svajonės ir kartais brutalios sąlygos, kuriomis jie gyvena, turėtų sunkiai slėgti mūsų visų pečius.

Deja, šis rajonas nėra toks jau išskirtinis – jei pažvelgtume į Lietuvos provinciją, nesunkiai galime jai klijuoti prekės ženklą pavadinimu „socialinė atskirtis“. Aukštesnes pajamas gaunančios visuomenės dalies priėmimuose, vakarėliuose ir net kultūrinio elito renginiuose žodis „kaimas“ jau seniai nebevartojamas tik kaip geografinė lokacija – tai alkoholizmo, prastos kokybės viešųjų ir privačiųjų paslaugų sinonimas, kur daugiavaikės mamos perka neskoningus rūbus dėvėtų rūbų turgavietėse, o smurtas šeimose yra kriminalinių kronikų „razinka“ kriminalų vojeristams.

Kaime praleidau 19 pirmųjų savo gyvenimo metų ir žinau, kad ten juoda-balta principas negalioja, o miesčioniški apibūdinimai, dažnai tariami su arogancija – žeidžia.

Nacionalinis Lietuvos projektas tapo siauras ir skirtas tik tam tikroms visuomenės grupėms – kad gyventum orų gyvenimą turi priklausyti aukščiausias pajamas gaunančiam sluoksniui, blogesniu atveju dar tinka ir vidurinysis. Na o jei atsitiko taip, kad giminei socialinę skirtį patiriančioje lokacijoje ar šeimoje – kapanokis pats.

Nuo to laiko, kai baigiau Tverų vidurinę mokyklą Rietavo savivaldybėje, praėjo šiek tiek daugiau nei dešimtmetis. Tiek anuomet, tiek dabar jau gimnazija pavadinta mokykla rikiuojasi „Veido“ mokyklų reitingo gale. Kaip, beje, absoliuti dauguma nuo Vilniaus ar kito didžiojo miesto nutolusių mokyklų.

Įdomu, nors turbūt ne visai netikėta, kad šios ypač gilios mūsų visuomenės problemos atsiduria ganytojiškuose politinio elito projektuose – realiai spręsti problemų didelė dalis politikų neturi kompetencijos bei, tiesą pasakius, ir noro. Jiems šie žmonės atrodo objektai (ar kaip pasakė kažkuris iš vienos partijos – „bambaliai“), negebantys mąstyti, savarankiškai priimti sprendimų.

Šie ganytojiški sprendimai neturi realaus apčiuopiamo turinio, ideologiškai jie patinka ultra konservatyviai mąstančiai mažumai, nors, žvelgiant į visą paveikslą, jie – beverčiai. Tokie projektai kaip „Šeimos koncepcija“, bandymai keisti Konstituciją, siaurinant šeimos sąvoką, susilaikymu grįsto lytiškumo ugdymo stumimas buldozeriu, Šeimos stiprinimo įstatymas ir panašios iniciatyvos – visi jie nukreipti į visuomenės „tuos“, kurie, bandant sustiprinti tokių sprendimų tariamą reikalingumą, žiniasklaidoje tiražuojami kaip paribių „mažieji“ – girti, skendėjantys smurte ar neišsilavinimo tamsoje, nesuvokiantys modernaus gyvenimo subtilybių ir negebantys paimti to, ką davė nepriklausomybė – galimybę keliauti ne daržų ravėjimui Didžiojoje Britanijoje, bet Kembridžo diplomui, projektus, kuriuos gausiai finansuoja Europos Sąjungos fondai.

Charakteringa jų savybė – ir homofobiški siūlymai, bandant primesti logiką, kad jei tavo kaimynai Petras ir Artūras negyvens partnerystėje ar kažkurioje kitoje šeimos formoje, tavo gyvenimas nuo to pasidarys geresnis ir teisingesnis. Kažkas dar tiki, kad tai – ne darbo imitacija?

Šie vaizdai dalinai atspindi realybę, kurioje gyvename ne vienas iš mūsų, bet šiame žaidime jie skirti ne problemų suvokimui ir bandymui realiai jas spręsti, bet gąsdinimui ir bauginimui, tam kad tie, kurie ateina prie balsadėžių, išsigelbėtų nuo tokios Lietuvos, balsuodami už tuos, kurie būtų pajėgūs sutramdyti šiuos „barbarus“ – priversdami juos tuoktis, susilaikyti nuo sekso iki santuokos, ir t. t. Lyg tai iš tiesų išvalys Naujininkų žaidimų aikšteles naktį, o vaikai grįš į saugius ir mylinčius namus?

Stebėtina ir keista, kad dalis tų, kurie kritiškai nevertina šių iniciatyvų ir atsisako galvoti apie save – jie taip pat yra tie mažutėliai didžiųjų akyse, nuo kurių bandoma išgydyti visuomenę: siaurinant šeimos sąvoką Konstitucijoje nukentėtų ir vidurinysis sluoksnis, kurio ne tokia ir maža dalis gyvena nesusituokę, išsiskyrę, ne visi jie augo ir su savo biologiniais tėvais.

Prieš artėjančius rinkimus partijos kepa mažutėlių ganytojus, toliau tuščiai kalbėdamos apie tradicines šeimas. Per nepilnus tris nepriklausomybės dešimtmečius tradicinėmis šeimomis tapo ir tos, kurioms reikia pagalbos, ir tos, kurios gyvena politinio elito pamirštose vietovėse, ir tos, kurių bandoma nebevadinti šeimomis.

Bene visoms joms reikia konkrečios pagalbos – efektyvaus socialinių darbuotojų tinklo, šeimos palaikymo priemonių, psichologų, priklausomybių gydymo priemonių – daug ko, bet ne ganytojų, ypač Seime. Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui.

Manoteisės.lt

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt