Niko vaikystės dienos iki mokyklos
Iki šiol nėra aišku, kodėl Nikui buvo lemta įveikti didesnius gyvenimo iššūkius, nei jo broliui ir sesei. Niko tėvai buvo stipriai tikintys Dievu, todėl visada tikėjo ir tiki, kad trečiasis judviejų sūnus vieną dieną pabus turėdamas visas galūnes. Todėl šio jauno žmogaus gyvenimas nėra tik nuolatinis bendravimas su tėvais, kurie jį palaiko, nepaisant jo kitokios išvaizdos, bet ir stiprus tikėjimas stebuklais.
Niko prisiminimai iš mokyklos
Sudėtingi Niko gyvenimo metai bėgo ir atėjo laikas – praverti mokyklos duris. Tai vieta, kur nuolat yra daug sveikų vaikų, o štai dabar ateina kitoks nei daugelis, Nikas. Tą dieną mama jį drąsino, kad viskas bus gerai reikia tik daugiau pasitikėti savimi. Todėl patyčias ir nemalonius žvilgsnius jaunam berniukui teko kęsti ne vieną dieną. Dažnai sakoma, kad užtenka žmogui pasakyti du kartus, kad jis yra kvailas trečia kartą to kartoti nebereiks, jis tai pasakys pats. Taigi tokią atmosfera mokykloje, kurią turėjo kentėti Nikas tapdavo jam tarsi aksioma. Būdamas vos 10 metų, dėl nuolat mokykloje girdimų patyčių norėjo net nusižudyti, bet tam nesiryžo, nes negalėjo leisti, kad teiktų kentėti jo artimiausiems šeimos nariams.
Berniukas susimąstydavo, kad gal jie tirai teisūs ir jis į gyvenimą atsiųsta tik egzistuoti kaip reiškiniui iš kurio galima tyčiotis,. O apie galimybę kada nors sukurti savo šeimą – neverta nė svajoti, nes kokia mergina gali susižavėti žmogumi, kuris yra neįgalus, – ne kartą galvodama Nikas.
Mokyklos valytojas išpranašavo karjeros perspektyvas
Vieną dieną beslampinėdamas mokyklos koridoriais Niką užkalbino valytojas. Tą kartą jis pasakė, kad berniukas motyvacinių kalbų pasakotojas. Žinoma, tokiu valytojo pokštu Nikas nepatikėjo ir toliau mąstydavo apie savo gyvenimą ir karjera klausimus nužingsniavo vaikštinėti mokyklos koridoriais.
Organizatorių archyvo nuotr.
Deja, bet valytojas kalbas, kad Nikas bus motyvacinių kalbų pasakotojas tęsė dar ne vieną dieną. Galiausia, vieną dieną tas pats valytojas prašo, kad Nikas (jam tada dar vos 15 metų) papasakotų savo sėkmingo gyvenimo istorijomis su kitiems mokiniais. Žinoma, toks pasiūlymas Niką dar labai nustebino. Kokia sėkmingo gyvenimo formule gali pasidalinti paauglys?, – tą akimirką mąstė Nikas. Nepaisant to, jis sutiko, bet ką pasakos mokiniams net neįsivaizdavo. Tą dieną po pirmos savo motyvacinės kalbos Nikas grįžęs namo dar daug kartų sau kartojo valytojo pasakytus žodžius, kuris sakė: „Nikai, tu būsi sėkmingų gyvenimiškų istorijų pasakotojas“. Po kelių valandų berniukas pats ryžosi pradėti skambinti visoms miestelio mokykloms ir prašėsi, jog leistų atvykti pas juos ir pasakoti motyvacines kalbas.
Niko karjeros pradžia
Renginio metu Nikas pasidalino keletu prisiminimų kaip jam sekėsi skambinti į mokyklas, kol galiausia išgirsdavo lauktąjį – „taip, galite atvykti į mūsų mokykla“.
1 bandymas
–Laba diena, aš esu Nikas Vujičičius, neturi rankų ir kojų, bet noriu atvykti į Jūsų mokyklą ir papasakoti savo sėkmingo gyvenimo receptą,- prisiskambinęs sakydavo Nikas.
–Geriau nereikia, kad atvažiuotumėt, nes išgąsdinsite mūsų mokinius, – atsakydavo direktorius.
Organizatorių archyvo nuotr.
2 bandymas
Nikas paskambino į kitą mokyklai ir šį karą – pasisekė.
–Laba diena, aš esu Nikas Vujičičius, neturi rankų ir kojų, bet noriu atvykti į mokyklą ir papasakoti Jums savo sėkmingo gyvenimo receptą,-sakė Nikas.
–Gerai, galite atvažiuoti, – sutiko mokyklos vadovas.
Po šio pokalbio Nikas nė nesuvokė pažiūrėti, kad ta mokykla, su kuria pavyko suderinti susitikimą yra įsikūrusi net kitame mieste. Šią problemą padėti išspręsti paprašė brolio. Pastarajam Nikas pažadėjo sumokėti už kelionei sugaištą laiką ir kurą. Kelionė pavyko puikiai, Nikas su broliu atvyko į mokyklą. Juos pasitiko mokyklos direktorius ir skuba pranešti, kad motyvaciniai kalbai Nikas turi apie 5-10 minučių. Žinoma, kaip tą akimirką jautėsi Nikas žodžiai paaiškinti būtų sudėtinga, bet kas vyko jo galvoje tikriausia dar sunkiau. Kelionėje praleisti daugiau nei 2 valandas, kad papasakoti mokiniais sėkmingo gyvenimo istorijas per 5-10 minučių.
Organizatorių archyvo nuotr.
Toliau išvykos pasakoti tokių motyvacinių pranešimų sekėsi sėkmingiau. Niko filosofija besidominantys atvažiuodavo jo pasiimti iš namų, o po to parveždavo. Tik mamai vieną dieną trūko kantrybė ir ji paklausė Niko, kodėl nepažįstami žmones parveždami jį namo verkia, o jis – juokiesi. Nikas tik kukliai atsakydavo, kad nieko ypatingo nedaro tik pasakoja savo sėkmės istorijas. Taigi tokių vizitų į mokyklas kasdien vis daugėdavo ir Nikas vos spėdavo atsakinėti į skambučius.
