SAVAIČIŲ DRAMA:
Black Swan (2011)
– prieš pamatydamas šį filmą spėjau prisiklausyti daugybės komentarų apie jį: koks jis stiprus, užkabinantis, įdomus, neįprastas ir net šleikštulį sukeliantis filmas. Viskas, išskyrus paskutinį apibūdinimą – tiesa. Nors filmas tikrai rimtas ir ne „iš lengvųjų“, tačiau nesupratau, kodėl skaičiau tiek atsiliepimų, jog žmonės dengdavosi akis ar net išeidavo iš salės. Bet nurašysiu tokius dalykus į nesusipratimų pusę. Siužetas apie baleriną, kuri aukoja savo sveikatą ir asmeninį gyvenimą dėl šokio ir karjeros. Nors Natalie Portman nėra mano mėgstamiausia aktorė, bet turiu pripažinti – šį vaidmenį ji suvaidino tobulai. Neįsivaizduoju nei vienos kitos aktorės šiame šizofreniškame ir kartu droviame personaže. Nepaisant niūrios ir stiprios filmo nuotaikos, be Natalie Portman filmas būtų buvęs daug silpnesnis. Iš tiesų labai džiaugiuosi tokiais filmais, kurių siužeto tema man neįdomi, bet filmas vis tiek įtraukia (baletas, man asmeniškai, yra visiškai neįdomi sritis). Todėl filmas apie baletą mane domino mažiausiai. Pasirodo, nesvarbu kur vyksta filmo siužetas ir apie ką jis – daug svarbiau, kiek asmeniškumo ir personažų dramos įdedama į filmą. Labiausiai filme paveikia pagrindinio personažo drama, krizė, sunkumai ir dar šiek tiek neįprasta psichologinė būsena. Tikrai žiūrėkite šį filmą, bet pasiruoškite rimtai mistinei dramai. Filmas iškelia kelis didelius klausimus „Kodėl?“, tačiau nieko labai sudėtingo ar neišmąstomo čia nėra. Čia tiesiog geras kūrinys su geru siužetu – ir nėra jokių šlykštumų ar bjaurių scenų, kur reiktų užsidengti akis.

P.S.: per šį filmą Latvijoje buvo nušautas vienas žiūrovas, per garsiai valgęs spragėsius. Na kad ir koks įtemptas filmas būtų, šaudyti žmonių nereikėtų… Nors aš vis dar prisimenu, kai kine mėginom žiūrėti The Fighter – tuomet aš vienam piliečiui norėjau nurauti galvą, užkimšti burną ir įmesti ją į vienutę už 3 garso izoliacijos sluoksnių. Išties, rimtų filmų kino teatruose žiūrėti tiesiog negalima.

• •

SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
Howl’s Moving Castle (2004)
– kiek esu čia gyręs anime žanro filmų, dauguma jų – japonų režisieriaus ir rašytojo Hayao Miyazaki. Ši ypatingai įdomi ir fantazijų pilna pasaka – taip pat jo kūrinys. Niekada nežinojau, kaip vertinti ir komentuoti anime filmus. Manau, kad nekomentuosiu ir šįkart. Ilgą laiką buvau anime skeptikas, kol manęs neprivertė pažiūrėti kelių gerų kūrinių. Ir užsikabinau. Visiškai. Pasakysiu, kad tai vienas iš tų animacinių filmų, kuriuos privaloma pamatyti. Įspūdingų fantazijų istorija, labai gražiai nupiešti vaizdai, lyg super gera vaikystės pasakų knyga. Patartina, tikrai verta ir ypač rekomenduotina! Jau netgi galėčiau sudaryti sąrašą, kokius anime filmus turi pamatyti kiekvienas save vadinantis „kino mėgėju“. Šis filmas tikrai būtų arti sąrašo viršaus.


SAVAIČIŲ MUZIKINĖ GRUPĖ:

Beastie Boys – Fight For Your Right (Revisited)
– Beastie Boys ne tik išleido naują albumą, bet ir nustebino jo pristatymu – trumpametražiu pusės valandos filmu su krūva komikų ir kitokių aktorių. Filmas buvo patalpintas youtubėje, visų džiaugsmui. Šis muzikinis klipas-filmas labai puikiai primena, kas yra Beastie Boys, ir ką jie gero nuveikė per 3 dešimtmečius. Geriausia šiame filme, savaime suprantama, muzika. Ir dar tai, jog surinkta garbinga krūva gerų ir ne tokių gerų aktorių. Visada smagu matyti žinomus aktorius netradiciniuose projektuose, suvaidinančius nereikšmingus praeivius ar kitus personažus. Kažkodėl man labai patinka tie aktoriai, kurie sutinka daryti tokius juokelius ir nusifilmuoti visokiuose trumpuose epizoduose. Sudaro tokį įspūdį, kad yra linksmi, mėgsta nesąmones ir nedirba vien dėl pinigų (nes už tokius vaidmenis dažniausiai niekas nemoka). Paskutiniai tokie labai įsiminę vaidmenys buvo „I’m f***ing Matt Damon/Benn Affleck“ (jei nesuprantate, naudokite tetą Googlę). Siūlau šį muzikinį klipą-filmą pažiūrėti – paspaudžiant ant nuorodos aukščiau. Nuteikia maloniai. Jei kada nors klausėte Beastie Boys muzikos (ir nebūtinai buvote didūs gerbėjai) – pažiūrėkite būtinai. Jei nekenčiate kvailų formų humoro, geriau nežiūrėkite, gali nepatikti.


The Kids Are All Right (2010)
– jeigu norite labai neblogo filmo apie žmonių santykius, šeimas, vaikus, meilę, santykių problemas ir panašius dalykus – šis filmas jums kaip tik. Labai smagi ir paprasta drama apie šeimą su dviem vaikais, kurie tyčia-netyčia atranda savo artimą giminę. Nuo pat filmo pradžios galima pastebėti daugybę paralelių su savo ar kitų šeimomis – problemos su vaikais, lygiai tie patys klausimai, kurių klausdavo mūsų tėvai, paauglystė, draugai, tėvų nesutarimai ir ginčai dėl smulkmenų. Ir dar ta iki paskutinio kaulelio pažįstama scena, kur tėvai klausia, ar tikrai verta susidėti su tavo geriausiu draugu, nes jis atrodo toks keistas, neišauklėtas ir neaiškus… Cha, kaip artima tai pasirodė :) Aišku, visgi didžiausią įspūdį paliko viena scena – per vakarienę, kai viskas kokiai minutei nutyla ir rodomas išraiškingas, šoką patiriantis veidas – žiūrėdami filmą suprasite apie ką kalbu. Na, bet nekalbant apie scenas, filmas tikrai kokybiškas ir vertas žiūrėjimo. Jokio dirbtinumo, jokių išsigalvojimų – kasdieniai, visame pasaulyje vykstantys santykiai. Tikri santykiai, tikroje šeimoje. Jie pateikti visai įdomiai, sveiko humoro irgi netrūksta, todėl filmas neturėtų prailgti. Tiesa, pamiršau paminėti gan svarbų faktą – filmas – apie dviejų homoseksualių moterų šeimą. Pažiūrėkite.

Hubble (2010) – apie Hubble teleskopą tikriausiai daug kas esate girdėję. Jei ne šis teleskopas, mūsų visatos pažinimas būtų daug kartų kuklesnis. Neturėtume tų įspūdingai gražių tolimų visatų ir žvaigždžių nuotraukų. Taigi todėl užsimaniau pažiūrėti vaizdinę šio teleskopo istoriją. Tam puikiai tiko IMAX kino teatrams kurtas 43 minučių filmas. Vaizdai – fantastiški, kompiuterinė grafika – puiki, viskas labai gražiai nufilmuota ir sumontuota. Toks nedidelis meno kūrinys. Vienintelis labai blogas dalykas šiame filme – pasakotojas. Tekstą skaito ne kas kitas, o Leonardo DiCaprio. Ir tai daro labai labai prastai. Aktorius jis daug geresnis nei pasakotojas. Bet nepaisant jo nerimto balso, visa kita šiame filme – puiku. Tikrai verta pažiūrėti, ypač jei nežinote, kas per daiktas tas Hubble, ir kodėl jam reikėjo „akinių“. Tik man, asmeniškai, visuomet žiūrint tokius filmus, pasidaro labai liūdna – kokio dydžio yra visata ir kiek daug visko niekada gyvenime nesužinosime ir nepamatysime… Eh.

Rabbit Hole (2010) – žmonės, kurie sako, kad svetimo skausmo nebūna, matyt žiūri labai mažai filmų. Nes filmai yra viena iš tų meno rūšių, kurioje kitų skausmą perduoti bene lengviausia. Tokių filmų buvo daug – vieni geresni, kiti prastesni, bet visi palieka kažkokį jausmą. Bent trumpalaikį jausmą, jog esi laimingas, kad taip nenutiko tau ir kad žiauriai nenorėtum, jog nutiktų. Šis filmas palieka stiprų jausmą. Nors jis šiek tiek „holivudinis“ – turiu omenyje – iščiustytas, išblizgintas, tobulai sukirptas ir t.t., bet tą jausmą vis tiek turi. Kartais dėl to išblizginimo ir dirbtinų siužeto vingių sunku įsijausti į personažų dramą. Bet kūrėjai savo pasiekė – sukūrė liūdną filmą apie dviejų žmonių skausmą, kurį jie išgyvena kartu, bet visiškai skirtingai. Žiūrėdamas tokius filmus nenorom pradedu galvoti, kaip tai išgyvenčiau aš? Ir niekada nenoriu to sužinoti. Tokie filmai iš tiesų yra geri dėl to, jog parodo, kad viską galima pergyventi. Ir nors „kiekvienam savo“, bet kartais tavo bėdos yra tikrai juokingos ir nereikšmingos palyginus su tokių žmonių nelaimėmis.

Šis filmas ypatingai nenuliūdins, jis pastatytas taip, jog labiau sudomina, o ne liūdina. Bet žiūrint tikrai nepralinksmėsite. Nors filme bandoma parodyti, jog pabaiga bus laiminga, bet iš tiesų tos laimingos pabaigos taip ir nesulaukiama. Aišku, kaip pažiūrėsi – vieniems gali atrodyti, kad tai laiminga pabaiga ir viskas bus gerai, bet man pasirodė, kad kančia tęsis toliau. Verta pažiūrėti šį filmą vien dėl to, jog pajaustum žmonių išgyvenimus. Jei labai nemėgstate išblizgintų ir labai ramių (be jokio veiksmo) holivudinių liūdnų dramų, tuomet gali ir nepatikti ar net suerzinti. Man visai patiko. Antrą kartą nežiūrėčiau, bet kaip stiprumo turinčią dramą – rekomenduočiau.

• •

Anchorman: The Legend of Ron Burgundy (2004)Will Ferrell ir Steve Carell viename filme? Ooo, taip. Štai ir turime visai neblogą absurdiško humoro komediją. Jiems net vaidinti nereikia, kad filmas būtų savaime juokingas :) Aišku, galėjo kūrėjai mestelėti dar ir juodo humoro, būtų visai gerai. Bet juodam humorui pritrūko smarvės, nepavyko išspausti visko iki paskutinio lašo. Smarvės filme pritrūko daug kur, su tokiai aktoriais buvo galima padaryti daug geriau. Bet tikriausiai kaltę galima suversti režisieriui, kuris šį filmą statė kaip savo debiutą, o vėliau geresnio filmo taip ir nebesukūrė. Todėl jaučiama, kad nenorėdamas rizikuoti, režisierius pasirinko šiek tiek saugesnį kelią – labiau masėms suprantamą humoro lygį, o ne kokį visiškai keistą, skirtą nuprotėjusio humoro mėgėjams. Galutinis produktas – vidutiniškas, bet visai juokingas, kvailai žavus, priverčiantis pakikenti iš nesąmoningų scenų filmas apie žinių vedėjus. Steve Carell savo vaidmenį atlieka puikiai – bene geriausias personažas. Apsimesti idiotu jis tikrai sugeba to-bu-lai. Drąsiai galima jį pavadinti labiausiai įsiminusiu šio filmo personažu.

Tiesą sakant, iš šiomis savaitėmis žiūrėtų komedijų, ši man, matyt, geriausia. Varžosi tik su Tucker & Dale filmu. Pažiūrėjus iš kitos pusės, situacija šiek tiek liūdna: ši komedija tikrai nėra pati juokingiausia, o jei per porą savaičių peržiūrėjęs 6 tokio žanro filmus atiduodu titulus jam… Tai reiškia, su komedijomis Holivude tikrai prastai. Pasiilgau europietiško humoro, pavyzdžiui, kokio gero prancūzų ar britų filmo. Gaila, bet nėra jų daug, todėl tenka žiūrėti tokias komedijas ir apskritai džiaugtis, kad dar yra bent iš ko pasijuokti. Nes nepamirškime, jog 95% Holivude pagaminamų komedijų yra žemesnio lygio nei „Amerikietiški pyragai“… Tokia realybė. Apibendrinant, šis filmas yra balansas. Balansuoja tarp labai prasto lygio komedijų, kurių niekam nepatarčiau žiūrėti dėl jų lėkštumo, ir tarp gerų komedijų, kurios tikrai prajuokina ir pagerina nuotaiką. Vieniems patiks, kitiems ne, bet šitas linksmas absurdo kūrinėlis – visai geras laiko praleidimo būdas po darbų. Su spragėsiais, gėrimais ir nerūpestingai išvertus pilvą.

• •

Tucker & Dale vs Evil (2010) – pats laikas buvo padaryti komediją pagal visokius siaubo filmus kaip „The Hills Have Eyes“ ir pan., kur siužetas visada tas pats: į mišką papramogauti atvažiuoja jaunimėlis, miške gyvena psichai, kurie visą jaunimėlį išskerdžia. Taip ir atsitiko, turime tokio tipo komediją. Skirtumas tik tas, jog šio filmo herojai, miške gyvenantys du kvaileliai kaimiečiai – labai geri ir nekalti žmonės. O toliau viskas pagal planą: ant baslių patys pasimaunantys jaunuoliai, į medienos smulkintuvą šokančios blondinės, kitokie absurdai, daug kraujo, mėsų ir t.t. Siužetas, matyt, tuo ir originalus, jog tie du kaimiečiai atsiranda ne vietoje ir ne laiku. Nors jaunimėliui jie atrodo kaip serijiniai žudikai, iš tikrųjų jiems tiesiog nesiseka. Filmui įpusėjus tos kvailos situacijos šiek tiek atsibosta (nes tiesiog pradeda kartotis jų mintis), tačiau bendro filmo vaizdo tai nesugadina. Filmo nuotaiką dažnai pataiso tie du kvaileliai, kurių pokalbiai dažniausiai sukeldavo šypseną – aktoriai parinkti labai taikliai ir savo vaidmenis atliko kokybiškai. Filmas nėra kažkuo stebuklingas, bet norint smagiai kvailos komedijos – tikrai galima žiūrėti. Palyginus su dauguma paskutiniu metu matytų komedijų, ši tikrai nebloga. Rekomenduotina kaip komedija linksmam vakarui.

The Good, The Bad and The Ugly (1966) – kad visi vesternų mėgėjai žinotų, nuo seno buvau didis vesternų skeptikas ir baisus nemėgėjas. Tad neteiskite manęs. Buvau matęs įvairių vesternų epizodiškai – daugiausiai per televizorių, kai dar jį žiūrėdavau. Aišku, visai patiko šių laikų vesternas – 3:10 to Yumma, taip pat labai laukiu True Grit. Bet šie du filmai į senuosius vesternus net nepanašūs. Mano nuomone, jie šimtą kartų geresni. Na bet kadangi apsimetam kino mėgėjais, prisivertėme pažiūrėti vieną garsiausių (bene garsiausią?) vesterną. Visą. Ir, deja, pataikėme ant išplėstos versijos, tad teko šį filmą žiūrėti visas 3 valandas… Ir tikrai nesužavėjo.

Niekada nesuprasiu, kodėl tiek daug žmonių taip vertina vesternus. Man tai labai nuobodūs filmai. Aišku, yra to žavesio, „pagavau“ jį: šio filmo muzika puiki ir tikrai priverčia kažką pajausti, kai ją girdint rodomos didžiulės prerijos ir toli jojantys keli raiteliai. Tikrai gražu. Tačiau garsiosios vesternų susišaudymo scenos, pavyzdžiui, paskutinė scena šiame filme… Kam tos 4 minutės akių rodymo stambiu planu? Ar tai turėtų sukelti įtampą? Jei kažką sukėlė, tai nebent juoką. Štai tokios smulkmenos mane ir erzina.

Labai gerai išsireiškė G., puiki mintis: vesternų nereikia vertinti kaip kitokio žanro filmų – juk nelyginame komedijos su siaubo filmu. Aš šiai minčiai pritariu, tačiau vis tiek turiu kažkokią filmų kartelę. O vesternai tos kartelės neperžengia. Vaidyba paprastai būna prasta arba net tragiška, siužetas – nuobodžiai tęsiamas, be jokios įtampos. Susidaro toks jausmas, kad šį filmą reikia žiūrėti prigėrus kaktusų degtinės – gal tuomet jis atrodytų greitesnis. Kad visi vesternus statė pergėrę kaktusų degtinės, tai net galiu lažintis – neįtikinsit atvirkščiai :) Apie logikos klaidas ir kitką nesiplėsiu, nes apie tokias filmo klaidas neverta kalbėti, tai nebūtų esmė. Bet pagrindinė mano mintis būtų tokia: viena didžiausių pasaulyje (taip, pasaulyje) filmų vertinimo problema yra ta, jog žmonės labai vangiai kritikuoja seną kiną. Niekas nenori kritikuoti 1940-1980 metais pastatytų filmų, nes „juk tai klasika“! Ir tai yra labai blogai – tarp senų filmų yra neapsakomų šedevrų (Kubrick’o repertuaras), ir yra absoliutaus šlamšto (pavyzdžiui, 95% tų laikų santykių komedijų). Tik kažkodėl daugybė žmonių bijo ką nors sakyti apie tuos iš šlamšto kategorijos, todėl arba tyli, arba melagingai giria.

Na, bet pripažinsiu – kad ir kaip nemėgčiau vesternų, tačiau šis – visai žiūrimas. Bent susipažinimui. Nesigailiu, kad jį pažiūrėjau, nes buvo +- įdomu, geras patyrimas. O taip pat galiu užsidėti pliusiuką sąraše. Bet kadangi norime būti sąžiningi ir apsimetame, kad žiūrime įvairų kiną, vėliau susiruošėme pažiūrėti ir kitą garsų vesterną:

For a Few Dollars More (1965) – net nežinau, ar šis buvo įdomesnis. Kad kvailesnis – tai tikrai. Veiksmo jame buvo lyg ir daugiau, siužetą bandė vystyti, bet galutinis produktas – visiška nesąmonė. Tokia dirbtina ir nuobodi istorija, jog vos įveikėme. Jei norite išbandyti kokį seną vesterną, geriau žiūrėkite anksčiau minėtą. Šis daug prastesnis.

Šio bandymo žiūrėti vesternus išeiga labai paprasta: pažiūrėję šiuos du garsius vesternus, kurie turėtų būti visų laikų vesternų švyturys, mes abu draugiškai nusprendėme: daugiau jokių vesternų. Visiškai jokių. Gaila gaišti laiką. Šis senobinis žanras – ne mums. Žiūrėsime tik nebent naujo stiliaus a la vesternus. Taškas padėtas. Dabar galite teisti.

• •

Wedding Crashers (2005) – na, tikriausiai dar yra nemačiusių šio filmo, ypač jei neturite televizoriaus. Daug nepraradote. Šį filmą jau 15 kartų parodė įvairios televizijos sekmadienio vakarais. Romantinė komedija su gražuoliukais aktoriais ir krūva intrigų. Viskas pateikiama naiviai, paprastai ir, tarkime, juokingai. Juokingumas – suktas dalykas. Kai manęs paprašo rekomenduoti komediją, visada pasimetu. Nes komedijų juokingumas žmogui netgi nepriklauso nuo jo humoro jausmo. Kažkada žiūrėjau kvailą rusišką komediją apie burtininką, ir man visai patiko, nors rusiškas humoras man visiškai nepatinka :) Vienu žodžiu, šio filmo tikrai niekam nerekomenduočiau, tačiau žinau, kad bus nemažai žmonių, kuriems jis patiks. Dėl to, kad tai vienas iš tų lengvų filmų, per kuriuos galima išjungti smegenis ir ilsėtis. Tokių čia esu aprašęs daugybę – tinkami vakarams, kai žiauriai norisi pailsėti, bet nesinori miegoti. Tačiau yra tikrai daug geresnių komedijų, kurias labiau rekomenduočiau. Tiesą sakant, negaliu meluoti – šis filmas man nepasirodė labai prastas. Bet tik žiūrint iš tos varpinės, kurioje visiškai nekreipiamas dėmesys į išliekamąją vertę.

Unstoppable (2010) – didžiulis žiovulys. Denzelis Washingtonas gelbsti pasaulį. Pradėjęs galvoti, ką čia parašyti apie šį filmą, nenumaldomai nusižiovavau. Didelis traukinys be vairuotojo, lekia didžiuliu greičiu ir jau grasina susprogdinti pusę miesto. Sako, kad įtempto siužeto filmas; yra tos įtampos, yra siužeto, bet jis visas toks nuobodžiai pasikartojantis, lyg paimtas iš scenaristų mokyklos vadovėlio. Labai vidutinis filmas. Ar žiūrėti, nepatarsiu, nes aš džiaugčiausi nepažiūrėjęs. Bet žinau, kad norintiems „bajavyko be gilios minties“, šis filmas gal ir susikramtys. Gal.

Due Date (2010) – prasidėjo filmas visai intriguojančiai, atrodė bus kažkas gero. Visgi – garsus aktorius cinikas Robert Downey Jr. ir vis labiau tobulėjantis nupušėlis Zach Galifianakis. Aktoriai personažams parinkti tikrai tobulai. Geriau atitaikyti ir negalėjo. O bet tačiau… Kuo toliau, tuo labiau filmas ritosi žemyn. Po truputį darėsi nuobodžia, nelabai išskirtine dviejų žmonių kelionės istorija. Kiek tokių filmų apie keliones per visą JAV pridaryta? Ir visi jie vienodi. Šitas nedaug nuo jų nutolo – keliauja, pykstasi, avarijos, pinigų stygius, muštynės, miegas nepatogiose vietose, dušas tualetų kriauklėse ir t.t. Nuobodu. Dar kai viskas nusirita iki visiškai nejuokingų ir žemo lygio muštynių su neįgaliuoju, pradedi abejoti, kokio velnio šitą filmą žiūri. Kvailas humoras yra gerai, bet ir jis turi būti įdomus (arba jis turi būti toks akivaizdžiai kvailas, kaip Tucker & Dale filme). Kai viskas pereina į tokias nesąmones kaip policijos automobilių vagystės ar kava iš tam tikrų ingredientų… Štai tada aš dedu daugtaškį ir sakau, sorry, čia nesąmonė. Originalumo čia nerasta. Man šis filmas nepatiko, jis yra žiauriai nuobodus ir nė kiek neišsskiriantis iš daugybės road-trip komedijų. Jau geriau „Hangover 2“ pamėginti.

Men Behind The Sun (1988) ir Martyrs (2008) – rašau apie šiuos filmus kartu, nes abu jie – psichologiniai siaubiakai. Pasakysiu drąsiai, bet jie neverti jūsų ekrano. Nebent esate didis siaubiakų gerbėjas, tuomet atvirkščiai. Man – nepatiko. Apie juos man užsiminė komentatoriai po įrašu apie vieną neseniai žiūrėtą „išskirtinį“ kūrinėlį. Pirmas filmas, apie „saulės žmones“, tai senas senas ir nuobodokas psichologinis filmas, bandantis šokiruoti žmones ne šiais laikais tradicinėm kraujaškom ar trykštančiom smegenimis, o kraupių scenų sukelta baime ir pasišlykštėjimu. Filmas apie Antrojo pasaulinio karo metu japonų įsteigtą medicinos centrą, kuriame buvo kuriami biologiniai ginklai ir išbandomi ant „jūros kiaulyčių“ – kinų, korėjiečių, rusų ir kt. Jeigu mėgstate žiūrėti, kaip ramiu veidu, labai tikroviškai žmonėms nudiriama oda arba skystu azotu sušaldytos jų rankos suskaldomos plaktuku, tuomet šis filmas kaip tik jums.

Antrasis filmas, apie kankinius, yra panašesnis į tuos šiuolaikinius filmus, kur kokiam nors rūsyje kankinami žmonės, šaudomi nekalti vaikai, traiškomos smegenys, o kraujo spalvos skysčio sunaudojama tiek, kad padengiami visi aplink esantys aktoriai ir visos pastato sienos ir grindys. Šis filmas šiek tiek skiriasi nuo tų visų prasto lygio siaubiakų „jaunuoliai išvarė į mišką, juos ten išskerdė kaimiečiai“. Šiame filme irgi labiau stengiamasi pagąsdinti psichologiškai, įvaryti kažkokį nejaukų siaubą. Bet nelabai ir pavyksta. Intriga vis tiek kuriama standartiškai – šaudynės, kažkas išgyvena, bando pabėgti, klykiančios haliucinacijos ir nelaiminga pabaiga. Yra šiame filme įdomių minčių, yra net kažkoks įdomesnis siužetas paskutines 10 minučių, bet kad pasiektumėte tas 10 minučių, turite pražiūrėti pusantros valandos bereikšmių žudynių, idiotiškų kraujaškų, šiaip visokių šlykštynių ir dar trumpą gabalėlį kvailo siužeto. Taigi, sakyčiau, neverta. Tikrai yra ką įdomiau pažiūrėti. Na, nebent žiūrite tik siaubiakus ir tokie filmai – jūsų kabliukas. Tada ir kabėkite ant to kabliuko, bet aš prie jūsų nesikabinsiu.

• •

Zack and Miri Make a Porno (2008) – labai prastas, labai baisus ir visai nejuokingas filmas. Lėkšta komedija. Tikėjausi daugiau. O jiems gavosi šnipštas. Nepatariu jokiais atvejais.


SAVAIČIŲ „JAU ATSIBODO“:

Justin Bieber: Never Say Never (2011)
– 10 minučių. Galima ištverti 10 minučių. Žiūrint namuose. Jei būtumėte žiūrėję kine, būtų ilgiau. Aš visgi gailiuosi, kad pamiršau nueiti į premjerą.

O filmas… Apie talentingą berniuką, iš kurio padarė produktą, o dabar išleido filmą apie tai, koks jis nuostabus ir kaip puikiai dainuoja ir daro šou. Daug koncertų, daug asmeninio gyvenimo, daug subinlaižių, daug pinigų darytojų. Jau išėjo ir knyga. Kito ir nebuvo galima tikėtis, pop muzika, šių laikų Bitlai, viskas normos ribose. Nors ir šiek tiek baisu :) Bet tašės su Bieberiu iki šiol iš nieko dovanų taip ir negavau! Kiek reikės laukti? :)

Viena frazė iš filmo patiko ir gerai apibūdino visą Bieber’io reikalą: The hardest thing for a kid to understand is that he’s a working man now. Bet, kaip patys suprantate, filmo žiūrėti jokiu būdu neverta.

• •

SAVAIČIŲ FILMAS TIEMS, KURIE APIE GERĄ KINĄ ŽINO MAŽAI (nepykite už tiesmuką išsireiškimą):
Fast Five (Fast & Furious 5) (2011)
– buvom juokingai nusiteikę ir niekaip neišsirinkom į kokį filmą eiti. Tai apimti juoko pasirinkome šį. Be kita ko IMDB.com vertinimas (7,6) nuteikė visai pozityviai, bet dar pasitikrinau ir Rotten Tomatoes vertinimą, kuris buvo dar aukštesnis. Šis pasitikrinimas man dar kartą įrodė, jog buvau teisus ginčydamasis su visais, kurie sakydavo „IMDB nesąmonė, RT daugybę kartų geriau“. Nes šitas filmas yra visiškas, absoliutus, totalus, neapsakomas šūdas.

Dar buvau pasiskaitęs visokių komentarų, jog tai geriausia iš visų F&F dalių, jog pagaliau šis filmas peržengė į naują etapą ir buvo sukurtas įspūdingas veiksmo filmas, nė kiek nepanašus į ankstesnius, kvailesnius filmus. Tai štai su tokia nuotaika šio filmo žiūrėti ir ėjau. O nuėjęs jau viduryje filmo sakiau: What whaaaat??? Negalėjau patikėti, koks absurdas yra šis filmas. Galima būtų vardinti visas šio filmo silpnaprotiškas vietas, bet aš net nežinau nuo ko pradėti! Aišku, didžiausią įspūdį tikriausiai paliko tas seifo tampymas po miestą: įsivaizduokite, du automobiliai, sveriantys max po 2 tonas, už dviejų paprastų lynų tampo milžinišką storo plieno seifą, prikrautą pinigų. Sveriantį, matyt, keliskart daugiau nei abu automobiliai. Tas seifas nesukelia automobiliams jokių problemų! Automobiliai nebuksuoja, nėra mėtomi į šonus, nors seifas kliūva visur, trankosi, išgriauna kažkokį banko pastatą ir daužosi į kitus automobilius. Tie du tempiantys automobiliai net netrūkteli… Taip, daug kas pasakys „ko čia žiūri į fiziką, čia gi bajavykas“. Tiesa, aš pats kartais pateisinu fizikos nepaisymą bajavykuose, jei padaroma visokių smagybių. Bet ne tokio lygio fizikos nepaisymą… Galėjo bent jau kokiomis tanketėmis tą seifą tampyti. Apskritai tame filme absurdų – kas dvi minutės. Ten vien iš absurdų suklijuotas filmas. Pusę filmo prasėdėjau su facepalm‘u, kol G. iš manęs vis juokėsi ir kaip Simpsonų herojus Nelsonas sakė „HA HA!“.

Išsėdėjau visą filmą. Išėjau taip keikdamasis, kad net prieky einantys žiūrovai atsisukdavo. Tikrai seniai nebuvau matęs tokio žemo lygio žmonių durninimo. Visgi Fast & Furious išlaikė savo frančizės taisykles ir pateikė dar vieną lygiai tiek pat silpnaprotišką filmą. Toks įspūdis, kad siužetą parašė penktokai. Vartokite atsakingai – didelė supykinimo rizika.

Originalus įrašas tinklaraštyje Buržujaus rašinėliai

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: