Kauno miesto istorijos t.y., lokaliosios istorijos tyrinėjimai įgauna vis didesnį pagreitį akademikų tarpe. Šalia šiais metais pasirodžiusio jubiliejinio 15 ,,Kauno istorijos metraščio” tomo ir 2010 metais išėjusios Zigmanto Kiaupos sintezės ,,Kauno istorija: nuo seniausių laikų iki 1655 m”, netolimoje ateityje prisidės ir II-asis bei III-asis tomai, skirti nuodugniai pažvelgti į Kauno miesto istorijos tarpsnius XVIII-XX a.
Žinoma kiekviename iš šių tomų turėtų atsirasti ir tyrimai, orentuoti į miesto mikrorajonų problematiką, kuriems paskutiniu metu miesto bendruomenės nariai ir akademikai taip pat negaili dėmesio. Per paskutinius keletą metų pasirodė, apybraižos apie Šančių, Panemunės, Petrašiūnių ir Aleksoto mikrorajonus. Be galo kilnu ir prasminga, kada šiuos tyrimus atlieka glaudžiai su konkrečiu rajonu susiję žmonės. To pavyzdys Kristinos ir Ovidijaus Jurkšų gegužės mėnesį pristatyta knyga ,,Aleksoto istorija laiko tėkmėje”.
Šiandien lokaliniai tyrimai, tokie kaip gyvenamūjų rajonų istorija yra neatsiejama nuo miesto gyventojų tapatybės ir formuoja daugiausiai kultūrinę atmintį. Per čia gyvenusių žmonių nuveiktus darbus, urbanistikos istoriją ir architektūros paveldą formuojasi išskirtinis žmonių mentalitetas ir pasaulėjauta, būdinga tik tam tikro miesto rajono gyventojams. Reiktų pripažinti, kad charakteringiausių miesto mikrorajonų gyventojai daugiausiai ir formuoja miesto veidą. Šančiai, Žaliakalnis, Vilijampolė ir Aleksotas turbūt vienos įdomiausių miesto dalių ir savičiausio charakterio, kuriuose gali atrasti tik konkrečiai šiems miesto rajonams būdingų bruožų net ir šiandien. Jau nekalbant apie praeitį, kada Šančiuose ar Aleksote kūrėsi kariniai objektai, pramonės įstaigos, darbininkų kvartalai, būdingi Mančesterio ir kitiems pramonės revoliucijos įkaštyje suklestėjusiems miestams. Tiesa, šie vakarų Europai būdingi procesai Kaune ne tik vėlavo, bet ir nusileido savo mastu, kita vertus tai suteikia Kaunui unikalumo. Kadangi kiekvienas miestas unikalus, gamtos ir žmonių kūrinys. Kaunui ne kartą teko išgyventi okupacijos ir karų laikmetį, kurie buvo paženklinti ir vienomis didžiausių XX a. tragedijų – nacių vykdytų holokaustu. Daugiau mažiau šie laikotarpiai – įamžinami Kaune, nors apie juos kalbėti vis dar sunku.
Būtų be galo kilnu, kad įvairių miesto rajonų gyventojai, kuriems jų rajonas nėra vien tik geografinė sąvoka, nepamirštų tų identiteto detalių, kurios juos išskiria ir daro unikaliais. Vienas tokių būdų, tai aktyvus dalyvavimas bei prisijungimas prie įvairių visuomeninių organizacijų, kurios rengia pažintinius žygius, ekskursijas, viešas diskusijas, fotografijų parodas. Net jei ir atrodytų pilkame, sovietmečiu išdygusiame, Šilainių mikrorajone pamažu užgimsta kultūrinis židinys ,,Šilainiai project”, beje pats šio rašinio autorius gyvena ten ir turi galimybę stebėti vykstantį sambrūzdį, tai dėl kitų miesto rajonų bendruomeniškumo ir sugebėjimo organizuotis net nekyla klausimų. Čia šiuo atveju puikiai tiktų Vytauto Mačernio pasakyti žodžiai: ,,Mes patys esam šviesa, mes patys esam saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviest.” Ne tik sau, bet ir kitiems, kadangi mes kiekvienas nešam tą žibintą ir tik nuo mūsų pačių priklauso ką duosim savo gyvenamajai aplinkai ir ar neužsidarysim tarp aukštų tvorų.
Gediminas Kasparavičius, Kauno istorijos draugijos pirmininkas
