Polina Žerebcova. Polinos dienoraštis: Čečėnija, 1999-2002 m. Iš rusų kalbos vertė Indrė Butkutė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 416 p.  

Viršelio dailininkė Asta Puikienė

Polina Žerebcova – rašytoja publicistė, poetė, labiausiai žinoma kaip dienoraščių, rašytų per Čečėnijos karus, autorė. 2012 m. apdovanota Andrejaus Sacharovo premijos „Už žurnalistiką, kaip poelgį“ diplomu. Gavusi politinį prieglobstį nuo 2013 m. gyvena Suomijoje. Jos „Dienoraščiai“ išleisti rusų, anglų, ukrainiečių, suomių, prancūzų, slovėnų, vokiečių ir kt. kalbomis.

Gimusi 1985 m. Grozne, Čečėnijoje, Polina Žerebcova gyveno ten beveik iki dvidešimties metų. Ji laiko save kosmopolite, nes jos giminėje – įvairiausių tautybių atstovai. Šeimos šūkis – „Garbė ir tiesa už gyvybę brangesnės“. 1994 m. Polina pradeda rašyti dienoraštį, kuriame fiksuoja visa, kas vyksta aplink. Mokykla, pirmoji meilė, ginčai su vyresniaisiais – visa tai, kas pažįstama kiekvienam paaugliui – Polinos gyvenime žengė kartu bombardavimais, badu ir netektimis. 1999 m. per raketų ataką Grozno centrinėje turgavietėje Polina buvo sunkiai sužeista. Vaiko akimis žvelgdama į karą, Polina nieko nekaltina, ji tik fiksuoja tai, ką mato savo akimis. Ir šie kasdienio gyvenimo faktai ir smulkmenos sukrečia.

„Dabar gyvenu Suomijoje. Aš – politinė pabėgėlė. Visą savo gyvenimą paskyriau tam, kad apie dienoraščius, kuriuos rašiau per karą, būdama vaikas, sužinotų visas pasaulis. Aš pasakoju visa tai tam, kad žmonės suprastų, kaip baisu per karą vaikams – rusams, čečėnams, armėnams, ingušams, gruzinams. Visiems vaikams, visiems žmonėms. Suaugusieji privalo išmokti susitarti, o ne griebtis ginklų ir žudyti vieni kitus. Aš prieš bet kokį karą. Aš tik už taiką. Man tai tapo gyvenimo prasme.”

 

2000 m. gruodžio 13 d.

Čia mūšis amžinas – taika mums tik sapnuojas!

Buvau mokykloj.

Rusų kareiviai užtvėrė kelius. Vakar juos puolė kovotojai. Mes vos išsigelbėjom nuo BTR-o. Kaip įprasta, apšaudė postą šalia paminklo Trims didvyriams. Tą minutę mes su mama važiavom sau- sakimšu autobusu iš turgavietės. Matom – visai ne keliu, o bulvaru, kur vaikščioja praeiviai, lekia balta mašina. O ją tarsi filme vejasi BTR-as! Nukreipia patranką, taikosi! Turbūt jų draugai dabar žuvo poste. Ten – juodi dūmai. Nieko nesimato! Mašina papuolė įsikarščiavusiesiems po ranka! Viduje sušmėžavo išsigandusi moteris ir du vaikai. Patranka vis suka paskui mašiną! O čia – mes! Mūsų autobusas! Autobusas pasisuko į juos šonu. Visi keleiviai pritūpė, pasislėpė vieni už kitų. Tarsi tai išgelbėtų nuo sviedinio!

Mašina staigiai pasisuko ir vos nepalindo po mūsų autobusu. Pralėkė iš priekio. Įsirėžė į gimdymo namų tvorą. Kas buvo toliau, nežinau.

Mes, vos neapvirtę su savo autobusu, pralėkėm greta, nes vairuotojas padidino greitį ir nuvažiavo (keikdamasis ir melsdamasis tuo pat metu) ne savo maršrutu.

 

Šiandien aš su bendraklasiu ėjau iš mokyklos, o prieš akis – rusų kareivių vora, koks šimtas egzempliorių! Laikas – 12.00 val.!

Rusų kariškiai šaukia mums:

– Greitai! Labai greit! Kelias apšaudomas!

 

O man reikia tą plentą pereiti. Kulkos švilpia! Bėgam zigzagais su bendraklasiu Deniu. Jis ėmėsi mane palydėti.

Bendraklasis baiminosi, kad kareiviai gali nuskriausti mane.

Jis pats gyvena žemutiniuose namuose. Jam grįžtant reikia vėl perbėgti kelią!

– Tvajumat! – pirmąkart gyvenime susikeikiau aš, švilpiant kulkoms, bėgdama per plentą. Saugumo dėlei mes patraukėm pakiemiais.

– Pasėdėsi pas mus? – pasiūliau. – Kol „raudonieji“ ir „baltieji“ atsišaudys ir išsivaikščios.

Denis pasakė, kad negali:

– Sesuo nuėjo namo, o aš – ne. Mama girdi šūvius. Jaudinasi!

Dar solidžiai pridūrė, kad nebijo. Pasimels ir perbėgs atgal.

Aš stovėjau ir žiūrėjau, kaip jis eina. O kai Denis buvo plento vidury, sukalbėjau trumpą maldą už jį.

Deni! Tebūna tavo tėvai laimingi su tavimi!

Tu jaunas, tačiau jau sugebi drąsa ir taurumu juos pašlovint!

 

Pastarųjų dienų įvykiai mieste: prieš dvi dienas vienu metu degė du BTR-ai ir mašina „Ural“. Veiksmo vieta – „Darbo“ stotelė, netoli 9-osios ligoninės. Iš keršto kariškiai visiškai nušlavė gyvenamąjį namą! Namas, nelaimei, stovėjo netoli tragedijos vietos. Iš gyventojų niekas nežuvo, jų buvo mažai. Tie, kurie buvo, spėjo išskuosti!

„Elektrinio prietaiso“ stotelėj apšaudė autobusą su paprastais keleiviais.

Užmuštųjų nėra. Daug sužeistųjų. Kariškiai atsiprašė.

Minutėlės rajone vakar vyko mūšis. Patrankomis apšaudė gyvenamąjį namą. Žuvo mažų vaikų. Juos užrakino į darbą išėjusi motina.

Kareivių užmuša įvairiuose miesto rajonuose daug kartų per dieną, paskui visada kenčia taikūs gyventojai. Tik ir lauki, kada pataikysi ten, kur sprogdinama, ar į gatvės mūšį. Lygiai prieš keturias dienas miesto centre, prie tunelio, įvyko mūšis. Sviediniai lėkė ten iš kitų postų kaip pagalba pagal principą „Kur nors vis tiek pataikys!“ Aš ir mama prekiavom turgavietėj, o sviediniai skrido virš mūsų.

Kur nuo sviedinio pabėgsi?

Geriau vietoj stovėti.

 

Jau dvylika dienų laikausi urazos.

 

Patoška-Budur

 

2000 m. gruodžio 18 d.

Vakar, vos pravažiavom, kelyje susprogo „Uazikas“. Tuščias mašinas minom farširuot pradėjo! Dabar, jeigu matai be vairuotojo ir be keleivių stovinčią transporto priemonę, apeik ją! Šaudė į du čečėnus gantamirovininkus, sužeidė juos, abu gyvi. Nuvežė į ligoninę. Užmušė vieną kareivį. Dar pridursiu, kad girdėjau, kaip susprogdino BTR-ą.

Vakarop kariškiai apsupo turgavietę!

Aš einu į mokyklą!

 

2000 m. gruodžio 22 d.

Miesto centras buvo apšaudytas kariškių. Žmonės pasakojo, kad sužeidė vaikus, ir kažkas iš 8-osios mokyklos žuvo. Sviediniai susprogo gatvėje, šalia mokyklos. Vaikai buvo ką tik iš jos išėję! Dar sviediniai pataikė į universiteto pastatą. Vyko paskaitos. Žuvo ekonomikos fakulteto studentų. Jų pedagogė sunkiai sužeista.

Turgavietėje – apie dvidešimt sužeistųjų, yra žuvusiųjų.

Šito „fejerverko“ nuotrupos lėkė prekeiviams, taip pat ir mano mamai, viršum galvų. Ji prekiavo toliau.

Vakar kovotojai puolė NSM pastatą ir Vyriausybės rūmus „Autobazės“ stotelės rajone. Visiškai apsiginklavę, jie traukėsi gyvenamųjų namų kiemais (kur žaidė vaikai!) pro didžiuosius namus į privatų kvartalą. Kariškiai nestojo į tiesioginį kontaktinį mūšį, bet įkandin šaudė iš patrankų ir didelio kalibro kulkosvaidžių. Todėl susprogo didysis dujų vamzdis!

Turgavietės kaimynė Tonia iš savo viršutinio aukšto lėkė į pirmąjį. Gulėjo svetingųjų kaimynų koridoriuj. Iš baimės patrakę tėvai ilgai ieškojo savo vaikų. Buvo tik penkta valanda dienos –šviesu, saulėta.

 

„Elektrinio prietaiso“ stotelėj susprogdino BTR-ą. Kariškiai užtvėrė kelius. Žuvo vaikas.

 

Šiandien mama važiavo į tą pačią pusę, į „Butenkos“ stotelę paimti mano pašalpos. Aš ėjau į mokyklą. Dieną girdėjau kelis stiprius sprogimus.

Piešiu gražų moters veidą, pridengtą domino kauke, ir užrašau: „Atsargiai! Karas!“

Skaitau Žanio Grivos apsakymus apie Ispanijos pilietinį karą. Ir einu iš proto dėl jo „Noktiurno“.

 

2000 m. gruodžio 26 d.

Mes sėdim namie. Nedirbam. Tai trunka savaitę.

Teta Varia su sūnumis išvažiavo su visam. Likite sveiki! Sėkmės tau naujojoj vietoj, Mansurai!

Jūsų šeima – tarsi šviesus vaikystės prisiminimas.

Dar liko močiutė Nina. Močiutė laukia pensijos. Išsiųs likusius daiktus.

Jau kelios dienos, kaip kartu su pas ją atvažiavusiais „broliais“ dingo Lina.

Jaučiu, kad jai ne viskas gerai.

– Kur jinai? – klausinėju kieme, bet niekas nežino.

Gyvenamieji namai artėjant šventei ištuštėjo. Dauguma šeimų tradiciškai nusprendė aplankyti savo giminaičius kaimuose.

Kaimynas Ramzesas, kuris buvo sužeistas, mums padėjo. Lanks- čia žarna jis atvedė dujas į mūsų būstą! Jam 32 metai. Jis dažnai bara jauniausiąjį brolį Rezvaną. Negeria. Nuovokus. Ar gudrus? Jo sesuo Malika buvo atėjusi pas mane, mokė kepti duoną.

 

Diena

Lina parėjo! Sumuštais keliais. Sulysus. Matyt, buvo pakliuvusi į velniavą ir vos išsikapanojo.

Sėmiau vandenį iš šulinio. Lina, kad pažemintų mane vyrų akivaizdoj, pratrūko rusiškais keiksmažodžiais. Šlykščiais žodžiais kreipėsi į mane. Ji, matyt, laukė, kad atsakyčiau tuo pačiu. Provokavo! Kur jau ten! Aš pakeliu į ją akis ir sakau:

– Aš, aišku, suprantu, kad tu prie tokio elgesio pripratusi. Tačiau aš retai kada girdžiu tokią šneką šventąjį mėnesį.

Ji, iš įniršio nežinodama, ką man atsakyt, išraudo ir ėmė burbėti:

– Šventasis mėnuo! Tik pamanyk!

O aš atsakiau jai:

– Čia jau kaip kam!

Visi ėmė juoktis, ir aiškiai ne jos naudai!

 

Mokykloje aš vėl pešiausi dėl savo rusiškos pavardės. Dauguma žmonių nekenčia manęs. Pravardžiuoja. Bet tai niekis. Direktorė sako, kad vaikai nevaldomi. Manęs nemėgsta dėl skaros, kurią visados ryšiu. Metamorfozė: iki karo, 1999 m. pavasarį, mergaičių į pamokas be skarų į tą pačią (!) mokyklą neįleisdavo. Mokytojai stovėdavo prie įėjimo ir tikrindavo, ar jos avi tinkamais batais ir ar pridengta galva. Dabar atvirkščiai – į mokyklą liepia eiti nepridengta galva. Aš manau, jog visoms valdžioms neįtiksi!

 

2000 m. gruodžio 28 d.

Antroji Urazos Bairamo diena.

Kažkas ant plento padėjo miną. Ji driokstelėjo!

Aladino nėra.

 

2000 m. gruodžio 29 d.

Siaubingos šaudynės! Mirtinas fejerverkas.

Tamsiai raudoni įkaitę užtaisai gerai matyti pilko dangaus fone.

Balti ir oranžiniai sviediniai. Ryškios kulkos. Visokiausiam skoniui!

Reikia eiti vandens.

 

Į kiemą atėjo vyras. Jam patinka Lina. Jis valandų valandas sėdi greta jos, šneka. Jis sako, kad per karą jo žmonai sviedinys nutraukė galvą. Galbūt Lina pasikeis? Pasidarys kuklesnė? Ji – graži moteris. Naujasis draugas ir pas mūsų

viršutinius kaimynus buvo keliskart užėjęs. Šnekėjosi su jais apie religiją. Apie Garbės ir Sąžinės sampratas. Tačiau tie jo pokalbiai mažai ką pakeitė.

Naktimis šaudo. Netoliese, privačiam kvartale, surado keturis užmuštus 12–15 metų berniukus!

 

Fatima-Budur

 

2001 m. sausio 6 d.

Mirštu iš nuobodulio! Greičiau į mokyklą!

Vakar padėjau krautis Mansuro močiutei. Ji išsivežė likusius daiktus.

Valgyti nėra ko. Denio nėra. Jis pats neateis. Kuklus.

Viršutiniai kaimynai sukti ir nedori!

Lina „draugauja“ su keliais kiemo vyrais iš karto. Tas geras vaikinas, kuris buvo dėmesingas jai, į mūsų kiemą nebeužsuka. Lina pavydi man jaunystės.

Be reikalo! Lina! Įsižiūrėk! Aš viduje senė! Iš visko sprendžiant, aš būsiu vieniša.

 

Budur

 

2001 m. sausio 7 d.

Numirė katinas Ibrahutis. Taikos jam aukštuosiuose kačių pasauliuose!

 

2001 d. sausio 8 d.

Viską, kas buvo likę  mūsų namuose, – indus, geriausias namų bibliotekos knygas, – aš atidaviau pusdykiai! Nupirkau vaistų mamai. Leisiu vaistus!

Pinigų nėra. Tose šeimose, kur yra vyrų, šie ką nors meistrauja arba vagia. Aš nieko nesmerkiu, suprantu: dveji metai – jokio darbo. Bet ką man daryt? Aš – moksleivė. Man būtina įgyti išsilavinimą, o mama serga.

Ir aš pati ne per sveikiausia. Net nedidelis fizinis krūvis kelia dusulį.

Tarsi kažkokia jėga sviestų mane iš gyvenimo. Ir kaip priklydusį žvėrį mane papeni kaimynai. Kaip baisu ir liūdna!

Negalim numirti.

Ir gyvent!

 

Mūsų mokykloje – 400 žmonių! Klasės auklėtoja pasiūlė surinkti po rublį man, kad nebūtų sunku. Mokyklos direktorė leido. Man gėda, bet aš sutikau. Dvi mano bendraklasės asmeniškai man davė po šimtą rublių. Pačios atnešė mums į namus. Pasižiūrėjo, kaip klaikiai gyvenam. Mamai parnešiau glotniaplaukį katiną. O baisus! Liesas! Ten, name, jų šešetas egzempliorių buvo! Mama pamatė, subambėjo:

– Ką, blogesnio už šitą nebuvo?!

Bet katinas, kol aš mokykloj, šildo mamai rankas. Aš žadėjau išnešti katiną atgal, jeigu jai nepatinka. Mama pabučiavo jį ir pasakė:

– Jis toks pat sulysęs ir nelaimingas kaip ir mes!

Taip Borziukas liko! „Borz“ išvertus iš čečėnų kalbos – „vilkas“.

 

Parėjusi iš mokyklos suleidau mamai vaistų, pamaitinau ją ryžiais.

Akyse mirguliuoja juodi taškai. Blogai matau. Reikia virti sriubą. Paskui sėsti prie pamokų. Užuot ruošusi pamokas, aš parašiau eilėraštį. Aišku kam.

 

Draugystėj mūsų šauksmas aro glūdi!

Tyruma, tvirtybė kalninių uolų!

Šią naktį te sapne tau budi

Viskas, ko nesugrąžinsi, – per vėlu!

Nė minutę nenustojusi vilties,

„Vyresniuoju broliu“ vadinau tave.

Ak, kodėl nesupratai tos prarasties,

Kuri kančion vien mudu ves?

O, mano broli! Sielvartaut metei

Mergaitę vienišą – mane.

Nejaugi nebijai tau skirto teismo

Ir amžinos kančios visatos ugnyje?

 

2001 m. vasario 11 d.

Vakar visas kiemas senutei Andersen padėjo susiruošti išvažiuoti. Aš mačiau, kaip susimokiusi šutvė, į kurią įėjo čečėnai Ramzesas, Rezvanas, broliai Borzovai ir Lina, pavogė jos spalvotą televizorių. Jų bendrininkai – šeši vyrai ir viena moteris. Liepiau grąžinti. Visi ėmė man meluoti, kad tai pokštas! Paskui jie kažką suvyniojo į antklodę ir įkėlė į mašiną. Savininkei pasakė:

– Čia televizorius!

Vėliau aš nugirdau, kaip jie kieme žvygavo. Džiaugėsi apmovę daiktų savininkę ir mane. Antklodėj buvo lovos spintelė!

Nuo tos minutės, mielasis Dienorašti, turiu priešų gimtajam kieme. Svarbiausia – nebijoti! Tie žmonės ilgai šnabždėjosi, kad mus reikia išgąsdinti ir išgint. Arba užmušti.

Tačiau šiandien jie akivaizdžiai gėdijosi. Lina buvo nudelbusi akis. Bėgo į šalį. Vaikinai iš antro aukšto atsiuntė savo mamą su dvidešimčia rublių („sachal“ čečėniškai – išmalda Alacho garbei) mano ligotai mamai. Iki karo kai kurie iš tų žmonių vogė iš butų. Daugiausia – iš rusų butų. Rezvanas du kartus buvo pakliuvęs į miliciją, tačiau motina jį išpirko. Ji labai verkė dėl savo jaunėlio sūnaus. Bet milicijoj atsirasdavo jo užtarėjų ir draugų.

Karo gaisrai šičia pasitarnavo. Dauguma archyvų sunaikinti.

Mama barė mane dėl istorijos su televizorium:

– Ne tavo jėgoms ką nors ištaisyt. Ko lįst?

Greitai man bus 16 metų! Nieko daugiau, išskyrus karą ir masines vagystes, aš nemačiau! Labai apmaudu!

Šaudo soduose ir plente. Ir, tarsi akompanuodamos šūviams, pro langus skamba dainos apie karą ir didvyrius čečėnus. Dainuoja Timūras Mucurajevas.

Bandau sekti juo:

 

Nebijok!

Baimė tik į tamsą stumia!

Teisūs, kas už saulę grumias.

Pusmėnulis, žvaigždė, minaretas,

Ar teko ką gražesnio regėti?

Artinas naktis iš lėto.

Didelis žvaigždynas dega!

Danguje tau klotas takas.

Amžinasis Rojus!

Kur vešlios žolės skleisis.

Kurion gi pusėn stoji?

Rinkis! Gyvenimas suteikia teisę!

 

2001 m. vasario 16 d.

Prekiauju tris kartus per savaitę. Mokausi mokykloj, per pertrauką ruošiu pamokas. Ten pat per penkias minutes išmokstu ir deklamuoju eilėraščius. Mokytojai gerbia mane. Žino, kad kitom dienom negaliu ateiti – reikia išmaitinti mamą. Ji serga. Šiomis dienomis turiu važiuoti humanitarinės pagalbos. Miltų (duoda kibirą), druskos – 200 gramų, augalinio aliejaus – 1 litrą. Mes šitai gaunam vieną kartą per mėnesį. Jei mane ir mamą ištiktų nelaimė, žmonės, turėkit omeny, kad mūsų kaimynai ne tik vagys, jie ir kitokio „reikalo“ dalyviai.

Mūsų name antram aukšte gyveno DTK2 veteranas – Jurijus Michailovičius Tunzinas. Pensininkas rusas. Keista jį ištiko mirtis. Jurijus Michailovičius buvo išvažiavęs į kitą regioną pensijos pasiimti. Gavo pinigus. Apsinuodijęs maistu pagulėjo ligoninėj. Grįžo namo. Du jo kaimynai čečėnai, su kuriais jis 30 metų gyveno kaimynystėj, su kuriais bičiuliavosi, padėjo jam, senukui, užnešti krepšį su ratukais. Daugiau į kiemą jis nebeišėjo.

Kas matė kūną, pasakojo: „Kraujas tekėjo iš burnos. Gulėjo kniūbsčias. Turbūt jam trenkė iš nugaros.“

Jo butas atiteko artimiausiems kaimynams, o jo senutę žmoną išginė įbauginę, kad toji neišvengs mirties, ir ji gailiai verkė stotelėj. Senuko butą paskyrė Ramzesui. Su visu turtu! Dabar tie patys žmonės svetimus baldus, vonias, dujines virykles, indus priduoda supirkėjams.

Supirkėjai mūsų kieme pasirodo keliskart per dieną.

 

Fatima-Budur

 

2001 m. vasario 21 d.

Linos vėl nebuvo keturias dienas. Nemėgstu aš jos, bet užjaučiu. Ne iš gero gyvenimo ši moteris parsiduoda. Matyt, kai buvo jauna ir patikli, sutiko melagį ir bailį. Ir šis suluošino jai gyvenimą.

Kiemo vaikinai vaizduoja draugaujantys su Lina. Eina pas ją į svečius. Skolinasi iš jos pinigų ir prekių. O paskui šnabžda vieni kitiems bjaurius dalykus. Kad ji esanti Snieguolė ir visada turinti daugybę nykštukų.

Su mokyklos direktore sukoriau ilgą kelionę! Apvažiavom visus Tarptautinio pagalbos komiteto skyrius Grozne. Pasakojom, kad aš ir mama gyvenam be patogumų, nešildomam ir be šviesos bute, nusmegusiam į rūsį. Neturim nei maisto, nei drabužių, nei vaistų!

Visi draugiškai atsisakė man suteikti bet kokią pagalbą. Susigalvojo įvairiausių dingsčių.

Girdi, man jau 15 metų ir aš ne vaikas, bet dar ne pensininkė ir ne nėščia(!).

Tuomet direktorė pati asmeniškai man ir mamai nupirko obuolių, bananų, cukraus ir vaistų!

 

Susitikau Aliką. Jis buvo pakliuvęs į bjaurią kompaniją, bet vėliau padėjo Mašai, ir aš už tai jam buvau labai dėkinga. Tačiau įvyko tai, ko niekaip nesitikėjau: Alikas pasiūlė man parsidavinėti. Jis pasakė, jog tai vienintelis mano gyvenimo kelias, jei aš tikrai alkana, o mano mama serga ir negali dirbti.

– Nėr ko laiko tempt! Vis tiek tavo amžiuj tik intymu galima užsidirbt! Užteks čia nepasiekiamą vaizduot! – vėptelėjo jis.

Ir tuomet aš, pati save nustebindama, prašnekau su juo rinktiniais rusiškais keiksmažodžiais ir pasiunčiau jį kuo toliausiai! Pasakiau:

– Aš užsidirbsiu! Tik darbu, o ne taip, kaip tu man rekomenduoji. Supratai?!

Akivaizdu, jog tai paskutinis mūsų pokalbis.

 

Ėjau pas žilagalvį Hasaną. Pasakiau: „Mama serga.“ Jis atsiuntė prie mano stalo savo draugą. Draugas prisipirko daug niekniekių, visiškai jam nereikalingų. Aš užsidirbau pietums ir pažvalėjau.

 

Padažnėjo šaudynių. Mokytojai jaudinasi dėl mūsų. Sako, kad visus moksleivius paleis namo iki vasario pabaigos.

Rytoj, jeigu bus ramu, o į mokyklą nereikia, pabandysiu nusigauti iki „Autotresto“ stotelės. Ten miltų duoda.

Greta prekiauja vaikinai. Ant jų darbo stalo stovi televizorius su vaizdajuosčių leistuvu. Jų dėka aš savo „darbo“ dieną klausausi muzikos ir kai kada pasižiūriu filmų. Minia susirenka. Ir aš stengiuosi bent ką nors pamatyti, svarbiausia, kad tuo metu prekių nepavogtų. Geriausias filmas – „Gladiatorius“. Frazė iš filmo, pasakyta prieš mūšį generolo Maksimo: „Mes jau negyvi! Mes jau Rojuj!“

 

Vakare į mūsų duris pasibeldė Lina. Nelauktai davė „sachal“ – išmaldos – 50 rublių! Blyškiom lūpom nebyliai sušnabždėjo: „Už vaiką“, ir tuoj pat išėjo.

 

Buvo žemės drebėjimas. Namai išjudinti. Stebuklas, kad mūsų visų neužgriuvo.

 

Greit man sukaks 16 metų! O aš be jokių prošvaisčių vargstu kaip senė!

Merginos aplink, karo šmaikščiu pavarytos, skubinasi tekėti. Daug jų tuokiasi sulaukusios 13 metų!

Aš paruošiau pamokas. Išsitraukiau „Meistrą ir Margaritą“. Juodojo katino Begemoto su Volandu pasiilgau!

 

Budur

 

2001 m. vasario 27 d.

Galų gale į mūsų kiemą užsuko vandenvežis! Iki šiol aš geriamojo vandens iš turgavietės butely dukart parvežiau! Tik arbatai. Deficitas! Rankų nesimazgodavom. Su šlapiu skudurėliu apsišluostydavom.

Naktį prie spingsulės skaičiau Vasilio Bykovo apsakymus ir apysakas apie 1941–1945 m. karą. Labai tikroviška! „Alpių baladė“, „Išgyventi iki saulėtekio“, „Sotnikovas“. Labiausiai man patiko pastarasis kūrinys.

Apysakoje „Sotnikovas“ vaizduojami du partizanai, kurie bando išsigelbėti, bet pakliūva į fašistų nelaisvę. Vienas jų po drauge išgyventų sunkumų išduoda kitą. Padeda įvykdyti mirties bausmę, pakarti draugą – išspiria iš po kojų taburetę. Šitai matydamas, net fašistų budelis nustemba.

– O tu geras bjaurybė! – sako jis.

O žmogus, ką tik nužudęs bičiulį, eina į tarnybą fašistams ir galvoja: „O aš juk tik gyventi norėjau!“

 

Karalaitė Budur

1 Čia mūšis amžinas… – kiek pakeista Aleksandro Bloko eilėraščio frazė.

2  DTK – Didysis Tėvynės karas.

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Marija Djačenko „Malonės Pilnoji” (N-18)

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: