Televizijos serialo "Mad Men" kadras

Donaldas Draperis prisidega cigaretę, išmaukia stiklą Old Fashioned ir šoka nuo stačios Beverli Hillso uolos. Tai viena iš daugybės potencialių baigčių, kurias kruopščiai išnarstė ir vieną šią naktį paryčiais Lietuvos laiku mums pateiks serialo režisierius, burtininkas Matthew Weineris.

Kodėl burtininkas? Nes sukūrė jau antrą tobulą serialą su tobula išbaigtimi. Pirmasis – „The Sopranos“. Tiesa, pastarajame seriale „Mad Men“ režisieriui teko užsiimti labiau talkininko vaidmeniu Davidui Chase‘ui.

Kaip ir „The Sopranos“, taip ir „Mad Men“ iš eilinio casting‘ų berniuko buvo sukurta mega žvaigždė (John Hamm (kuris prieš pusmetį nusifilmavo specialioje kalėdinėje Charlie Brookerio „Black Mirror“ serijoje) ir James Gandolfini (1961-2013)). Matthew Weinerio teigimu, specialiai buvo ieškomas dar kvapo neturintis aktorius, įaugsiantis į vaidmenį ne blogiau nei James‘as į Tonį. Režisieriaus nuojauta pasitvirtino, ir jau po pirmojo sezono Johnas Hammas visiems mačiusiems bent keletą serijų tapo tikru galantiškumo, intelekto ir alkoholiko-lovelaso įvaizdžiu. Bėgant sezonams kai kurie serialo „gamintojai“ net buvo išsigandę, kad jau nebe jie valdo serialą, o Johnas Hammas (arba tiksliau – Donaldas Draperis).

Televizijos serialo “Mad Men” kadras

1960-ųjų pradžia, Niujorkas. Pasaulis stato save iš naujo, įmonės dar tiki pardavimais, kaip vieninteliu siektinu rezultatu, o sekso ir erotizmo kultą kaitina socialinės darganos ir naujojo pasaulio neapibrėžtumas. Esame įmetami į vieną ankstyvųjų reklamos agentūrų, kurioje pirmu smuiku griežia – mįslingas kūrybos direktorius, donžuanas Donaldas Draperis.

Nuo pirmųjų scenų serialas puikiai balansuoja tarp profesionalizmo ir asmeninių santykių, tarp to, kas esi dabar, ir to, kas gali būti iškart po susirinkimo. Kūryba stimuliuojama alkoholiu, seksu, kartais – narkotikais. Kai šis žaismas pasiekia savo piką, režisierius nepiktnaudžiaudamas atskleidžia tam tikras paslaptis apie pagrindinį herojų – Donaldą, o gal vis dėlto Dicką? Gal vis dėlto kareivį, kilusį iš redneck‘ų šeimynėlės? Tačiau, kaip minėjau, istorijos atskleidimas yra kur kas skoningesnis nei, pavyzdžiui, „Lost“ ar tam pačiam prisiminimų multike „Family Guy“.

Televizijos serialo “Mad Men” kadras

Iš lėto atskleidinėjama Dono asmenybė leidžia mėgautis herojaus sielos užkulisiais, nelyginant Riggano iš „Birdman“, tik Dono vidinis balsas niekada neprakalba garsiai. Vis dėlto jis ir jo įtaka net labiau pastebimi nei paukščiažmogyje: nuolat griauna ir stato, stato ir griauna.

Daug laiko skiriu John‘o Hammo vaidmeniui, tiesiog jis kaip saulė – suka viską aplinkui. Ne mažiau saviti vaidmenys – copywriterė Pegė (Elisabeth Moss), kylanti įmonės žvaigždė Pitas (Vincent Kartheiser), charizmatiškasis širdžių daužytojas (ir savosios) – įmonės bendrasavininkas Rodžeris Sterlingas (John Slattery) ir kiti. Tai – toli gražu ne mono serialas, kur vienas-du aktoriai tempia daugiamilijoninės fanų rinktines. Nors čia stipriai išreikštas pagrindinis herojus, „Mad Men“ – kur kas labiau decentralizuotas serialas nei žymusis „Breaking Bad“.

Be įstabaus to meto mados, reklamos ir apskritai – verslo pasaulio, esame liudininkai įvairių asmenybės sutrikimų kamuojamų veikėjų. Tai taikytina ne tik meistrui Donui, bet ir bent pusei kitų. Šie sutrikimai pasitarnauja kaip gelbėjimo ratas serialo charakteriams, skęstantiems hedonizme ir utilitarizme, žiūrovų palankumui įgyti. Panašiai juk buvo destigmatizuotas ir demoniškasis Tonis Soprano (prisiminkime jo sesijas psichologės (amer. slengu – shrink) kabinete. Jaukumo ir noro apglėbti priduoda ir pinkfloydiškos postkarinės Dono traumos, į kurių pobūdį daugiau dėmesio galėtų atkreipti visi militarizacijos šalininkai.

Nemanau, kad buvo bent viena „Mad Men“ serija, kurioje nebūtų atkimštas vermutas, konjakas, alus, vynas, škotiškas, burbonas ar sumaišytas stiklas senamadiško kokteilio. Aurelijus Veryga (žinomas Lietuvos blaivininkas, šiuolaikinis Valančius, biomedicinos mokslų daktaras) ir jį sekantys žmonės gal ir turėtų racijos prieštaraudami, kad filmas – tik dar labiau skandina žmones į šėtoniškąjį liūną, kita vertus, tai – tikro to meto gyvenimo atspindys, laikant mintyje, kad ne tik tada šios industrijos atstovai mėgdavo maktelėti. Nesumeluosiu sakydamas, kad ir šiuolaikinės lietuviškosios, reklamos agentūros šiltai toleruoja idėjų generavimą spiritu. Vis dėlto Matthew Weineris parodo ir negatyviąsias to puses: jau pirmajame sezone Donui diagnozuojama hipertenzija (pakankamai retas reiškinys pagrindinių herojų tarpe), gydytojui siūlant mesti gerti ar bent kaip reikiant sumažinti. O paskutiniajame sezone (spoilers alert!) Betei (vienai pirmųjų ir pagrindinei Dono žmonų) diagnozuojamas stipriai pažengęs plaučių vėžys (kaip ir alkoholis, cigaretės iš ekrano praktiškai nepranykdavo – juk jų žala tais laikais dar nebuvo nustatyta).

Gerbėjų ratas tikrai padidėjo ir dėl sumaniai parinkto garso takelio, paprastai kozirius metant serijos pabaigoje (vėlgi galime dėti sąsają su „The Sopranos“). Apskritai ta tolstanti kamera ir sutrikęs žmogaus žvilgsnis Niujorko balkone ar pirštus svilinanti nuorūka, aktoriui įsispitrijus į besileidžiančią Los Andželo saulę paskutiniojoje scenoje, dažniausiai atnešančioje bent valandos-dviejų apmąstymų bangą, apie tai, kas čia ką tik nutiko, yra veik nepranokstama. Ypač kai tai lydi, pasikartosiu, šilti šešto-septinto dešimtmečių kūriniai bei puikus garsisto darbas, sugebant eliminuoti visus bereikalingus garsus ir išryškinti esminius.

Televizijos serialo “Mad Men” kadras

„Mad Men“ gausu kultūrinių, istorinių detalių: pakilimas į kosmosą, JFK žūtis, Marilyn Monroe baigtis, segregacija, tas pats alkoholio ir rūkalų kultas. Čia vėlgi gražiai sužaista laikmečio emocijomis, gražiai jas perprojektuojant ir mums, siūlant išgyventi ekstremumus kartu su serialo veikėjais.

Ir jei Stanley Kubrickas atsisakė idėjos statyti filmą apie genocidą, Stevenui Spielbergui išleidus „Schinlder‘s List“, tai tikrai dar ilgai nepamatysime kažko panašaus ir kokybiško, ką mums aštuonerius metus atsidėjęs gamino Matthew Weineris.

Ačiū.

Taip pat skaitykite: Serialas “Manhattan”: 766 dienos iki Hirošimos

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: