Kauno istorija (18): Kauno klinikų statybos tarpukariu

Paskelbė: Mindaugas Balkus Data: 2010-08-07 06:26

Spausdinti | Komentarai

(c) Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Didžiausia Lietuvoje gydymo įstaiga – Kauno medicinos universiteto klinikos yra tarpukario Lietuvos palikimo dalis. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje tarp Kauno visuomenininkų vyko diskusijos dėl būtinybės mieste statyti naują ligoninę ar net kelias. Kauno savivaldybė norėjo statyti municipalinę miesto ligoninę, o Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetas siekė statytis atskiras klinikas. 1935 m. buvo priimtas kompromisinis variantas, numatant statyti didelę ligoninę, kuri turėjo aptarnauti ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos gyventojus. Be to, naujoji ligoninė turėjo būti klinikų tipo, t. y. joje be įprasto pacientų gydymo turėjo būti vykdomi klinikiniai tyrimai bei ruošiami nauji medikai. Iš pradžių norėta klinikas statyti Naujamiestyje, vėliau siūlytos Petro Vileišio, Parodos aikštės, tačiau galiausiai dėl higieninių sumetimų pasirinkta jas statyti tuometiniame priemiestyje. Buvo apsistota ties variantu klinikų kompleksą įrengti šalia tuometinės Šv. Luko ligoninės netoli VII forto. Tuomet daug kas būgštavo, jog ši vieta per toli nuo miesto ir susisiekimas su ja būsiantis gana komplikuotas.

1936 m. Vyriausybė pavedė VDU Medicinos fakultetui statyti naująją ligoninę. Tų metų rugpjūtį buvo paskelbtas tarptautinis konkursas klinikų projektui paruošti. Pradžioje buvo numatyta pastatyti 5 trijų aukštų pastatus, kurių bendras plotas turėjo siekti 14 tūkst. m2. Iki 1936 m. gruodžio buvo gauti 6 projektai (4 lietuvių ir 2 užsieniečių). Pirmąją vietą laimėjo prancūzų architektų Urbain Cassan ir Elie Ouchanoff projektas, jiems ir buvo pavesta parengti galutinį klinikų projektą.

1937 m. liepos 20 d. vyko iškilminga klinikų statybos pradžia, arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas pašventino kertinį pamatų akmenį. Klinikų statybos komisijai vadovavo prof. Pranas Jodelė, statybos darbus prižiūrėjo inžinieriai Jonas Jasiukaitis, Klemensas Kaušinis bei Pranas Drąsutis. Darbus vykdė net apie 20 įvairių rangovų firmų (iš jų svarbiausios brolių Dovydo ir Gedalio Ilgovskių bei Salamono Gudinskio firmos). Klinikų statybų metu buvo panaudotos įvairios modernios medžiagos ir pažangios statybų technologijos: pirmą kartą Lietuvoje betonui sutankinti naudoti mechaniniai vibratoriai, nervų ligų skyriuje sudėtos kamštinių plytelių grindys, pasižyminčios gera garso izoliacija, stomatologijos skyriuje įrengtos dvigubos grindys (su tarpu laidams pravesti). Klinikose įrengta didžiausia (450 m2) to meto priešdujinė ir priešcheminė slėptuvė. Statybos ėjo gana sparčiai ir 1938 m. rugpjūtį jau buvo atlikta apie 70% visų darbų.

Klinikas sudarė 6 dideli korpusai: centrinis, administracijos (dabar poliklinika), infekcinių ligų (dabar vaikų skyrius), nervų ir psichinių ligų, patologinis anatomikumas bei ūkio dalies pastatas su katiline. Klinikose tada planuota įrengti apie 750 lovų (jų skaičių esant reikalui buvo galima padvigubinti), komplekse turėjo dirbti apie 350 darbuotojų. Klinikų komplekso pastatus tarpusavyje sujungė požeminių galerijų tinklas, kurio ilgis siekė apie vieną kilometrą.

1939 m. rugsėjį Europoje kilęs karas ir 1940 metais prasidėjusi pirmoji sovietinė Lietuvos okupacija apsunkino VDU klinikų statybų pabaigą. Kadangi karas reikalavo sutelkti visus materialinius resursus, dėl to ėmė strigti medicininės įrangos ir įvairių statybinių medžiagų (daugiausia interjerui) tiekimas iš užsienio. 1940 m. vasarą 1000 lovų klinikos pradėjo darbą nelengvomis to meto politinėmis aplinkybėmis. Klinikų statybos buvo vienos didžiausių, inovatyviausių ir brangiausių (kainavo 14 mln. litų) tarpukario Lietuvoje.

Mindaugas Balkus

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
logo_srtrf

Šio straipsnio parengimą parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.