SkaitykIT.lt archyvo nuotr.

Šis straipsnis yra vienas iš skyrelių mano naujos e-knygos “Pusę metų dirbu sau”, kuri pasirodys pardavimui jau šią savaitę per skaitykIT.lt

* * * * *

Tie freelanceriai, kurie nori greitai ir daug užsidirbti, dažnai yra apsėsti darboholizmo manijos – maždaug, kuo daugiau darbų prisiimsiu, tuo daugiau ir greičiau uždirbsiu. Iš dalies tai tiesa, bet tas sąryšis nėra toks tiesioginis. Mano patarimas iš patirties – nesiimkite kiekvieno siūlomo projekto, kai kuriuos verta atmesti. Net jei tuo metu neturite kitų pasiūlymų. Paaiškinsiu, kodėl.

Dažniausias pavyzdys – žmogus apsiima kurti projektą, per kažkiek laiko jį vargais negalais padaro, pakeliui konfliktuoja su užsakovu, darbas išsitęsia, bet pagaliau pribaigiamas ir pinigai pervedami į sąskaitą. Valio, pergalė, galima švęsti! Neskubėkite – pabandykite įvertinti prie projekto praleistas valandas ir jų santykį su gautais pinigais. Tas, sakykime, 1000 Lt gali atrodyti nemaži pinigai, bet jeigu juos gavote už mėnesį darbo, tai ar tikrai verta taip džiaugtis?

Man pačiam teko atsisakyti vieno projekto jau jo eigoje. Istorija tokia, kad vienas vaikinukas paprašė įgyvendinti vieną visai įdomią idėją, susijusią su menu ir paveikslais. Susitarėm dėl visko, sutarties nepasirašinėjome (nes abu galvojome, kad taip bus greičiau) ir pradėjau dirbti pagal kartu aprašytą planą. Pridavus pirmą užduoties dalį, jis pamatė rezultatą ir pradėjo siūlyti patobulinimus – kad vat čia gal būtų gerai kitaip pavaizduoti, o ta funkcija turėtų gal kitaip atrodyti, nors pirminiame variante viskas buvo aiškiai apibrėžta. Šiek tiek nusileidau ir padariau patobulinimus, nes jie atrodė visai logiški ir padedantys galutinei projekto kokybei, bet vėliau paaiškėjo, kad ir su kitais darbais buvo tas pats – žmogus tiesiog negalėjo apsispręsti, kaip ir ką nori daryti, ir N kartų keisdavo savo nuomonę. Po dviejų savaičių tokio neproduktyvaus darbo nusprendžiau atsisakyti toliau dirbti. Kadangi pats projektas buvo beveik labdaringas ir iš pokalbių su užsakovu supratau, kad jis į jį investuoja savo nuosavas nedideles lėšas, tai netgi grąžinau jam pinigus. Negaila. Bet nuo to laiko daug atidžiau žiūriu į projektus ir į žmones, su kuriais tenka dirbti. Ir kai kuriems iš karto sakau “Ne”.

Apskritai, sugebėjimas pasakyti “Ne” yra dar vienas atskiras menas. Nes programuotojai bendrai yra linkę pervertinti savo jėgas ir galvoti, kad nieko nėra tokio, ką neįmanoma suprogramuoti ir dar gana greitai. Per pusę metų jau išmokau mąstyti nebe kaip programuotojas, o kaip verslininkas, vykdantis projektus. Būtent tai yra vienas didžiausių iššūkių – persiorientavimas iš vienos mąstysenos į visai kitokią.

Dar vienas dalykas – nereikia pamiršti ir apie tai, kad dažnai neverta imtis projekto, kai jo paties idėja atrodo iš anksto pasmerkta nesėkmei. Jeigu matote iš karto, kad projektas “neiššaus” ir jo idėjos autorius tiesiog per didelis optimistas, tai susimąstykite, ar verta dirbti kartu. Nes juk vienas iš tikslų – turėti sėkmingų projektų portfolio, kad galima būtų tiek draugams pasigirti, tiek būsimiems užsakovams parodyti, prie kokių didelių ir iššovusių projektų esate prisidėję.

Originalus įrašas šinklaraštyje SkaitykIT.lt

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: