Sausio 13-oji – mūsų, ne mano

Paskelbė: Data: 2018-01-13 08:55

Spausdinti | Komentarai

Giedrius Alasevičius / asmeninio archyvo nuotr.

Sausio 13-oji, kaip ir kiekviena valstybinė šventė kiekvienais metais pasitarnauja kaip erdvė garbingiem žmonėm, kurie negali pakęsti gyvenimo laisvėje, todėl mėgina laisvę pateikti kaip priespaudą.

Man atrodo, kas yra Sadūnaičių, Tamkevičių, apskritai įvairių buvusių kankinių, rezistentų ir partizanų kalbos, tai pagalbos šauksmas.

Jie kalba apie visuomenę, kurios nesupranta, kuri jiems atrodo chaotiška, svetima, pasmerkta, nes paprasčiausiai nesugeba savęs įsivaizduoti joje, bet tai natūralu – juk jie niekada neturėjo galimybės joje gimti ir pritapti, istorija juos vienu mostu permetė iš vieno krepšio į kitą. Pastarasis atrodo svetimas, baisus, ne tokį įsivaizdavo, bet laisvės ir neįmanoma įsivaizduot, įmanoma tik nepriklausomybę, kuri nieko nepasako.

Galbūt ne visai atsakingai visuomenė pasielgė palikdama kažkur juos užmaršty – daugelis jų padėjo žmonėms atgaut laisvę, tačiau panašu, kad laisvę atgavę ir joje užaugę žmonės turėtų dabar tą pačią laisvę jiems iškovoti.

Čia aišku nieko stebėtino, su jaunais žmonėmis matome panašų fenomeną – niekada nematę priespaudos ir neįsivaizduodami, kas tai yra – bet kokį menkniekį lygina su okupacijom, holokaustais, vergove ir panašiais dalykais.

Pirmi amžiams įstrigo savo kovoje ir nieko apart grėsmės niekur įžvelgti nebesugeba. Daugeliui jų matyt atrodo, kad nepriklausomybė tapo realybe tik dėl to, kad jie ją iškovojo ir jeigu jau jie nebebus svarbūs, tai nebeturės ir galimybės ją saugoti, bet jos saugoti jau nebereikia. Aiški “priešo-draugo” samprata, kuri veikia priespaudoje, nepriklausomybėje virsta primityvių dualizmų paieška, tokių kaip “Europos Sąjunga” ir “emigracija”, “liberalizmas” ir “tautinė valstybė”. Antrieji tą patį principą sėkmingai perėmė iš pirmųjų ir gavosi “gyvūnėlių laisvė” arba “holokaustas”, “nemokamas mokslas” arba “okupacija” etc etc etc.

Gyvenimas laisvėj daug sudėtingesnis, nei priespaudoj ta prasme, kad priespauda visada turi aiškų priešą – tą, kuris riboja Tavo laisvę. Laisvėj tokių dalykų nėra, o jei pabandom įsivaizduot – greitai tampam vienas kitam tais pačiais okupantais.

Todėl niekada joks mano metų ar jaunesnis žmogus neturėtų susikurt sau iliuzijos, kad jis gali suprasti, ką reiškia okupacija, tremtis, partizanai ar holokaustas. Lygiai taip pat, kaip žmogus tarp tų dalykų užaugęs, niekada sau neturėtų leisti arogancijos manyti, kad laisvė yra logiška kovos tąsa.

Laisvė yra pati savęs pradžia. Ji neprasideda iš laimėtos kovos. Laimėta kova žymi priespaudos pabaigą. Laisvė yra kitas etapas, viso labo vos istoriškai susijęs.

Čia sunki pamoka. Galbūt net neišmokoma, nes labai patogus įrankis partijai yra jaunuolis, kuris įsitikinęs savo patriotizmu ar kova už tėvynę, net jeigu tai viso labo visokiom neužmirštuolėm manifestuojasi. Lygiai taip pat patogus yra tas senas rezistentas, kaip simbolis, kaip propagandos įrankis siekiantiems sustiprinti tą patį neužmirštuolės efektą. Jie stovėdami byloja apie tą praeitį, kurios mitą ir legendą dar galima panaudoti šiandien.

Realybė, aišku, kaip visada daug sudėtingesnė: abu jie tampa įrankiais, nes nori daug, tačiau niekam reikalingi iš tiesų nėra.

Mat svarbiausia laisvės pamoka kaip tik ir yra nustoti norėti laisvės. Nustoti norėti daug. Reikia pradėti naudotis. Ir žmonės tą daro – kasdien apsipirkinėdami, dirbdami, žiūrėdami televizorių ar skaitydami knygą. Jie kasdien renkas. Ir tai, paprasčiau prasme ir yra laisvė. Ne tautinės vertybės. Ne liberalizmas.

Su laisve prasideda ne klausimas “ar mes esame laisvi?” – juk nelogiška būtų to klausti esant laisviems, o “kaip mes būsime laisvi?” ir tada mes iškart atsiduriam labai prasminguose klausimuose – socialinės politikos, švietimo, sveikatos apsaugos, darbo santykių reglamentavimo. Visi tie klausimai ir yra laisvė. Galimybė juos kelti ir analizuoti yra laisvė, tačiau jie neturėtų būti sietini su kova už nepriklausomybę.

Žvakutės nėra laisvė. Pagarba tiems, kurie padėjo atnešti laisvę – taip, tačiau tai nėra mandatas kvestionuoti laisvę, nes laisvė nepriklauso nei tiems, kurie buvo Sausio 13-ąją ten, kur buvo, nei tiems, kurie dalyvavo AT veikloje, nei Sąjūdyje, nie kam kitam. Ji jau yra visų, visų, kurie yra dabar, kad ir kur bebūtų.

Ir yra didžiausia arogancija, jaunas būtum Tu ar senas, įsivaizduoti, kad Tu kažkaip gali akcentuoti laisvę ar kovoti už ją, ar ypač turėti pretenziją į patį laisvės faktą.

Žodžiai svarbu. Žmonių pretenzingumas labiausiai per kalbą ir atsispindi. Kai Tu sau leidi per daug.

Šiandien daug kas sau leido ir vis dar leidžia per daug. Kai kurie žmonės gali būti verti pagarbos, kai kurie tiesiog siekia būti verti pagarbos taip, kaip tą supranta.

Tai, man atrodo, nesmerkim, nesityčiokim, nesijuokim. Geriau užjauskim tuos, kurie nemoka būt laisvi. Pakiškim koją tiems, kurie desperatiškai mėgina žvakutėm ir vėliavėlėm įrodyti, kad yra laisvi, ir daužo tuo kitiems per galvą, ar leidžia tai naudoti kaip įrodymą, kad jie kažkuom tai būtų geresni. Pasidžiaukim tais, kuriems ši diena buvo tokia pati kaip visos, nes jie pasirinko, kad ši diena būtų tokia pati kaip visos. Ir šiandien tas galėjimas pasirinkti turėtų būti daug svarbesnis už pasirinkimo formą.

Su Sausio 13-ąja. Daugelio mūsų gyvenimai būtų buvę visai kitokie, jei ne Sausio 13-oji. Ir ačiū gyvenimui už tai, kad mums niekada nereikės atsakyti į klausimą “kaip kitokie?”

O rytoj vėl bus galima kalbėt apie laisvę. Šiandien kalbėt nereikia. Šiandien reikia ja pasidžiaugt. Ji yra. Ir, kitaip nei visokie nusivylę, pikti ar pernelyg savim patenkinti žmonės norėtų įtikinti, jokios grėsmės jai nėra, bet yra klausimas, kokia ji turėtų būti. Ir tas klausimas, aišku, niekur nedings, nes jis egzistuoja kiekvieną dieną. Galima vieną dieną nuo jo ir pailsėt.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt