Tremtinys I. Šliomovičius: mama neturėjo nė kapeikos

Paskelbė: Data: 2016-09-10 09:06

Spausdinti | Komentarai

Iseris Šliomovičius, Daumantės Baranauskaitės nuotr.

Prieš daugiau nei septynis dešimtmečius iš Kauno pajudėjo pirmieji gyvuliniai vagonai. Viename iš jų į tolstantį tėvą žiūrėjo keturmetis Iseris Šliomovičius. Žydų kilmės Iserio, jo dvynio brolio, sesers ir motinos laukė tremtis Sibire. Dar Lietuvai esant nepriklausomai valstybei, Šliomovičiai tarpusavyje kalbėjo jidiš, tačiau su vaikais bendraudavo rusų kalba – kad šie rusų kalba kalbėtų be akcento. Kaip parodė tolesni įvykiai, vaikams jie padarė didelę paslaugą. Mažai kam žinoma, kad 1941 metais kartu su lietuviais buvo tremiami ir Lietuvos žydai.

„Tėvas atvažiuos pas jus“

I. Šliomovičiaus tėvas tarpukariu su partneriais iš Vokietijos turėjo verslą: vežė metalinius gaminius į Lietuvą. Jam padėjo žmona, nuo ryto iki vakaro dirbusi sandėliuose. Šliomovičiai gyveno nuomojamame 10-ies kambarių bute, turėjo lenkų kilmės pagalbininkę Elę ir lietuvę virėją Marytę.

1941 m. birželio naktį į Šliomovičių namus atvyko NKVD pareigūnai, liepė susiruošti ir eiti su jais. Iseris su broliu dvyniu, 12-mete seserimi ir tėvais buvo paimtas iš namų Druskininkų gatvėje. Iškart po to, kai buvo ,,pakrauta“ šalia gyvenusi žydų Juzafovičių šeima, visi nuvežti į geležinkelio stotį Kaune. Vyriausiąjį Šliomovičių iš karto atskyrė nuo šeimos.

Iseris prisimena, kad mama neturėjusi nė kapeikos, visi pinigai buvo pas tėvą: ,,Mama priėjo prie kareivių ir prašė, kad leistų iš tėvo pasiimti pinigų. Nedavė, pasakė, kad nieko tokio, tėvas esą atvažiuos pats, ir susitiksime“.

I. Šliomovičius sako net šiandien pamenantis, kaip stovėjo gyvuliniame vagone, laikydamasis už atramos. Pro atdarą vagoną, kitame kelyje, jis pamatė tėvą. Šeima nežinojusi, kur tėvas gabenamas. Tik vėliau paaiškėjo, kad į lagerį.

Kelionė į Sibirą truko 2 mėnesius. Žmonių buvę daug, tad visi kentėjo dėl tualetų trūkumo. Iseris taip pat pamena nuolat gulėjusį seną žydą, kuris tyčiojosi iš sūnaus: šis, nors buvo užsirašęs į jaunųjų komunistų sąrašą, vis tiek keliavo į Sibirą.

Motina „komibinavo“ ir skolinosi

Atvykus į sovchozą (valstybės valdoma ferma) nr. 51, greta Kamenio, prie Obės upės, Altajaus rajone, jau buvo šalta. Su motina, broliu ir seserimi jie gyveno mažame kambaryje, miegodavo ant žemės.

Viduržiemį šeimą perkėlė į kitą tarybinį ūkį. Oro temperatūra siekė -48°C, tad neveikė jokios transporto priemonės. Tada penkiametis Iseris pamena 6 valandas trukusią kelionę arklių traukiamomis rogėmis, apsidengus apklotais. Atvykus į vietą, jį pažadino motinos klyksmas – ši manė, kad sūnus mirtinai sušalęs.

I. Šliomovičius pasakoja nepamenantis, kad būtų tekę kęsti badą – stipraus būdo motina „kombinuodavo“ ar skolindavosi, o šeima gyveno nuomojamame būste pas „babušką“ Gorbunovą. Šliomovičienė dirbo vaikų darželyje buhaltere, nors jos pačios vaikų į darželį nepriėmė, prekiavo iš Lietuvos atvežta patalyne.

Iserio mama taip pat buvo labai tikinti ir kartu su lenkų kilmės tremtiniais skaitydavo Bibliją. Mokė vaikus žydų tradicijų pagrindų, stengėsi gerbti žydų tradicijas, kepti neraugintą duoną.

Buvęs tremtinys sako nepatyręs ir smurto, tačiau iki šiol aiškiai prisimena Šapirų šeimą: motiną tremtyje paralyžiavo, tėvas dirbo arklidėse, o barake liko du sūnus – jaunesniajam tėvas liepdavo prašyti išmaldos: „Šapirų šeimoje buvo kalbama jidiš, rusiškai vaikas kalbėjo su ryškiu akcentu, dėl ko aplinkiniai jį dažnai užgauliodavo, mušdavo, apmėtydavo akmenimis, tyčiodavosi iš žydų kalbos“.

Pėsčiomis beveik du tūkstančius kilometrų

1945 m. rudenį Šliomovičiai sužinojo žydų, likusių Kaune, likimą: iš didelės Iserio šeimos išsigelbėti pavyko 3 žmonėms, visus kitus nužudė naciai.

Dar po metų, praleidęs 5 metus sunkiųjų darbų lageryje ir pėsčiomis, įveikęs beveik 2000 kilometrų, pas šeimą sugrįžo tėvas. Nuteistas už tai, kad ,,išnaudojo kitus žmones kaip darbo jėgą“, vyriausias Šliomovičius didžiąją laiko dalį dirbo miško darbus. Iki patenkant į įkalinimo įstaigą buvęs sveikas, nuo sunkių fizinių darbų susirgo širdies ligomis: „Jį išgelbėjo tai, kad lageryje buvo žydų tautybės daktaras Dobrovičius iš Kauno. Jo padedamas, tėvas perėjo dirbti į virtuvę“, –pasakoja I. Šliomovičius.

Tiesa, sužinojęs, kokiose skolose skendi šeima, Iserio tėvas nemenkai išsigando – motina dažnai skolindavosi iš kolūkiečių. „Finansines problemas išspręsti padėjo giminės iš už geležinės uždangos. Mano dėdė buvo penkių bankų viceprezidentas, jis atsiųsdavo drabužių, kuriuos tėvas parduodavo turguje“.

Darbas ir neįvykusi emigracija – didžiausi smūgiai

Prisimindamas savo patirtis, I. Šliomovičius sako, kad tremtis nebuvo pati baisiausia, didesnį smūgį jis patyrė, kai žymė „specialus iškeldinimas“ neleido jam studijuoti literatūros: „Pasirinkau stoti į Mechanikos institutą, kur nereikėjo atskleisti savo kilmės. Ten taip pat nebuvo mandatinės komisijos, paso aš tada neturėjau“.

Nors vėliau I. Šliomovičius ir sėkmingai dirbo ir kilo karjeros laiptais, tačiau laimingas „technikos pasaulyje“ jis nebuvo.

Į Lietuvą Šliomovičių šeima sugrįžo šešiasdešimtaisiais. 1970-ųjų viduryje, kai sovietai pradėjo suteikti išvykimo vizas žydų tautybės piliečiams, Iseris nusprendė įsikurti Izraelyje, tačiau Tarybų valdžia rado daug priežasčių nesuteikti teisės išvykti.

„Dažniausiai Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai sakydavo, kad neskiria šeimų, tačiau kaskart būdavo atrandama nauja priežastis tam, kad nebūtų suteikta teisė išvykti“.

Kai 1991-aisiais Lietuva atgavo nepriklausomybę, I. Šliomovičius sako, kad buvę jau per vėlu: jam buvo per penkiasdešimt, tad pradėti viską iš naujo jau nebenorėjo.

Manoteisės.lt

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt