Kauno geležinkelio tunelis, vokiečių susprogdintas 1944 m. liepos pabaigoje.
Šį kartą skaitytojams papasakosime kaip Antrojo pasaulinio karo frontas persirito per Kauną 1944 m. vasarą. Vokiečių okupacija Kaune truko nuo 1941 m. birželio pabaigos iki 1944 m. liepos pabaigos. Lietuvoje didžiumą šio laikotarpio veikė civilinė vokiečių administracija, kuriai vadovavo Lietuvos generalinis komisaras dr. Teodoras Augustas fon Rentelnas, rezidavęs Kaune, Pramonės, prekybos ir amatų rūmuose Donelaičio g. (dab. Kauno apskrities viešoji biblioteka).
Karas krypo Vokietijai nepalankia linkme ir 1944 m. jau buvo aišku, jog vokiečiai Rytų fronte jau praktiškai nebeturi šansų pasiekti pergalę (jie Rytų fronte buvo patyrę triuškinančius pralaimėjimus prie Staliningrado bei Kursko), tad genami Raudonosios armijos ėmė trauktis iš užimtų Sovietų Sąjungos vakarinių teritorijų. 1944 metų vasarą atsitraukiančio fronto linija priartėjo prie Lietuvos. 1944 m. liepos 13 d. raudonarmiečiai įžengė į Vilnių ir sparčiai judėjo į vakarus, Kauno link.
Vokiečiai ruošėsi intensyviai Kauno gynybai, ypač didelis dėmesys buvo skirtas Nemuno ir Neries tarpupiui, tad čia buvo sutelkta daug pėstininkų ir artilerijos pajėgų. Miesto apylinkėse jie suformavo apkasų juostas, išstatė kliūtis tankams ir pėstininkams, užminavo kelius. Vokiečiai miesto gynybai ruošėsi ir pačiame mieste, viršutiniuose namų aukštuose, pastogėse buvo įrengtos kulkosvaidžių pozicijos, gatvių sankryžose pastatyti atsparos punktai, namų rūsiuose įrengtos slėptuvės. Vokiečiai labiausiai tikėjosi ir ruošėsi Raudonosios armijos puolimui rytų kryptimi, Pravieniškių-Rumšiškių ruože.
Liepos 24-25 d. sovietų pajėgos artinosi prie Kauno iš šiaurės, užėmė Karmėlavą ir dalį Palemono, priartėjo prie Neries. Liepos 29 d. prasidėjo stiprus puolimas iš šiaurės rytų, buvo ilgai kaunamasi dėl Palemono geležinkelio stoties. Vokiečiai vylėsi, jog Nemunas bent kiek sulaikys sovietų pajėgas. Tačiau nieko nelaukę, be didelių sunkumų sovietų daliniai forsavo Nemuną ir artėjo link Kauno iš pietų, pakeliui užėmė Garliavą. Tad Kaunas tapo apsuptas iš trijų pusių. Liepos 31 d. sovietų pajėgos pasiekė Kauno centrą ir didžiumą jo užėmė. Miesto centrą raudonarmiečiams pavyko užimti beveik be mūšio, tad centrinė miesto dalis, jos pastatai nukentėjo minimaliai. Tačiau įnirtingos kovos vyko tvirtovės fortuose bei Nemuno ir Neries santakos rajone. Vokiečiai, patirdami daug nuostolių vis dar mėgino žūtbūtinai pasipriešinti sovietų pajėgoms, tačiau nepajėgdami to padaryti, traukėsi vakarų kryptimi. Rugpjūčio 1 d. besitraukiantys vokiečių daliniai galutinai paliko Kauną ir miestas buvo užimtas Raudonosios armijos 3-ojo Baltarusijos fronto 5-oji armijos (vadas generolas leitenantas N. Krylovas) dalinių. Taip Kaune prasidėjo antroji sovietinė okupacija trukusi iki pat 1990 m. kovo 11 d.
Kaunas 1944 m. vasaros puolimo metu sąlyginai nukentėjo nedaug, dauguma miesto pastatų išliko be didelių pažeidimų, tačiau bene labiausiai nukentėjo Kauno geto teritorija Vilijampolėje, nes vokiečiai ją padegė. Be to, atsitraukdami jie susprogdino nemažai svarbių Kauno pastatų bei infrastruktūros objektų: Petro Vileišio tiltą Vilijampolėje, Kauno geležinkelio tunelį, Kauno geležinkelio stotį, Petrašiūnų elektrinę, Kauno elektrinę Vienybės aikštėje (neatstatyta), Kleboniškio elektros stotį, VDU Fizikos – Chemijos instituto rūmus Aleksote (neatstatyti), J. Damijonaičio pradinę mokyklą Aleksote (neatstatyta), Jono Vailokaičio 5 aukštų gyvenamąjį namą Vienybės aikštėje (neatstatytas) bei didžiumą Kauno pramonės įmonių.
Kovose dėl Kauno galvas paguldė ne vienas tūkstantis Vermachto ir Raudonosios armijos karių, vien karių kapinėse Aukštuosiuose Šančiuose amžino poilsio atgulė 5056 mūšiuose dėl Kauno dalyvavę kariai.
Mindaugas Balkus
