Buvę Valstybės saugumo departamento rūmai Vytauto pr. (dab. Vyriausiasis Kauno apskrities policijos komisariatas).
Šiame straipsnyje skaitytojus trumpai supažindiname su skaudžiu Lietuvos istorijos tarpsniu – Nepriklausomybės netekimu 1940-ųjų birželį bei jo atspindžiais Kaune. Iš tikrųjų pirmas žingsnis į Nepriklausomybės netekimą buvo žengtas dar 1939-ųjų pabaigoje, kai rugpjūčio 23 d. buvo pasirašytas Ribentropo-Molotovo paktas, o jo sprendinius rugsėjo 28 d. pakoregavus, Lietuva pateko į sovietų įtakos sferą. Tad 1939 m. spalio 10 d. pasirašytoje Lietuvos ir SSRS Savitarpio pagalbos ir Vilniaus krašto perdavimo sutartyje Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, tačiau taip pat buvo numatyta į šalį įsileisti tam tikrą sovietinės kariuomenės kontingentą. Liaudyje plito pranašiškas posakis: „Vilnius mūsų, bet mes – rusų“.
Pusmetį sovietai laukė tinkamos progos užimti Lietuvą. 1940 m. birželį, Vakarų pasauliui nukreipus visą žvilgsnį į Prancūzijos įvykius (Hitleris užėmė Paryžių), Stalinui pasitaikė puiki proga užimti Baltijos valstybes. Maskva ėmė kaltinti Lietuvą vykdant provokacinius veiksmus prieš sovietų dalinius Lietuvoje, grobiant raudonarmiečius bei bandant sukurti prieš SSRS nukreiptą karinę Baltijos valstybių sąjungą. 1940 m. birželio 14 d. vakarą, Lietuvos vyriausybė iš Maskvos gavo ultimatumą, kuriame pareikalauta sudaryti naują palankią SSRS vyriausybę, įsileisti papildomus karinius dalinius bei atiduoti teismui Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį bei Vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą. Tą vakarą buvo sušauktas skubus vyriausybės posėdis, vykęs tuometinėje Prezidentūroje (Vilniaus g.). Jame Prezidento ir kai kurių ministrų nuomonės dėl ultimatumo išsiskyrė, tačiau kariuomenės vadams (kariuomenės vadui gen. Vincui Vitkauskui, kariuomenės štabo viršininkui Stasiui Pundzevičiui) patvirtinus, jog Lietuvos kariuomenė nepasiruošusi ir nepajėgi apginti šalies, valstybės galvos nusprendė, jog priešintis beviltiška ir ultimatumą priėmė.
Išaušus birželio 15-osios rytui, Lietuva jau buvo pasmerkta. Nors tuo metu Kaunas jau nebebuvo sostinė, tačiau prezidentas Antanas Smetona neperkėlė vyriausybinių įstaigų į 1939 m. rudenį atgautą Vilnių, tad Kaunas tebeliko de facto svarbiausias miestas valstybėje. A. Smetona netruko palikti Kauną (išvyko į Vokietiją), o popietę miestą pasiekė raudonarmiečių tankai iš Gaižiūnų poligono, Kauno dangų raižė sovietų lėktuvai. Birželio 15 d. pavakare sovietų sargybiniai Kaune užėmė postus prie svarbiausių vyriausybinių įstaigų – Prezidentūros, Ministrų Tarybos (dab. VDU Rektoratas), Valstybės Saugumo departamento (dab. Vyriausiasis Kauno apskrities policijos komisariatas), Centrinės telefonų stoties (Ožeškienės g.) ir kitur. Kaip byloja kai kurių amžininkų prisiminimai, Kaune jautėsi viešosios tvarkos pakrikimas, policija kai kur jau nebepatruliavo gatvėse, organizavosi komunistai, kilo jų organizuoti mitingai. To meto visuomenė buvo pasimetusi: įkyrėjęs ir daugelio nemėgstamas A. Smetonos autoritarinis režimas byrėjo, buvo suvokiama, jog pokyčiai neišvengiami, tačiau tuomet dar nežinota, kad jie bus tokie tragiški.
Lietuvos okupavimo scenarijui realizuoti į Kauną iš Maskvos buvo atsiųstas sovietų emisaras Vladimiras Dekanozovas, kuris turėjo paruošti Lietuvą „savanoriškam“ įstojimui į Sovietų Sąjungą. Jo užduotis buvo suformuoti marionetinę, sovietams palankią vyriausybę. Tomis dienomis ryškiai suaktyvėjo SSRS pasiuntinybės veikla Kaune (Laisvės al. 10), ieškota kairiųjų pažiūrų demokratinės orientacijos, gerbiamų visuomenėje lietuvių politikų, kurių veikla naujoje vyriausybėje galėjo „užliuliuoti“ visuomenę, taip pridengiant grobuonišką sovietų įsigalėjimą šalyje. Birželio 17 d. buvo suformuota „Liaudies vyriausybė“, premjeru tapo Justas Paleckis (vėliau Vincas Krėvė-Mickevičius), o birželio 19 d. ką tik iš kalėjimo paleistas komunistas Antanas Sniečkus tapo Valstybės Saugumo departamento direktoriumi. Taip ėmė įsibėgėti Lietuvos Nepriklausomybės ardymas iš vidaus, o Kaunui tai taip pat reiškė vieno gražiausių ir veržliausių jo istorijos periodų pabaigą.
Mindaugas Balkus
