Lietuva, viešoji erdvė, pokalbis... Dažnai netgi nesuvokiama, kas kalbama jų lūpomis

Kadangi šiek tiek domiuosi aukštojo mokslo probemomis, be to ir pats gyvenu akademinėje terpėje, bandau kažkiek stebėti diskusijas šia tema. Jos būna įvairios, kartais randi pakankamai pozityvių nuomonių, kartais išjungi ir nebenori sugrįžti. Jose pakankamai dažnas toks teiginys: Lietuvoje yra tik vienas universitetas, kitus reiktų uždaryti. Be jokios abejonės, tai išsako anoniminiai komentatoriai, kuriuos reikėtų laikyti tiesiog marginalais ir nekreipti dėmesio. Tačiau viskas yra gerokai įdomiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir čia kalbu ne apie marginalus, nors, prie jų dar būtų verta sugrįžti, bet gal jau kitame įraše. Trumpai apie juos galiu pasakyti tik tiek, tai reiškia grįžimą į tuos laikus, kai visko buvo po vieną – viena tiesa, viena partija, vienas vadas… Juos būtų galima įvardinti kaip sovietinės sistemos garbintojus, nors dažniausiai jie to patys ir nesuvokia…

Šioje vietoje norėčiau sugrįžti prie vieno klausimo, kuris man buvo užduotas ir nežinau, kaip aš į jį atsakiau, tačiau bandžiau išsikapanoti ekspromtu. Taigi, šiek tiek prisiminimų…

Kažkada, seniai seniai, Minske buvau pakviestas skaityti pranešimą moksliniame seminare. Įspėjo mane prieš kelias dienas, temą paprašė sugalvoti pačiam (toje institucijoje aš stažavausi), susijusią su disertacijos tema, Lietuvos istoriografija ir jos sąsajom su Baltarusijos istoriografija. Na, pranešimui paruošti pernelyg daug laiko neskyrė, galiausiai kažką greituoju būdu sumečiau ir pakalbėjau. Išėjo įdomiai. Buvau vienintelis pranešėjęs, bet auditorija atrodė įspūdingai, kadangi buvo susirinkusi visa Minsko profesūra, tyrinėjanti LDK istorija iki XVII a. pradžios. Tačiau tikrosios linksmybės prasidėjo vėliau, kadangi pasipylė aibė klausimų. Išties, matosi labai aiškūs skirtumai tarp jų ir mūsų – kalbos barjeras neleidžia geriau pažinti ir įsigilinti į Lietuvos istoriografiją, tačiau norima žinoti kas vyksta. Todėl susilaukiau įvairių klausimų, kartais labai konkrečių ir dalykinių (pvz.: ar kas nors tyrinėjo Lietuvoje Kazimiero suteikčių knygą), o kartais nuskambėdavo pasiteiravimai, apie doktorantūros sąlygas Lietuvoje, pvz.: kokio dydžio pas mus doktoranto stipendija… Tačiau pats netikėčiausias klausimas, kurį man uždavė buvo itin sudėtingas, į kurį atsakymo vis dar neturiu. Kokios mokyklos yra susiformavusios Lietuvoje? Klausimas sudėtingas tuo, jog šiuo atveju buvo klausiama ne apie aukštųjų mokyklų tinklą. Pasisekė, jog prof. Galenčenka, užduodamas šį klausimą jį šiek tiek ir išplėtojo, pradėdamas kalbėti, jog Baltarusijoje yra trys istorinės mokyklos, Gardino, kurios objektas yra LDK ryšių su vakarų civilizacija tyrimai, Magiliovo, kurie tyrinėja rytų kultūrines įtakas, bei Minsko (ką jie patys tyrinėja, profesorius nedetalizavo, suprask, ir taip viskas aišku, mes vykdom fundamentinius LDK istorijos tyrimus). Visa kita – smulkmė ir planktonas, į kurią neverta kreiptį dėmesio.

Aš suvokiau klausimą, tačiau mane nustebino jo pobūdis ir mokyklos samprata. Tai apie ką kalbėjo, man nei per kurį galą nesisiejo su mokyklos samprata, veikiau tai buvo panašu į tai, ką įvardinčiau tyrimų kryptimis, kurios dominuoja, bet toli gražu ne mokykla, kadangi man tai asocijuojasi pirmiausiai su išskirtine tyrimų metodologija. Dėl ramios sąžinės, pabandžiau pristatyti, kur ir kas tyrinėjama, tačiau man pačiam tai nedavė atsakymo, kaip su tomis mokyklomis Lietuvoje yra iš tikrųjų? Ar galima kažkaip pabandyti jas išskirti? Klausimas sudėtingas ir įdomus, į jį atsakyti nėra lengva, tačiau pabandyti galima. Lietuvoje tokių svarstymų taip pat yra, tačiau vėlgi, susiduriama su mokyklos sąvokos neapibrėžtumu. Aš pabandysiu į šį klausimą atsakyti sau ir savaip…

Lietuvoje, profesionalūs istorikai pradėjo atsirasti tik Pirmosios respublikos laikotarpiu, kai atsirado centras, pradėjęs telkti į vieną vietą specialistus – Lietuvos (nuo 1930 metų Vytauto Didžiojo) universitetas. Jame dirbo didži0ji dalis to meto istorikų. Institucijos požiūriu tai buvo koncentruota, tačiau jos viduje buvo bent kelios grupės, kurių tarpe vykdavo aštrios poleminės diskusijos, pirmiausiai ideologijos pagrindu, kadangi Teologijos fakultete buvo susispietę katalikiškų pažiūrų istorikai, tuo tarpu Humanitarinių mokslų fakultete būta daugiau laisvės. Egzistavo ir trečioji grupė, kuri buvo telkėsi Teisių fakultete. Žvelgiant paviršutiniškai, būtų galima sakyti jo egzistavo trys pagrindinės mokyklos, tačiau tenka pripažinti, jog to meto istoriografinės perskyros rėmėsi ne metodu, bet ideologija. Taip, Rankė jų tarpe dar buvo gyvas ir visi norėjo parašyti taip, kaip buvo iš tikrųjų.

Prasidėjus okupacijai, atsirado išpopuliarėjo naujas metodas, kur iš tikrųjų buvo žinoma kaip buvo iš tikrųjų, Lietuvos istorikams beliko apkabinėti šią struktūrą įvairiais faktais iš vietinės medžiagos ir bus gaunamas patenkinamas rezultatas. Nebuvo laukiama nieko daugiau, tačiau nenorėta gauti ir kažko mažiau. Tyrinėjimai tapo komplikuotais, atmosfera ypatingai nemalonia. Norintys pasiskaityti plačiau, galėtų perversti A. Švedo paskelbtus interviu bei šio istoriko tyrimus, susidarytų pakankamai įdomus vaizdas. Ir nors sovietmečiu ir veikė Lietuvoje dvi institucijos, tačiau tiek vienoje, tiek kitoje buvo dirbama (bent oficialiai deklaruojama, kad dirbama) pagal partijos ideologų diktuojama metodologiją. Šiuo požiūriu padėtis, nors ir atsiradus antrai institucijai, tapo nei kiek ne geresnė.

Galiausiai Sąjjūdžio laikotarpis ir nepriklausomybės paskelbimas bei ankstesnis visuomenės susidomėjimas istorija, paskatino steigti naujus studijų ir mokslo centrus, kurie turėjo pagyvinti tyrinėjimus, plečiant temų akiratį ir ruošiant naujus tyrinėtojus. Į Lietuvą pradėjo važiuoti išeivijos mokslininkai, atsirado priėjimas prie naujausios literatūros ar uždraustų klasikų. Atrodė, jog tyrimai turėtų pajudėti iš vietos su nauju pagreičiu, o taip pat ir turėjo pradėti formuotis ir mokyklos, kurių ašimi taptų ne tik naujos tyrimų kryptis bet ir metodologija. Tačiau pasižiūrėjus atidžiau, į naujuosius daktarus Lietuvos istoriografijos padangėje, turi nusivilti, kadangi aš negaliu įvardinti nei vienos Lietuvos istorijos mokyklos. Taip atsirado naujos temos, susiformavo naujos tyrimų kryptys, tačiau tai nepaskatino susiformuoti mokykloms. Taip, galima kalbėti apie mokyklas, veikiančias aplink institucijas, taip galima kalbėti apie grupes jaunų ar viduriniosios kartos mokslininkų, susibūrusių aplink vieną ar kitą garbaus amžiaus mokslininką, tačiau visame tame aš nematau mokyklos esmės, nors prielaidos tam lyg ir būtų sudarytos… Galbūt išties dar praėjo per mažai laiko, o gal dar pernelyg aiškiai matosi sąsajos su ankstesnėmis, sovietinėmis institucijomis, tačiau, mano nuomone, dabartinė situacija vis dar laikytina startine pozicija, iš kurios bandoma atsiplėšti… Na gerai, žingsnis žengtas, bet ne daugiau…

Originalus įrašas tinklaraštyje Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: