Išsibarstę pamąstymai apie meilės dieną

Paskelbė: Monika Pakulnytė Data: 2011-02-05 11:40

Spausdinti | Komentarai

(c) Stock.xchng archyvo nuotr.

Prekybininkų džiaugsmas, romantikų melancholija, vienišių dūsavimas ir porų galvų skausmas. Taip, čia toji vasario mėnesio pažiba – Valentino diena. Tai šventė, vainikuojanti Kalėdinio periodo pabaigą, išstumianti blizgančius žaisliukus ir sėkmingai nudažanti parduotuvių lentynas skaisčiai raudona spalva. Gerai gerai, buvo prieš tai dar vazonų, puodų, kastuvų pridėta. Bet ar pastebėjot juos? Sukėlė Jums emocijų? Ne? Man irgi. Taigi.

Bulius erzina raudona spalva. Kai kuriuos žmones – irgi. Jie trypčioja prekybos centruose ir kanopomis kapsto parketą, matydami raudonus, dažniausiai kiniškus, niekučius. Po nosimi vis paburba tai rusų, tai lietuvių kalba apie niekingas amerikoniškas tradicijas, niekšus verslininkus, plešiančius pinigus už siaubingus puodelius, pliušinius meškučius, nepatogius apatinius su juostele ir neskanius šokoladinius saldainius širdelės formos dėžutėje.

Žurnalai ir naujienų portalai, pavienės kavinukės ir didieji restoranų tinklai vis siūlo akcijas ir atrakcijas, prizus ir siurprizus įsimylėjėliams. O tuo tarpu vienišos paauglės ir senmergės su katinais, braukdamos ašaras plėšia spaudos leidinių puslapius, rašančius apie Valentino dienos konkursus, romantiškas vakarienes ir kitas veiklas po jos, kad vakaras būtų ypatingas.

“Geriau Vasario 16-ąją švęsti” – skundžiasi patriotiškai nusiteikęs pilietis įvairiose internetinėse erdvėse, o išaušus Lietuvos valstybės atkūrimo dienos rytui, jis greičiausiai tingiai vartysis lovoj, spaudydamas plačiaekranio televizoriaus pultelio mygtukus, užuot ėjęs į minėjimo eiseną per šlapdribą ir nevalytus šaligatvius.

“Mylėti reikia visus metus” – pasipiktinę čiauškia romantikai, meilės puoselėtojai ir visi kiti mėgstantys kuo nors piktintis. Mylėkit toliau ir pasidžiaukit, kad kiti bent kartą per metus ką nors (pa)myli.

Įsivaizduokite, kad jei gerokai žilstelėjes kaimynas Petras atneštų bendraamžei kaimynei Onutei vieną tulpę ir sakytų: “Va, imk tulpę, Onute. Jaunimas švenčia Valentino dieną, paminėkime ir mes. Ar išvirsi arbatos?” – man tai atrodytų labai mielai (nesigilinam į tai, kad neturiu nei kaimyno Petro, nei kaimynės Onutės). Arba Jūsų mažasis broliukas/sesutė darželyje nupiešė mergaitei/berniukui kreivą širdelę ir padovanojo. Girdėjo piplys per televizorių apie Valentino dieną ir nusprendė parodyti savo pirmajai meilei savo jausmus. Vėl gi, mielas reikalas ta pirmoji meilė.

Žinoma, viskas yra gražu, jeigu viskas baigiasi laimingai: Onutė netvoja Petrui su keptuve per galvą, o vaikų darželyje nepasipila ašaros dėl pirmą kartą dužusios širdies. Bet palikime šį neskanų reikalą nuošalyje.

Vasario mėnesį jau taip nutinka, kad meilės tema yra pati aktualiausia. Nori nenori, patinka nepatinka, pagalvoji apie tą jausmą, sukelianti organizme įvairias chemines reakcijas ir paverčiančius žmones tam tikram laikui laimingais skystapročiais. Gražu gi ta meilė! Ir jeigu ši diena priverčia žmones bent akimirką pamąstyti, kas yra meilė, o ne stačia galva bėgti į prekybos centrą pirkti brangiausiajam niekučio, tai yra gerai. Labai gerai.

Asmeniškai, aš palieku Šv.Valentiną ramybėje. Manau, jam ir taip sunku matyti, į ką pavirto jo mirties diena. Geriau gegužės 13-ąją pakankinam savo lietuvišką meilės deivę Mildą. Mat “yra tvirtas pagrindas gegužės 13-ąją ir visą mėnesį drąsiai mylėti, mylėtis ir voliotis žolėje, o ne vasario sniege.”

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
logo_srtrf

Šio straipsnio parengimą parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.