Mark Splinter: „Gyvenu tarp sienų, o ne už“

Paskelbė: Data: 2014-01-22 10:25

Spausdinti | Komentarai

© Vataitas nuotr.

Mark Splinter – muzikos kūrėjas, „Mushroom Agency“ savininkas, žinomas internetinis kritikas, filmo „Streikas“ muzikinio takelio sudarytojas. Kalbamės apie ekonomiką, lygias galimybes, muziką ir gerovės dinamiką Lietuvoje.

Nemaža dalis gerbėjų ir followerių tave, ko gero, į akiratį įsitraukė po išreklamuotojo „Streiko“ premjeros, kur iš skirtingų atlikėjų muzikos sukonstravai, mano galva, puikų muzikinį takelį. Kaip pats reaguoji į tavo personos siejimą su filmu?

– 2004 m. vienas muzikantas pakvietė mane atvykti į Lietuvą, ir nuo tada mano prioritetas yra ieškoti ir padėti talentingiems muzikantams čia, Lietuvoje. Dėl to, kad dirbu muzikos organizavimo srityje, gaunu daug laiškų iš muzikantų, kuriems yra įdomu, kurie nori tapti profesionalais, sužinoti, kaip marketinti savo muziką, kaip platinti ir taip toliau. Taip pat Vaiperis surinko daug muzikantų su „Ritmo Kovos“ projektu, radijo laida bei kitais darbais. Buvo jausmas, kad oplia – turime daug gerų muzikantų, o eksporto galimybių yra nedaug.

Dėl to gimė idėja sukurti filmą, kur daug vietinių muzikantų galėtų parodyti savo darbus, kaip naujos kartos Lietuvos elektronikos muzikos brošiūrą. Man labai smagu dalyvauti tokiame projekte, ir dar smagiau kad visiems patiko ta muzika tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Naudosiu savo „personą“ kiek galiu, visais būdais, kad Lietuvos muzikantams būtų kuo daugiau galimybių. Nežinau, ar tai yra atsakymas į klausimą, bet tai yra mano misija, susijusi su muzika Lietuvoje.

Tęsiant temą apie filmą, režisierius Romas Zabarauskas savo paskutinio meto oponentės Nidos Vasiliauskaitės ir kai kurių kitų kritikų nuomone, persistengė viešųjų ryšių atžvilgiu, tai yra, hiperbolizavo filmo maištingumą, vertę, etc.

– Man labai keistas (ir net juokingas) reagavimas – „buvo per daug piaro!“ Lietuvos bėda yra, kad visi bijo „piaro” ir galvoja, kad „geram darbui nereikia reklamos”. Dėl to niekas nežino, kas yra ta Lietuva. Va. Kad ne visiems patiko filmas – mums nėra didelis siurprizas. Nė vienas filmmeikeris negalvoja, kad „visiems patiks mano filmas!!!”.

Būtų įdomu išgirsti patarimą, jeigu kritikas turi būdą platinti filmą Lietuvoje be „Acme”/„Forum Cinemas” pagalbos, be valstybės paramos, ir be „daug piaro”.
Faktas, kad kai kuriems žiūrovams filmas buvo maištingas, kitiems ne. Na ir kas? Kitąkart nereklamuosiu projekto? Kritikai nori, kad Romas padarytų reklamą: „Šitas filmas yra vidutiniškai geras ir turi kelis trūkumus, gal tau nepatiks!”? Nesąmonė.

Kitas point’as – Romas yra politiškas žmogus. Jis sukūrė tą filmą ne tik dėl pramogos. Jis sukūrė tą filmą, kad būtų daug diskusijų, jis provokavo labai efektyviai ir padarė daug triukšmo praktiškai vienas, be biudžeto, beveik be valstybės paramos. Jis puikiai žinojo, kad bus daug kritikos, ir būtent dėl to jis padarė tą filmą, pasirinko tas temas. Bet koks profesionalus filmo prodiuseris arba publicistas gali teigti, kad Romas yra nuostabus talentingas žmogus, kuris padarė beveik neįmanomą darbą. Ir yra daug gerbėjų, kurie dėkojo Romui už gerą, reikalingą filmą. Vertinu jų nuomones labiau nei piktų blogerių, ypač jeigu blogeriui virš dvidešimt penkerių metu. Atsiprašau!

Manau, ne man vienam įdomi tavo sąsajų su Lietuva, kilmės apskritai tema. Reikia pripažinti, turime mažokai aktyvių dvikalbių intelektualų iš Vakarų.

– Reikia pripažinti, kad čia Europa, ir čia yra normalu. Bus dar daugiau dėmesio iš užsienio, ir dar daugiau imigrantų. Šiandien susitiksiu net su juodaodžiu (OMG!), ką tik atvykusiu iš Anglijos, jo žmona – lietuvė. Get used to it.

Ypač internetinėje erdvėje pasižymi aštriais pasisakymais, paprastais kandžiai pašiepiančiais kairiąją politinę srovę (pvz., kvestionuoji didesniąją dalį Darbo kodekso). Ar taip stengiesi provokuoti ir gausinti sekėjų gretas, o gal turi įgimtą polinkį politikuoti ekonominėmis, socialinėmis temomis?

– Aš atsargiai kalbu apie tai, ką žinau iš savo patirties. Neimu bet kokios kontroversiškos temos vien dėl jos kontroversiškumo. Turiu savo specialybę, pvz, esu darbdavys, ir dėl to žinau daug apie darbo kodeksą ir apie tai daug kalbu. Aš esu už žmogaus teises, dėl to skaitau daug apie tai ir vėlgi daug apie tai kalbu (ypač dėl to, kad žmogaus teisės yra efektyvus ekonomikos auginimo būdas). Ir poeziją rašau, ir gerus žodžius apie Lietuvą, bet žmonės neLike’ina tų pozityvių postų, ir dėl to, deja, tie pranešimai nelabai matomi. Aš labai retai būnu piktas!

Kartais gal atrodo kad aš galvoju, kad žinau „viską apie viską” – bet – tai tiesiog dėl to, kad kalbu tik apie savo specialybes, tikrinu šaltinius, ir kalbu labai drąsiai. Mano motyvacija iš dalies yra egoizmas, aišku, aš atlikėjas, mėgstu būti ant scenos su mikrofonu, tai yra man natūralu. Kita dalis yra dėl to, kad gyvenu Lietuvoje, aš esu visuomenės dalis, valdžia daro įtaką mano laisvei, mano banko sąskaitai, mano aplinkai, ir dėl to noriu, kad būtų kuo daugiau diskusijų apie tai, kaip tobulinti mūsų Lietuvą. Kadangi neturiu pilietybės, t. y., neturiu balso, feisbukas yra geras būdas daryti įtaką balsavimams, raginti už sąmoningus sprendimus verslo ar žmogaus teisių sferose.

© Vataitas nuotr.

Kaip vertini homoseksualumo viešinimo Lietuvoje problematiką, atkreipiant dėmesį į paskutinius įvykius šalyje?

– Iš dalies liūdna, kad visuomenei taip sunku pripažinti faktus apie homoseksualumą, nors jau seniai šita kova įvyko daug kur kitur. Lietuvoje mums reikia pakartoti tą patį procesą, kurį mačiau Anglijoje savo vaikystėje – turiu galvoje – viešinimą, edukaciją, paradus, vėliavas, straipsnius, televizijos laidas ir t. t. Po to proceso – ramiau visiems, ir homoseksualams mažiau bėdų gyvenime.

Lietuvoje, kur jau yra milžiniška bėda dėl savižudybių, man labai labai liūdna stebėti žmonių neapykantą bei norą, kad visi gėjai išmirtų. Tiesiog giliai jaučiu, kad tai ta neapykanta kenkia visuomenei, o ne atviras žmonių homoseksualumas. Man tai labai primena 1960-ųjų diskusiją apie sijonų ilgį. Pabandyk dabar, 2014 m., pasakyti lietuviams, kad parodyti kelius viešai yra nuodėmė…

Mes visi norime, kad Lietuvoje būtų smagiau visiems gyventojams, ar ne? Per neapykantą nebus smagumo. Kadangi esu heteroseksualas, nelabai žinau, ką padaryčiau homoseksualo vietoje, ir nelabai noriu pasakyti jiems, ką daryti. Bet mano patirtis Anglijoje byloja, kad neapykanta tirpsta prie faktų viešinimo. Jau Rūta Meilutytė turi biseksualų draugą ir sveikina jį dėl viešinimo. Na… dar šimtas tokių viešinimų būtų visai naudingi! Kad pagaliau žmonės suprastų, kad homoseksualumas nebus pasaulio pabaiga nei Vakaruose, nei Lietuvoje. Tiems Nigerijos teisės sistemos gerbėjams pasakyčiau – eikite Nigerijon gyventi, prašau, ačiū. 

Pasukant pokalbį 180 laipsnių ir jį pašvelninant, ką manai apie lietuviškos muzikos apdovanojimas, pvz., M.A.M.A., neva patobulėjusius nuo Radiocentro ar Bravo apdovanojimų laikų?

– Apskritai apdovanojimų ceremonijos yra nesąmonė. MAMA’ai, kiek suprantu, prioritetas yra televizijos laida, o ne muzikos industrijos tobulinimas. Ir jų darbas yra vietiniams, o ne orientuotas į užsieniečius. Dėl to jų darbas nelabai susijęs su mano.

Absurdas yra duoti žmonėms balsuoti, absurdas yra duoti komisijai balsuoti, balsavimas už muziką yra absurdas. Gi gali nusipirkti tos muzikos parduotuvėje, jei nori muzikantui kažką padovanoti.

Anglijoj BRIT awards taip pat degradavo i nesąmonę… Bet ten yra ir Mercury Music Prize, kuris gal labiau naudingas, prestižinis, sukurtas dėl muzikos, o ne vien dėl televizijos žiūrovų poreikių.

Taip pat ne kartą kritikavai ir lietuviškąją Dubstep sceną, sakydamas, jog jei jau nemoki, geriau to nedaryti. Nejau Lietuva visose srityse atsilieka nuo Vakarų?

– Ne tik Dubstep sceną, o apskritai muzikos industriją/bendruomenę Lietuvoje, kur Linkomanija tokia populiari, kur nemokamas įėjimas į barą yra populiarus, ir t.t. Tai yra bėda visur, bet aš dirbu Lietuvoje. Apie Lietuvą kalbu. Aš jau čia dešimt metų ir man realiai dzin, kas vyksta Londono klubuose.

Ir ne tik žmones kaltinu. Kaltinu ir sponsorius. Jie tiesiog nemoka daryti renginių. Prieš krizes, jie būtų davę kelis tūkstančius ir net nepaklaustų: „kas groja?”. Jiems tiesiog svarbu remti renginį ir turėti logotipą ant skrajutės. Per krizę visi nustojo sponsoriauti ir taip pat pradėjo bijoti „rizikuoti” su išoriniais „freelanceriais”. Jie pradėjo daryti viską „in-house”, nors jie niekaip nesupranta, ką jie daro.

Man labai labai įdomus interfeisas tarp muzikos ir verslo. Deja, daugumai verslininkų Lietuvoje muzika yra tiesiog „dj iš užsienio ant scenos, ir daug šviesos visur, ir gal dar kelios šokėjos be kelnių”.

Mėginant apjungti prieš tai buvusius klausimus ir einant link pabaigos: kaip vertini socialinių tinklų kaip rimtų pokyčių išgavimo būdą, kokio tikslo sieki aktyviai besidalindamas ekonominiais, socialiniais, lygių galimybių, muzikos pastebėjimais, mintimis. O gal laikai save kilniu švietėju, kurio misija – ištraukti lietuvaičius iš gyvenimo purvo?

– Aš Vilniaus gyventojas, Europos pilietis. Turiu čia turto, šeimą, įmonę, darbuotojų. Neatstovauju „Vakarų sistemos”, nesu iš kryžiuočių, Tonis Bleiras nesumokėjo už mano kelionę čia. Atvirkščiai – Lietuvoje sužinojau daug apie save, apie pasaulį, apie ekonomiką, radau daug draugų, ir tai pakeitė mano požiūrį į pasaulį. Kalbu apie Lietuvą ne tik kaip atvykėlis „su Vakarų požiūriu”, o ir kaip Vilniaus gyventojas. Gyvenu čia, matau bėdas čia, galvoju apie sprendimus, siūlau sprendimus feisbuke, provokuoju diskusijas, sužinau faktus.

Savo gyvenimą investavau į Lietuvą, na, natūralu, kad aš noriu tobulinti tą Lietuvą, ar ne? Nekeista, kad imigrantui labai svarbu yra vietinė politika. Juk imigrantas PASIRINKO atvykti čia, į Lietuvą, įtariu, kad jis myli Lietuvą labiau už vietinius, ar ne? Jis myli gyvenimą Lietuvoje labiau nei savo šalyje, ir jis nuoširdžiai nori, kad Lietuva būtų #1 šalis pasaulyje. Jis atiduoda savo kūno lokaciją bei visus mokesčius Lietuvai. Ar keista, kad jis yra patriotas ir nori aktyviai tobulinti savo visuomenę? Think about it. Aš labai patriotiškas Vilniui. Vilnius yra mano miestas, aš esu Vilnietis, o ne „užsienietis”. Gi gyvenu tarp sienų, o ne už.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt