Jonas Danielevičius Sacharos dykuma (Marokas) © Jolantos Joneliūnienės nuotr.

Gyvename nuostabiame mieste. Nuostabiame ne tik savo architektūriniais paminklais, parkais, senamiesčiu ir jo siauromis gatvelėmis, tačiau ir žmonėmis. Ne visi iš jų yra mums žinomi ar matyti, savo mieste turime ir tokių, kurie veikia nematomai, tačiau labai daug prisideda prie bendros miesto ir miestelėnų gerovės.

Šį kartą kalbiname Joną Danielevičių – apie patį miestą, apie tai, kaip Kalėdinė eglė pasiekia Rotušės aikštę, apie fotokeliones, apie socialinius projektus  ir tai, kas galbūt akivaizdu, bet nematoma.

Kada ir kodėl pasirinkote fotomeninko duoną? Tai buvo atsitiktinumas ar tiesiog nusprendėte juo tapti?

– Fotografo duoną pasirinkau labai sąmoningai. Gyvenant Amerikoje, pagalvodavau, ko ne tiek, kad reikėtų, bet būtų įdomu ir norėčiau užsiimti. Kad nereikėtų kankintis dirbant darbą, kuris nėra įdomus, kūrybiškas ar mielas. Fotografuodavau nuo vaikystės, tačiau nerti į tai, kaip dirbančiam fotografui buvo nauja. Manau, pirmos mintys apie tai atsirado prieš kokius 11-12 metų, o galutinai apsisprendžiau prieš aštuonis.

Anksčiau gyvenote Klaipėdoje, kaip kilo idėja persikelti gyventi į Kauną? Ar jaučiate skirtumą tarp žmonių, kasdienio gyvenimo tarp kauniečių ir klaipėdiečių, o gal mes turime daug panašumų?

– Gimiau ir augau Klaipėdoje, kelionės į Vilnių ar Kauną autostopu buvo egzotika, kuri vėliau geografiškai prasiplėtė iki Vidurio Azijos ar Užbaikalės. Į Kauną persikėliau 1981-aisiais metais, kai vedžiau ir reikėjo apsispręsti kur gyvensime.

Panašumo miesto ir miestiečių dvasioje mačiau labiau tarp klaipėdiečių ir vilniečių, o Kaunas atrodė visada kitoks. Iš pirmo žvilgsnio – labiau lietuviškas, labiau individualistiškas, cia mano paaugliški įspūdžiai. Įpratau, pamėgau ir nesigailiu.

Sokeja 1

© Jono Danielevičiaus nuotr. / http://www.fotoisdj.lt/

Ar tikite, jog kurdamas, galbūt, keičiate kitų žmonių vertybes?

– Ar kurdamas keičiu kitų žmonių vertybes? Iš esmės, tai neturėtų būti meno tikslas ir menas neturėtų būti priemonė kazką keisti, tačiau kartais taip gali atsitikti. Kartais netgi reikia, kad taip atsitiktų. Kažkaip grįžus gavosi, kad socialiai orientuotos foto veiklos atsirado daug ir vis nesibaigia. Šia prasme įmanoma, kad tai kožkokiu būdu veikia aplinkinius. Tikiuosi, teigiamai.

Kiek mažiau, nei prieš tris metus Seime buvo pristatyta Jūsų paroda „Tokie patys, tik kitokie“, kaip gimė idėja fotografuoti „Kauno neįgaliųjų centro“ auklėtinius? Kokios emocijos ir jausmai kilo tąkart?

– Grįžus į Kauną ir po kurio laiko apsistojus Žemuosiuose Šančiuose, pradėjau dairytis po rajoną, po bendruomenę. Taip atsirado projektas su Kauno NJUC, taip užsimezgė ir tebesitęsia puikus bedradarbiavimas su “Baltijos cirku”, VšĮ “Vilties žiedas”, “Kauno Šanciu sporto ir sveikatingumo centru” ir kitomis bendruomenės įstaigomis. Po to pradėjome veikti plačiau, užsimezgė kontaktai su “Kaunas Jazz”, “Senamiesčio žiogu”, “Gyva muzika gyvai”, “Penkta koja”, “Bardai LT”, Capoeiros studija, sokių studijomis ir t.t. Pradėjus bendrauti su neįgalaus jaunimo centru ir fotografuoti ten, kilo mintis surengti parodą. Paroda “Tokie patys, tik kitokie” buvo eksponuota “Fluxus ministerijoje” Kaune, po to Seime, Vilniuje. Ekspozicija užbaigė savo kelionę ten, kur ir priklauso fotografijoms – ant sienų namuose, padovanojom ją įkurtuvių proga naujam neįgalaus jaunimo centrui.

