KINO ARCHYVAS: „Franklinas“ – tereikia vienos kulkos, kad viskas pasikeistų

Paskelbė: Data: 2017-08-17 02:34

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo “Franklyn” kadras

Dažnai žmogų kamuoja sunkiausias, svarbiausias klausimas, susijęs su tikėjimu – ar yra kas nors, kuo galima tikėti?

Kaip galime būti užtikrinti, kad esame globojami, jei dalykai, kuriuos branginame, gali būti akimirksniu iš mūsų atimti? Kaip blogis gali egzistuoti, jei tavo dieviškumas yra Dievo įkūnijimas? Šie ir dar daugiau klausimų kamuoja mus visą gyvenimą, tačiau kas nutiktų, jei visi tie klausimai užkluptų mus vienu metu? Jei norite sužinoti, kas nutiktų, pažiūrėkite Gerard‘o McMorrow‘o kurtą filmą „Franklinas“.

Melancholiškasis Meanwhile‘o miestas

Johnathan‘as (John‘as) Preest‘as atsiduria nemalonioje situacijoje – jis gyvena Meanwhile‘o mieste, stimpankiškoje šalies sostinėje, kur galioja tik vienas įstatymas – priklausyti religijai. Preest‘as, praradęs tikėjimą, yra ateistas ir būtent todėl jis tampa kaukėtu linčiuotoju. Jis nusiteikęs prieš religinį lyderį, vadinamą individu, nes būtent individo religija sugriovė mažos mergaitės gyvenimą (ir ją nužudė), kurią Preest‘as bandė apsaugoti. Jis ketina nužudyti individą, tačiau norėdamas tai padaryti John‘as privalo orientuotis iškrypusiame Meanwhile‘o miesto.

Iš kitos pusės, pasaulyje, kurį pažįstame, savo gyvenimus kuria keletas žmonių. Peter‘is Esser‘is, Kembridžo bažnyčios prižiūrėtojas. Iš Londono atvykęs tikintis žmogus, ieškantis savo sūnaus David‘o. Emilia, dailės studentė, kurios kūrinių temos dažniausiai sukasi aplink savižudybės temą ir ją išgelbėjusius pirmosios pagalbos medikus. Ji stengiasi pabėgti nuo praeities, kuri yra jos dabarties dalis. Galiausiai, Milo, kurio širdis buvo sudaužyta, kai mergina paliko jį prie altoriaus. Milo vis labiau susidraugauja su vaikystės draugu, su kuriuo būdamas jaučia pilnatvę ir pusiausvyrą, kurią jam suteikdavo jo buvusioji.

Kuomet John’as artėja prie savo tikslo, Peter’is vis artėja prie sūnaus David‘o, atskleidžiama skaudi Emilia‘os žaizda, o Milo tiesiog supranta, koks iš tiesų vienišas jis yra. Viena Preest‘o kulka individui bus riba, nežinoma niekam, kad viskas pasikeistų.

Sugrįžus į tikrąją realybę

„Franklinas” susideda iš šių keturių atskirų istorijų. Trys iš jų vyksta realiame pasaulyje, o viena – keistame Meanwhile‘o mieste. Istorijos kažkiek susijusios, tačiau temos skiriasi. Tema, nors ir ypatingai tinkanti dabarčiai, yra tiesiog užmirštama dėl stulbinančios vaizdinės „Franklino“ kalbos.

Pasakojimą pradėkime nuo iliuzijų. Meanwhile‘o miestas vaizduojamas, kaip ir anksčiau minėta, lyg gotikinio stimpanko sostinė,  užvaldyta keistų ir absurdiškų religijų. Miestas didingas – jame netrūksta gotikinių arkų, statulų, aukštuminių, akmeninių pastatų, išsibarsčiusių po visą vietovę. Visa tai sužadina fantastiškus, istorinius jausmus. Miestas buvo pastatytas dėl religijos, o tai nesunkiai pavaizduojama – Meanwhile‘o miesto gatvėse pilna tikinčiųjų, globojančiųjų ikonų, kuriuose vaizduojami atliekami ritualai, pagerbiantys religiją. Šalia vaizduojamas vyras, aiškinantis kaip naudotis skalbimo mašina (pabrėžia, jog į skalbimo mašiną negalima dėti monetų ir metalinių daiktų). Tikėjimo registro (pagrindinėje Meanwhile‘o miesto įrašų salėje) klerkas teigia, jog ji yra su „Septintosios dienos manikiūrininku“. Preest‘as neišsiskiria iš minios, tačiau kai kurie žmonės, su kuriais jis bendrauja (panašūs į suktus ir niekingus žmones) žino, jog Preest‘as neturi vieno dalyko, kuris yra būtinas gyvenant Meanwhile‘o mieste.

Iš kitos pusės, realus pasaulis yra nuobodus, niūrus ir atšiaurus. Gatvės ir parkai blankūs, tušti, panašūs į kapines. Interjeras ne ką geresnis – Emilia‘os namas prabangus, šiek tiek panašus į gotikinį karstą, o ligoninė, kurioje ji dažnai apsigyvena, yra sterili, balta dėžė su suolais, stalais ir seselėmis, dėvinčiomis beveik baltus chalatus. Ieškodamas Peter‘is dažnai nuklysta į šiek tiek šiltesnes, bet vis tiek uždaras patalpas. Ten vietos taip mažai, kad net pradedi galvoti, kodėl žmonės ten gyvena. Iš tikrųjų, tas pats atsitinka ir Emilia‘ai. Į kokį kambarį ji persikelia, ten būna mažai erdvės ir ji gali tiesiog išvengti bendravimo su žmonėmis, kurie yra šalia jos. Milo istorija priešinasi tam atšiaurumui. Santykinė namų šiluma, kur dviejų ar daugiau žmonių buvimas yra kažkas, kas paverčia viską žmogaus erdve – būtent jo dviejų (susituokusių) draugų ir mamos namas.

Privalai tikėti

Pagrindinė siužeto idėja yra tikėjimas ir kas būtų, jei jis būtų prarastas ar visai neegzistuotų. John‘as Preest‘as, būdamas vienišas ieškodamas individo kartą filosofavo: „Jei Dievas nori, bet negali užkirsti kelio blogiui, jis ne visagalis. Jei jis gali, bet nenori, tada Dievas yra piktavalis. Jei jis nei gali, nei nori, kodėl mes jį vadiname Dievu?“

Tikėjimo praradimas, ne jo trūkumas, yra pagrindinė „Franklino“ tema. Iš tikrųjų, visi, išskyrus vieną veikėją (Peter‘is), prarado tikėjimą ir/arba norą tikėti. John‘o Preest‘o, kaip vienintelio ateisto statusas mieste, kuriame gyvuoja gausybė religijų, savo neatsakyto klausimo „Kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms?“ dėka paaiškina pagrindinę priežastį, esančią po tikėjimo praradimu. Tai patirtos traumos ir išgyventos tragedijos, kurios nutinka be priežasties ir net neįmanoma paaiškinti, kodėl kažkas „nusipelnė“ tokio likimo (kuris, ironiška, bet žymi tikėjimą likimu). O kažkas tiesiog susitvarkys gyvenimą nusisukdamas nuo tikėjimo. Grįžtant prie Preest‘o, jo  kryptingas priešiškumas prieš individualybę atsirado ne todėl, kad jis yra netikintis. Jei Preest‘as toks būtų, jam neužtektų kulkų, kad nuverstų visus Meanwhile‘o miesto religinius lyderius. Preest‘ui tikėjimas yra kažkas griaunančio, kažkas, kas atėmė mažos mergaitės gyvybę. Būtent šis faktas yra įrodymas, kad blogis slepiasi (arba yra įterptas) pačioje sąvokoje.

Iš kitos pusės, realiame pasaulyje Milo tikėjimo praradimas nėra kažkas, ką jis laiko priešingybe – Milo tiesiog netiki, kad sugebės susirasti žmogų, su kuriuo bus laimingas. Be to, jis nėra netikintis, jis paprasčiausiai pasimetęs. Palyginus Milo su Emilia, ji išvis nieko netiki. Ji užstrigusi rutinoje, kur kariauja su savo motina, erzina savo dėstytojus ir kartas nuo karto bando nusižudyti, bet vis išgyvena. Tačiau Emili rutinoje įstrigo ne dėl  tikėjimo trūkumo visose gyvenimo srityse. Laikantis Preest‘o tikėjimo suvokimo tampa aišku, kad tikėjimas nėra tas dalykas galintis  ją išgelbėti. Kalbant apie Peter‘į, jis vienintelis iš visos grupės žmonių tiki ir tas tikėjimas atskyrė jį nuo kitų. Minima, jog Peter‘io žmona tiki, jog jis buvo suklaidintas idėjos, kad tragedija, palaužusi David‘ą, buvo Dievo valia ir tik ta pati Dievo valia (tikėjimas) gali viską atitaisyti. Galima teigti, jog Peter‘is yra Preest‘o įsitikinimų įrodymas. Peter‘is lyg įrodymas, jog tikėjimas dažnai būna beprasmiškas ir pavojingas dalykas, o galų gale ir visai bergždžias. Žinoma, filme subtiliai palaikoma Preest‘o vienos kulkos idėja,kuri gali viską pakeisti.

„Franklinas” – įdomus ir įspūdingas filmas. Įspūdingi vaizdai, kurie, pripažinsiu, labai patiko, nes dievinu tamsią ir atšiaurią atmosferą, kuri savotiškai žavinga. Dažniausiai aptariant „Franklyną“ iškeliamas filmo tempo klausimas. Jame nėra daug veiksmo, tačiau būtent ramus ir lėtas siužetas ir yra filmo stiprybė. Pagrindinė idėja – vienintelė kulka, galinti pakeisti visikai nesusijusių žmonių gyvenimus. Gal ir pasirodysiu bukas, tačiau trumpai tariant „Franklinas“ yra vienas iš nuvertintų filmų.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių XXI a. animacinių filmų

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt