Nereklama ir nežinios

Paskelbė: Data: 2017-05-03 09:53

Spausdinti | Komentarai

© KaunoZinios.lt nuotr.

Šeštadienio rytas su įjungtu TV. Įsivaizduokime: prasideda laida „Politikos žinios“. Laidos pašnekovė – Lietuvos Gėrio partijos atstovė. Klausimas jai: „Kaip manote, kas bus, jei už jus nebalsuos?“ – „Ooo, kils didelis pavojus, – atsako politikė. – Štai praeitą kadenciją Gėrio partija surinko mažai balsų ir matom, kas išėjo – nedarbas, žemos mokytojų algos, krizė… Kad visa tai pranyktų, būtina balsuoti už Gėrio partiją.“ Kameros žvilgsnis tuo metu gosliai lyžčioja partijos logotipą ant sienos ir politikės laikomo segtuvo. Reporteris daugiau klausimų neturi. Jungiamas vaizdas iš studijos, vedėja/s gražiai atsisveikina. Prabėga laidos rėmėjų sąrašas, tarp jų – ir Lietuvos Gėrio partija.

Žinau, kad taip negalima. Užtat verslams galima. Ir būtent taip elgiasi TV6 laida „NT žinios“. Kaip ir sveikatos laidos, šioji tyčia trina ribas tarp normalios ir paslėptos reklamos.

Taip, Ekskomisarų biuras pristatė įdomų produktą. Tačiau laida, kuri laiko save apžvalgine, o ne reklamine, nesivargina palyginti Ekskomisarų biuro produkto (namų apsaugos sistemos) su kitais panašiais, jo įvertinti, pasidomėti, ką sako nepriklausomi šaltiniai. Tik pradžioje pagąsdina, kad vagysčių iš būstų daug, kasdien po dešimt. Patikriname Statistikos departamento tinklalapyje – 2015 m. užregistruota 2999 vagystės iš gyvenamųjų patalpų (iš jų 892 Vilniaus apskrityje), taigi maždaug po aštuonias kasdien. Ne dešimt, bet daugoka. Tačiau laidoje neišgirstame atsakymų į natūraliai kylančius klausimus: kaip savo būstus saugojo ar nesaugojo aukos, ar tikrai niekieno, kas įsigijo šiuolaikišką signalizaciją, patalpos nebuvo apvogtos. Tik įmesti keli vox populi dėl kvapo. Laidos pabaigoje pristatomi rėmėjai. Taip, jūs atspėjote, kieno logotipą pamatome dar kartą.

Žinoma, galima sakyti, kad plyti milžiniška praraja tarp mano sufantazuotos politinės reklamos rinkimų laikotarpiu ir nepažymėtos rėmėjų reklamos komercinės televizijos laidoje, kuri pasivadinusi žiniomis. Tačiau tarp šių dalykų išsidėlioja keli atspalviai. O kas, jei laida „Užkandos žinios“ nutartų pristatyti vienų tokių agurkėlių, kurių pakuotė su vienu tokiu veidu, gerąsias savybes? O kas, jei rinkimų laikotarpiu? O kas, jei laida „Dirvožemio žinios“ paskelbtų pavojų dėl menkstančio dirvožemio derlingumo, dėl kurio būtina naudoti patys žinote kieno trąšas?

Dar vienas pilkas atspalvis yra visiškai legali viešojo sektoriaus perkama paslauga – informacijos rengimo ir skelbimo ne reklamos priemonėmis žiniasklaidoje paslaugos. Štai čia galite pasižiūrėti, kokios sumos tame sukasi ir kokius konsorciumus sudaro konkuruojančios žiniasklaidos priemonės. Ne reklamos paslaugos reiškia, kad žiniasklaida pristato kokias nors gerąsias praktikas ir viešojo sektoriaus aktualijas. Teoriškai sąžininga žiniasklaida ir taip turėtų informuoti apie aktualijas, jei tame yra viešasis interesas. Kodėl taip nevyksta? Todėl, kad tokios aktualijos neturi „naujieniškumo“ (newsworthiness) komponentų: nėra konflikto, didelio pokyčio, dramos, o dažniausiai – ir žmogiškojo intereso. Tačiau viešojo sektoriaus institucijos turi pareigą apie savo aktualijas informuoti ir žino, kad reklama nervina.

Iš įpročio pirkti informacijos sklaidą ne reklamos priemonėmis kyla keli pavojai. Visų pirma, kai užsakomoji informacija nėra pažymėta, tampa sunkiau susigaudyti, kur yra tikras reportažas, o kur užsakyta sklaida. Antra ir dar svarbiau: kai stambiausios įmonės gauna tokius sultingus užsakymus padaryti reportažų apie sėkmingą renovaciją ar dar ką, kyla pagunda neskelbti tokio pobūdžio naujienų, net jei yra visuomenės interesas, kol už tai nesumokės. Rizikuojame gyventi tokioje viešojoje erdvėje, kur visos geros naujienos būtų užsakytos ir dėl to įtartinos, o savo iniciatyva žiniasklaida skelbtų tik skaldančias, skandalingas naujienas, kurios didintų pelną per gaunamą visuomenės dėmesį. Trečia, žinojimas, kad laidose sklando užsakyta informacija, apie kurios reklaminį pobūdį neįspėta, mažina pasitikėjimą žiniasklaida. Jeigu man sako, kad produktas puikus, ar tai reiškia, kad kažkas jį išbandė ir ištyrė visus prieinamus šaltinius, ar kad produktas man yra reklamuojamas ne reklamos priemonėmis? Taip išeina, galiu pasitikėti tik informacija, kuri skelbia, kad produktas nepuikus. O gal tokią ne reklamos priemonę užsakė konkurentai? Ketvirta, institucijos nori pasiskelbti kiek įmanoma plačiau, todėl šiuos užsakymus susišluoja stambiausios žiniasklaidos priemonės. Pranešimai paskęsta bendrame sraute, turtingi verslai turtėja, o galimybė išgelbėti regioninę ar tiriamąją žiniasklaidą lieka nepanaudota.

Neseniai kalbėjausi su profesionaliu kelionių žurnalistu iš Jungtinės Karalystės. Jis sakė, kad šiais laikais išties sunku atlaikyti tinklaraščių konkurenciją, kai apžvalgą galima gauti mainais už apmokėtas atostogas ar nakvynę viešbutyje. Skaitau kelis anglakalbius kelionių tinklaraščius, kur autorės dievagojasi, jog gauti nemokami dalykai niekaip nepaveikia jų rašymo. Greičiausiai taip ir yra. Greičiausiai joms siūlomi produktai yra išties verti gerų atsiliepimų. Tačiau mes niekada to nesužinosime ir nepamatysime tų produktų kontekste. Kontekstą teks susižinoti savarankiškai. Jei tinklaraštininkė gavo nemokamą nakvynę saloje X ir aprašė, kaip ten buvo puiku, tai vienintelis būdas sužinoti, ar verta apsistoti X, bus tą kontekstą savarankiškai ištirti. Kitaip tariant, viešbučio paieška bus arčiau žurnalistikos nei tinklaraščio apžvalga.

Lygiai taip pat, jei man prireiktų namų apsaugos sistemos, tikėtina, kad Ekskomisarų biuro produktas puikiai atitiktų tokius poreikius. Tačiau kad tai sužinočiau, tektų pasitikėti bet kuo, tik ne laida „NT žinios“. Skaityčiau forumus, lyginčiau kainas, peržiūrėčiau konkurentų produktus. Kitaip tariant, tyrinėčiau, ieškočiau nepriklausomų šaltinių. Ką iš principo turėtų daryti žinios.

daivarepeckaite.com

Daiva Repeckaite

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Daiva Repečkaite