Sokeja

© Jono Danielevičiaus nuotr. / http://www.fotoisdj.lt/

Stebint paskutinių 25-ių metų mūsų šalies gyvenimo įvykius kokios mintys Jus apima? Ar mums pavyko? Ir kur turėtume labiau pasistengti?

– Stebint mūsų šalies įvykius pagrindinė mintis, kuri man kyla – einame teisinga kryptimi, pasikeitimų į gerą yra daug daugiau, negu bėdų. Ieškodami minusų, jų rasime, tiesiog pradėkime keistis patys, keisis ir aplinka – iš pradžių siaurame rate, o po to vis plačiau. Čia, kaip as jaučiuosi, o kaip būtų buvę geriau matys mūsų provaikaičiai.

Daug keliaujate, kokia šalis Jums patiko labiausiai ir kodėl? Gal galite papasakoti įsimintiniausią nutikimą įvykusį kelionėje? Ir ar keliaudamas stengiatės susipažinti su tenykščiais žmonėmis?

– Tik grįžus į Lietuvą, jau po 3 dienų atsidūriau Islandijoje, tai buvo pranašiška, nuo to laiko gana dažnai ir keliaujame. Kiekvienais metais pabuvojame nuo 6 iki 8 kelionių. Išskirti vieną šalį gana sudėtinga. Labai jau jos skirtingos – pamilau Islandiją, Turkiją, Maroką, Italiją. Bet kiekvienoje šalyje stengiuosi rasti tai, kas įdomu, kas traukia akį, kas yra kitaip. Beabejo, labai įdomu palyginti žmones, įdomu su jais bendrauti, tada ir įspūdžiai išlieka ne stereotipiniai, taip geriau pažįsti tiek šalį, tiek istoriją, tradicijas. Ypatingo nutikimo negalėčiau išskirti, kiekvienoje kelionėje kažkas įdomaus nutinka, apie kiekvieną iš jų galima nemažai papasakoti.

Keliones

© Jono Danielevičiaus nuotr. / http://www.fotoisdj.lt/

Stažavotės Amerikoje, kokie vaizdiniai iškyla prisiminus tą patirtį? Ar tai ką nors pakeitė Jūsų viduje?  Kokią didžiausią naudą Jums davė šis gyvenimo periodas?

– Amerikoje gyvenau beveik 8 metus, didžiausia nauda iš gyvenimo tenai, kad supratau jog turiu grįžti, turiu būti kartu ar bent kuo arčiau tų žmonių, kurie man brangūs. Taip pat, kad reikia daugiau daryti, mažiau planuoti. Susiformavo aiškumas, kad noriu pabandyti dirbti ir gyventi, kaip fotografas, padėjo ir studijos Niujorko fotografijos institute. Nors gyvenimas ten buvo nesunkus ir gana paprastas, tačiau tik grįžęs galėjau pajusti visą pilnumą, visą įdomumą. Nors beveik viską teko pradėti iš pradžių, pakartočiau tai ir vėl. Turiu galvoje, grįžimą.

Sokejai

© Jono Danielevičiaus nuotr. / http://www.fotoisdj.lt/

Kaip kyla tokios idėjos kaip fotosesijos gatvėje su baleto šokėjomis, cirko artistais ar kapueira kovotojais? Ar fotografavimo procesas smarkiai skiriasi nei fiksuojant paprastus mirtinguosius?

– Idėjos fotografuoti baleto šokėją, cirko artistus, capoeira kovotojus kyla spontaniškai, susipažinus su tais žmonėmis, pamačius ką ir kaip jie daro, pagalvojus apie neįprastas erdves jiems. Taip pat įkvėpimo visada galima pasisemti internete peržiūrint kitų fotografų, menininkų darbus. Fotografavome ir saulei tekant ir leidžiantis, ir gatvėse ir ant stogų. Kuomet atšils ir vėl kur nors eisime. Tai kiek kitokie modeliai, nei tiesiog žmonės is gatvės – jauni, lankstūs, sportiški, puikiai žinantys savo darbą.

Klounas

© Jono Danielevičiaus nuotr. / http://www.fotoisdj.lt/

Daugelyje Jūsų nuotraukų, fiksuotų šią  žiemą galima pamatyti personažą – klouną, galbūt tai naujas projektas? Ar šiuo sumanymu norite išreikšti kylančias emocijas ar jausmus?

– Dėl nuotraukų su klounu kol kas patylėsiu. Dirbu prie naujo projekto, jei pavyks, parodysiu visiems. Dar užtruks bent pusmetį. Mano nuomone, Baltijos cirko sukaupta didelė klounų kolekcija yra nepelnytai mažai žinoma, gal paviešinimas padės.

Tikriausiai kiekvienas menininkas turi savo mėgstamiausią ar brangiausią kūrinį, ar Jūs galėtumėte išskirti vieną iš savo nuotraukų, kaip geriausią, brangiausią ar daugiausiai prisiminimų keliančią, ar galėtumėte pasidalinti su mūsų skaitytojais jos istorija?

– Kalbant apie mėgstamiausią kūrinį – tokio kaip ir nėra. Yra mėgstami kūriniai, prie kurių prisiriši. Gal dėl to, kad atsimeni vietą, kur tie kadrai buvo padaryti, gal, kad tiesiog buvo gera tuo metu, gal, kad būtent tie žmonės buvo šalia. Tai keičiasi, čia kaip prisiminimai, vieną dieną vieni, kitą – jau kiti. Paskutiniu metu dažnai prisimenu Niujorką, gal jau laikas ir vėl ten nuvažiuoti. Toks sutapimas, kad neseniai peržiūrinėjau nuotraukas iš Naujojo Džersio ir norėčiau nuvežti nedidelę parodą į tas vietas kur gyvenaup, kaip padėkos ženklą. Į tą pačią upę dukart neįbrisi, bet važiuočiau ne prisiminimų ieškoti, o pasidairyti ir pamatyti viską kitų žvilgsniu. Jūsų klausimas verčia pagalvoti apie kai kurių nuotraukų gimimą ir galbūt penki metai Lietuvoje yra tas laikas, kai derėtų sudėlioti kažkokius taškus.

Jolanta Smidtiene

© Jono Danielevičiaus nuotr. / http://www.fotoisdj.lt/

Kasmet fiksuojate Kauno  Kelėdinės eglės kūrimo procesą, taip gimė projektas „Kaunas puošiasi Kalėdoms“, ką patyrėte daug kartų stebėdamas šį užburiantį įvykį?

– Kauno Kalėdinės eglės ruošimo ir puošimo procesą fiksuoju jau ketvirtus metus. Ačiū visiems, kieno dėka galiu tai daryti. Įdomi patirtis. Iš paprasto miestelėno pozicijų žiūrint, eglė vieną dieną jau stovi, lyg iš prekybos centro nupirkta ir atvežta. Iš tikrųjų, tai ilgas, visiškai nešventiškas, juodas darbas, kurio žmonės nemato. Tai darbas šaltyje, darbas neskaičiuojant valandų, pabaigoje ir naktimis. Šiemet darbai vyko 8-iuose skirtingose vietose Kaune: Kauno, Alytaus rajonuose, sandėliuose, skulptorių dirbtuvėse, galerijose. Šitos virtuvės daug kas neįsivaizduoja. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę prisidėti prie šito, Kaunui svarbaus projekto. Kaip kažkas pasakė – Kaunas turi du dalykus – “Žalgirį” ir Kalėdų eglę. Manau, kad Kaunas turi žymiai daugiau, bet frazė buvo šmaikšti.

Keliones 1

© Jono Danielevičiaus nuotr. / http://www.fotoisdj.lt/

Neužilgo planuojate keliauti į Maroką, vykstate ten ne pirmą kartą. Ar galite pasidalinti įspūdžiais apie šią šalį, ir  gal būt pakviesti keliauti apsiginklavus fotoobjektyvu kartu su jumis?

– Viena iš veiklos sričiu – mūsų fotokelionės. Jau turėjome keliones, susijusias su media menais ir fotografija į Islandiją, Portugaliją, Italiją, Turkiją, Maroką. Marokas ir Islandija tikrai užbūrė, grįžtame ten vėl ir vėl. Keliausime ir gegužės mėnesį, po to planuose rudenį. Tai labai įdomi šalis: tiek fotografams, tiek norintiems kuo daugiau pamatyti ar pailsėti. Tikrai kviečiame visus, norinčius patirti nepakartojamų įspūdžių. Maršrutas labai skirtingomis vietomis. Bus ir senų, arabiškų senamiesčio gatvelių, ir odų raugyklų, ir tekstilės dirbtuvių, ir puikių kraštovaizdžių, ir mėlynasis Chefchaueno miestas, ir karališkųjų rūmų, ir dykumų saulėlydžių bei saulėtekių, ir įspūdingų tarpeklių, nakvynių riaduose, kedrų giraičių su bezdžionėmis, kalnų perėjų, berberų kaimelių ir dar daug daug visko.

Sužinok daugiau! Spausk čia ir tapk mūsų draugu „Facebook’e“

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: