KNYGOS IŠTRAUKA: M. Puett, Ch. Gross – Loh „Kelias: kinų filosofai apie meną gyventi”

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-01-14 09:23

Spausdinti | Komentarai

Kelias

Michael Puett, Christine Gross – Loh. Kelias: kinų filosofai apie meną gyventi. Iš anglų kalbos vertė Dainius Vanagas. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 223 p.

Dailininkė Ilona Kukenytė

Eidami savo Keliu mes įgyjame didžiulę galią keisti save ir mus supantį pasaulį.

Michael Puett (Maiklas Puetas) – Harvardo universiteto profesorius, Karališkosios Švedijos mokslų akademijos narys. Christine Gross-Loh (Kristine Gros-Lo) – žurnalistė ir rašytoja, rašanti „Wall Street Journal“, „The Atlantic“ ir „Huffington Post“.

Kelio“ įkvėpimo šaltiniu tapo Harvardo universitete labai populiarios M. Puetto paskaitos, siūlančios iš naujo persvarstyti viską, ką iki šiol žinojome apie kinų filosofiją.

Iš tiesų kinų filosofija neturi nieko bendra su šiuolaikine savivoka, kuri grindžiama „atrask save“ ar „priimk save tokį, koks esi“ principais. Ji neaiškina, kaip pasiekti konkretų tikslą – tai ne instrukcijų ir taisyklių rinkinys. Bet kinų filosofija nėra atgyvenusi ir nepritaikoma. Priešingai, senieji Kinijos filosofai skatina mus abejoti vertybėmis, kuriomis ilgus metus aklai tikėjome. Jie sutelkia dėmesį į kasdienius klausimus: kaip priimame sprendimus, kaip užmezgame santykius, kaip susitvarkome su gyvenimo pakilimais ir nuosmukiais, kaip siekiame galios ir įtakos, o svarbiausia – kaip kuriame savo gyvenimą. Šiandien šios idėjos yra tokios pat aktualios kaip ir prieš du tūkstančius metų. Tiesą sakant – dabar jos aktualesnės nei bet kada anksčiau.

Kelias“ nėra viena iš daugelio knygų apie Vakarų santykį su kinų filosofija. Tai – išlaisvinanti ir transformuojanti patirtis, pažadinanti norą kurti save ir mus supantį pasaulį. Tačiau kad tai nutiktų, mes turime išsukti iš mums gerai pažįstamo tako ir atsiverti naujoms gyvenimo galimybėms.

Kelias“ – tai mąstyti verčianti knyga. Persvarstanti populiarias tiesas. Skatinanti skaitytoją domėtis senąja kinų filosofija.

Susitaikymo amžius

Kai kurie istorijos faktai yra tapę neatskiriama mūsų savivokos dalimi. Tarkime, visuotinai pripažįstama, kad iki XIX a. žmonės gyveno „tradicinėse“ visuomenėse, kuriose reikėjo laikytis griežtų socialinių instrukcijų. Žmonių gyvenimai buvo nulemti iš anksto: jei gimei valstiečiu, tai ir liksi valstiečiu, jei gimei aristokratu, tai ir būsi aristokratas. Šeimos padėtis socialinėje hierarchijoje lemdavo, kiek pinigų ir galios gali įgyti jos nariai. Ištrūkti iš šio užburto rato buvo neįmanoma: kiekvieno individo gyvenimo kelias buvo aiškus jam dar neprasidėjus.

Tačiau XIX a. europiečiai galiausiai išsivadavo iš šių socialinių apribojimų. Mes pirmą kartą suvokėme, kad esame racionaliai mąstantys individai, galintys savarankiškai priimti sprendimus ir būti atsakingi už savo gyvenimą. Tai leido mums sukurti naujų galimybių pasaulį, kurį šiandien vadiname „moderniu“.

Vis dėlto sėkmė nusišypsojo ne visiems: Europa išsilaisvino, o štai kitos kultūros liko įstrigusios praeityje – na, bent jau mums taip atrodo. Klasikinė Kinija daugeliui iš mūsų yra idealus tradicinės visuomenės pavyzdys: žmonės čia gyvena griežtai laikydamiesi socialinių vaidmenų ir hierarchinės struktūros.

Mes teisūs – toks pasaulis negali mūsų nieko išmokyti.

Be abejo, yra ir kita medalio pusė: kartais tradicinės visuomenės – o ypač Kinija – yra romantizuojamos: šiandien gyvename susvetimėjusiame pasaulyje, tačiau buvo laikai, kai žmonės jautė harmoniją su begaline Visata. Mes atsiskyrėme nuo natūralaus pasaulio ir nusprendėme jį užvaldyti, o štai tradicinės visuomenės gyveno santarvėje su gamta.

Sentimentalus požiūris į tradicinį pasaulį irgi negali ko nors išmokyti – tik sužadina nostalgiją tolimai praeičiai. Mes galime nueiti į muziejų, apžiūrėti egiptiečių mumijas ir pagalvoti: Kaip įdomu! O štai senovinis kinų ginklas: Kaip neįprasta! Smagu žvalgytis, klausytis gido ir fotografuotis, tačiau mes jokiu būdu nenorėtume grįžti į laikus, kai šie eksponatai buvo sukurti. Mes nenorėtume ne tik gyventi anais laikais, bet ir mokytis iš tų tradicinių visuomenių dėl vienos paprastos priežasties: jos nėra modernios. Juk mes – ne jie – galiausiai perpratome pasaulio prigimtį, ar ne?

Jau netrukus įsitikinsite, kad daugelis stereotipų apie tradicines visuomenes yra klaidingi, ir nustebsite sužinoję, kiek daug galima išmokti iš praeities.

Suvokdami didelę žmonijos istorijos dalį kaip nereikšmingą mes gerokai save apribojame, tačiau dar blogiau tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje įsitvirtinusias idėjas laikome vienintelėmis, padėjusiomis žmogui perimti gyvenimo kontrolę į savo rankas. Mums atrodo, kad tėra viena teisinga pasaulėžiūra – mūsų.

Vis dėlto civilizacijų istorija atskleidžia, kad apie žmogaus laisvę gyventi tokį gyvenimą, kokio jis pats nori, buvo nuolat svarstoma: formavosi idėjos, filosofijos ir religijos. Kitaip tariant, mūsų „modernus“ pasaulis tėra viena iš galimybių, atsiradusi konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje. Vos tai suprantame, mums atsiveria beribis žmonijos išminties lobynas, verčiantis permąstyti svarbiausius mūsų epochos mitus.

Mitas: mes esame laisvi – priešingai nei visi, gyvenę iki mūsų

Daugelis iš mūsų manome, kad esame visiškai laisvi, ypač kai lyginame su ankstesnėmis kartomis. Kai XIX a. Vakarų pasaulis išsivadavo iš tradicinių bendruomenių, mes įgijome teisę tvarkyti šį pasaulį kaip panorėję. Du šimtmečius eksperimentavome su skirtingomis ir tarpusavyje besivaržančiomis ideologijomis: socializmu, fašizmu, komunizmu ir demokratiniu kapitalizmu. Kai visos ideologijos, išskyrus vieną, buvo diskredituotos, mes staiga tapome „istorijos pabaigos“ liudininkais: 1989 m. griuvus Berlyno sienai neoliberalizmas tapo vienintele teisinga doktrina, pajėgia užtikrinti žmonių gerovę.

Tačiau kodėl šiame išsivysčiusiame pasaulyje mes vis dažniau kalbame apie nelaimingumą, narcisizmą ir įtampą? Mus moko, kad sunkus darbas atneša sėkmę, tačiau socialinė turtingųjų ir vargšų atskirtis nuolat didėja, priešingai nei socialinis mobilumas. Mūsų gyvenimą palengvina nuostabūs įrenginiai ir technologijos, mes pasiekėme stulbinamą medicinos pažangą, tačiau drauge vis dažniau patiriame humanitarines ir aplinkosaugos krizes. Praėjus vos keliems dešimtmečiams mūsų optimizmas jau nuslūgęs: nebesijaučiame tokie užtikrinti dėl pasaulio, kurį patys sukūrėme ir kuriuo dar taip neseniai džiaugėmės.

Taigi ar mes iš tiesų perpratome pasaulio prigimtį? Ar ateities istorikams mūsų epocha atrodys kaip klestėjimo, lygybės, laisvės ir laimės amžius? O gal mūsų šimtmečio pradžią jie apibūdins kaip pasyvumo ir susitaikymo amžių? Amžių, kai žmonės jautėsi nelaimingi ir nevisaverčiai; jie matė augančias grėsmes, tačiau nesugebėjo jų sustabdyti ir nuolaidžiavo, nes manė, kad tiesiog nėra kito pasirinkimo.

Šioje knygoje analizuojami filosofiniai tekstai siūlo alternatyvą mūsų pasyvaus susitaikymo epochai. Vis dėlto juose nerasime nuoseklių ideologijų, kurios, tarkime, galėtų pakeisti demokratiją, užtat susidursime su paradoksaliomis ir provokuojančiomis mintimis apie asmenybę ir jos vietą pasaulyje. Šios idėjos, kad ir kokios skirtingos, turi bendrą bruožą: jos priešinasi bet kokiam į universalumą pretenduojančiam mąstymui ir skatina filosofinę įvairovę.

Eurazijoje VI–II a. pr. Kr. laikotarpis pasižymėjo didžiule religinių ir filosofinių judėjimų gausa. Šis laikas vadinamas Ašies amžiumi1: tuo metu ir Graikijoje, ir Kinijoje buvo plėtojama labai daug panašių idėjų. Beje, kai kurios Kinijoje susiformavusios nuostatos, kaip netrukus sužinosime, yra būdingos ir šiuolaikiniam Vakarų pasauliui. Vis dėlto Kinijoje jos neprigijo, nes susidūrė su stipria filosofine opozicija, pateikusia visiškai kitokią prasmingo ir gero gyvenimo sampratą.

Šių filosofinių judėjimų raidos nereikėtų suvokti kaip „kinų“ ir „vakariečių“ pasaulėžiūrų priešpriešos. Juo labiau – kaip tradicinių ir modernių idėjų priešpriešos. Tačiau jas analizuodami įsitikinsime, kad žmonės apie pasaulio tvarką svarstė dar gerokai prieš modernumo erą; ne tik svarstė, bet ir sukūrė daugybę alternatyvių gyvenimo sampratų.

Mitas: mes valdome savo gyvenimą

Vakarų pasaulyje norint patirti laimę ir pasiekti gerovę dažniausiai pasikliaujama racionaliu protu: mes tikime, kad tikslūs apskaičiavimai leidžia priimti geriausią sprendimą. Todėl susidūrę su pasaulio neapibrėžtumu mes stengiamės suvaldyti savo emocijas, išvengti šališkumo ir supaprastinti komplikuotas situacijas – tai padeda mums prisijaukinti sėkmę ir mesti iššūkį likimui. Lygiai taip mes sprendžiame ir etines problemas: pirmiausia sukuriame hipotetinę situaciją, o tada randame racionalią išeitį. Prisiminkite garsųjį vagonetės eksperimentą: jūs sėdite traukinių stotyje ir staiga pamatote atskriejant nevaldomą vagonetę. Ant bėgių dirba penki žmonės – jei vagonetė nesustos, jie visi žus. Tačiau jei patrauktumėte svirtį, vagonetę nukreiptumėte į gretimą kelią, kur dirba tik vienas žmogus. Klausimas toks: leisite vagonetei rėžtis į penkis žmones ar patrauksite svirtį, taip sąmoningai išgelbėdami penkis, bet pražudydami vieną?

Koks sprendimas šioje situacijoje teisingiausias?

Šis klausimas daugybei filosofų nedavė ramybės visą gyvenimą. Sprendžiant šį uždavinį buvo parašyta nesuskaičiuojama gausybė straipsnių ir net knygų. Toks scenarijus suponuoja, kad priimant sprendimą mums tereikia iki minimumo supaprastinti situaciją ir pasirinkti vieną iš galimų variantų. Daugeliui iš mūsų atrodo, kad būtent taip yra priimami sprendimai.

Panašūs minties eksperimentai buvo atliekami ir senovės Kinijoje, tačiau filosofai juos vertino skeptiškai. Anot jų, tokios hipotetinės situacijos tėra smagi intelektualinė pramoga: galima taip žaisti nors ir visą dieną, tačiau tai neturės jokio poveikio kasdienei mūsų elgsenai. Visiškai jokio.

Kaip mes suvokiame savo gyvenimą ir kaip iš tiesų jį gyvename, yra du skirtingi dalykai. Lygiai taip ir sprendimus mes priimame veikiami kitų motyvų, nei mums atrodo. Net jei vieną dieną iš tiesų susiklostytų identiška vagonetės eksperimento situacija, mūsų sprendimas neturės nieko bendra su racionaliais apskaičiavimais: jį nulems mūsų emocijos ir instinktai. Emocijos ir instinktai daro įtaką mūsų sprendimams ne tik ekstremaliose, bet ir įprastose situacijose, kai, pavyzdžiui, reikia nuspręsti, ką valgyti, kur gyventi ar su kuo kurti šeimą. Mums gali atrodyti, kad elgiamės sąmoningai ir racionaliai, tačiau taip yra ne visuomet.

Kinų filosofai suvokė tariamo racionalumo trūkumus ir ėmė ieškoti alternatyvų. Atsakymas, jų nuomone, slypi instinktų ir emocijų tobulinimo procese. Mes turėtume nuolat lavintis, kad galiausiai tiek įprastomis, tiek kritinėmis akimirkomis priimtume teisingus ir etikai nenusižengiančius sprendimus. Jautriai reaguodami į kiekvieną unikalią situaciją mes paskatiname taip elgtis ir mus supančius žmones. Būtent todėl, teigia kinų filosofai, kiekviena situacija ir patirtis suteikia mums galimybę aktyviai prisidėti prie naujo, geresnio, pasaulio kūrimo.

Mitas: atsakymas į klausimą „Kas aš?“
slypi mumyse pačiuose

Kai Ašies amžiuje žlugo aristokratų valdomos religinės institucijos, žmonėms teko ieškoti naujų tiesos ir prasmės šaltinių. Panašiai reikalai klostosi ir dabartinėje epochoje – mums atrodo, kad nusimetėme tradicinio mąstymo jungą ir pasinėrėme į naujų prasmės šaltinių paiešką. Šiandien viena iš populiariausių tendencijų – ieškoti tiesos savyje. Nuo šiol sąmoningo žmogaus tikslas yra „atrasti save“, o tada nugyventi nuoširdų ir „vidinę tiesą“ atspindintį gyvenimą.

Toks mąstymas pavojingas: jis remiasi prielaida, kad „vidinę tiesą“ atpažįstame vos su ja susidūrę. O jeigu neatpažįstame? Stengdamiesi kuo tiksliau apibrėžti savo stiprybes ir silpnybes, pomėgius ir polinkius, mes atsižvelgiame tik į labai menką savo asmenybės dalį ir leidžiame iš tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku užfiksuotų charakterio savybių spręsti, koks yra mūsų gyvenimas. Būdami įsitikinę, kad žmogaus prigimtis monolitiška, mes akimirksniu suvaržome savyje slypinčias galias ir apribojame savo ateities galimybes.

Tačiau, pasak kinų filosofų, žmogus nėra vientisa būtybė, todėl ir neturėtume manyti, kad tokie esame. Tarkime, mums atrodo, kad mes esame ūmaus charakterio ir greitai susierziname. „Ką padarysi, toks jau esu“, – gūžtelime pečiais ir su tuo susitaikome. Šioje knygoje pristatomų mąstytojų požiūriu, ši išvada klaidinga, nes iš prigimties mes nesame pikti. Labiau tikėtina, kad vadovaujamės elgsenos modeliais, kurie formuoja ir palaiko šį išankstinį mūsų nusistatymą. Tačiau iš tiesų mes turime lygiai tiek pat galimybių būti malonūs ir atlaidūs arba ūmūs ir pikti.

Kinų filosofai pabrėžia, kad žmogus yra sudėtinga ir nuolat besikeičianti būtybė. Kiekvienas iš mūsų pasižymime skirtingomis ir neretai prieštaringomis charakterio savybėmis, troškimais ir pasaulėjautomis. Tačiau savo charakterio savybes mes ugdome reaguodami ne į vidinius, o į išorinius dirgiklius. Mes jų neįgyjame medituodami atokiame miške ar išvykę atostogauti – tai įmanoma pasiekti tik kasdiene veikla ir bendraujant su kitais. Kitaip tariant, mes nesame (tik) tokie, kokie esame; mes visuomet galime tapti geresniais žmonėmis.

Žinoma, tai nėra lengva užduotis: pirmiausia reikia pakeisti požiūrį į savo prigimtį ir suvokti, kaip vyksta pokyčiai. Šis procesas yra lėtas ir reikalauja atkaklumo, tačiau kaupdami patirtį ir plėsdami savo akiratį mes vis geriau perprantame sudėtingas, daugiasluoksnes situacijas, pavyzdžiui, asmeninius santykius, darbinius rūpesčius ar kitas problemines gyvenimo aplinkybes. Palaipsniui mūsų sąveika su aplinkiniu pasauliu įgyja naujų formų ir būtent tai leidžia mums iš esmės keistis.

Mums dažnai sako: kai atrasite savo „tikrąjį aš“, pasijusite laisvi. Tačiau būtent šis „atradimas“ daugelį iš mūsų įkalino pasyvaus susitaikymo amžiuje. Mes patys užtvėrėme sau kelią.

* * *

Ar tai reiškia, kad turėtume radikaliai pakeisti savo požiūrį į gyvenimą ir pasaulį? Anaiptol: kinų filosofai, tvirtindami, kad būtent šiame gyvenimo lygmenyje įvyksta didieji pokyčiai, savo idėjas stengėsi pagrįsti kasdieniais pavyzdžiais. Vadovaudamiesi ta pačia logika šioje knygoje aprašėme gausybę mums visiems puikiai atpažįstamų situacijų, vaizdžiai iliustruojančių filosofų mintis. Tačiau jie nenorėjo, kad konkretūs pavyzdžiai būtų traktuojami kaip praktiniai patarimai – lygiai taip to nenorime ir mes. Jų tikslas buvo parodyti, kad mes ir taip atliekame daugybę iš čia aprašomų praktikų – bet darome tai nepakankamai gerai. Pergalvodami įvairius savo gyvenimo aspektus mes įsitikinsime šių idėjų pritaikomumu ir paprastumu.

Knygos pavadinimas kilo iš kinų filosofų dažnai vartotos sąvokos „Dao“, reiškiančios Kelią. Kelias nėra nepasiekiamas idealas. Kelias – tai mūsų kasdienių pasirinkimų, veiksmų ir santykių visuma, kurią perkuriame kiekvieną savo gyvenimo akimirką.

Niekada neegzistavo vieningas Kelio apibrėžimas, kuriam pritartų visi filosofai. Priešindamiesi savo gyvenamojo meto papročiams jie siūlė radikaliai skirtingas Kelio koncepcijas, tačiau visi sutarė dėl vieno: eidami savo Keliu mes įgyjame didžiulę galią keisti save ir mus supantį pasaulį.

1 Karlo Jasperso sąvoka. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.)

Taip pat skaitykite:  KNYGOS IŠTRAUKA: Amy Tan „Malonumų rūmai” – kurtizanių pasaulis ir trijų kartų moterų istorija

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt